Kalendorius rodo, kad jau paskutinis žiemos mėnuo. Po tokios neįprastos šių metų žiemos pirmosios pusės sunku įsivaizduoti, ar šis vasaris bus įprastai vėjuotas ir šaltas. Tokį jį – vėjavaikišką, bet griežtą mes priimtume visa širdimi. Skubėdamas sukasi gamtos metų ratas: žiū, vasariui prasidėjus diena tapo ilgesnė pusantros valandos, o jam baigiantis – daugiau kaip trimis. Smagiausia vasario naujiena – vis dažniau ir ilgiau šviečianti saulė. Jos neregėjome daugiau kaip du mėnesius, tad dabar džiaugiamės kiekviena galimybe pasižiūrėti į saulę, pasimarkstyti nuo jos spindulių.

Saulė daro didžiuosius darbus – nuo kupstų ir stogų tirpdydama sniegą pastogėse sukabina varveklių virtines, giedoti pažadina zyles. Tačiau didžiausias jos rūpestis – kvietimas gyventi, judėti, krutėti…

Pūgų metą bičių aviliuose gyvenimas teka įprastai – kaip vėlų rudenį, kaip žiemos pradžioje. Per sniegą atbridęs bitininkas pro avilio laką įkiša lankstų vamzdelį, priglaudžia jo galą prie ausies. Gaudžia! Tyliai, bet užtikrintai dūzgia avilio viduje korius apkibusios bitutės. Jei dūzgia – viskas gerai.

Iš toliausių žiemaviečių, visai lyg turėdami kalendorių ir skaičiuodami laiką, pakyla skristi paukščiai – kregždutės, gandrai, daugybė kitų. Vieni jau skuba gimtinėn, kiti skrenda lėčiau: jiems grįžti reikia vėliau, kai nebus sniegų ir skraidys vabzdžiai.

Mes vasarį siejame su žiemiškais džiaugsmais ir darbais. Po žiemos atostogų spėjo įsibėgėti mokslo metai. Tačiau vos vasariui prasidėjus užgriūva Užgavėnės: su blynais, kaukėmis ir, žinoma, su Lašininio ir Kanapinio kovom. Užgavėnių eitynėms kiekvienas gali pasigaminti kuo neįprastesnę kaukę, išmokti ar pakartoti šiai šventei tinkančias dainas, žaidimus.

Žiemos pabaigos nuotaiką tikrai praskaidrins ant palangių sustatyti vazonai ir vazos. Vienuose jau pradeda dygti daržo augalų sėklos, kituose galima pamerkti vyšnių, slyvų, kriaušių, kitų medžių šakeles. Šilumoje, glostomos pro langą šviečiančios saulutės, jos greitai išskleis lapelius, o kai kurios atvers žiedelius. Pačiam vasario gale ar kovo pradžioje pamerktos vyšnių šakelės pražys prieš pat Velykas.

Nors dar žiema, tačiau metas kelti inkilus, kad paukščiai prie jų priprastų. Tačiau negalima pamiršti ir lesyklų, nes jas lankantys paukščiai čia pat liks perėti ir įsikurs jūsų iškeltuose inkiluose.

Įpusėjus vasariui iškrypsta rogių vėžė. Tiesa, taip sakydavo seniau, šiandien retai kas važiuoja rogėmis. Tačiau jeigu vasary iškrinta daug sniego ir mašinos negali pravažiuoti, keleivį išgelbėti gali tik arklio traukiamos rogelės.

Vasaris trumpas – lygiai keturios savaitės. Pasižiūri – ką tik minėjai jo vardą, o jau jau nebėr. Metas gamtai perduoti valdas kovui, taigi – ir pavasariui.

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius