Gruody – jau žiema. Gal ne visai tikra, ypač mėnesio pradžioje, nes visa, ką žiemiško paveldėjome iš lapkričio, dar keisis. Ne vieną kartą tirps ir vėl kris sniegas, klosis ir lūždamas eižės ledas. Tačiau žiemos pradžia Lietuvoje paprastai būna staigi ir ne visada smagi. Per keletą paskutinių dešimtmečių lietuviškos žiemos pasikeitė – jos prasideda anksčiau, per vidurį tampa švelnios (sausyje dažnai nutirpsta visas sniegas), o baigiasi taip pat nepalyginti anksčiau. Sakoma, kad žiemos charakterį pagal daugybę požymių galima atspėti iš anksto. Deja, tokie spėjimai yra mažai patikimi. Jie kur kas įdomesni tik tautosakos mėgėjams…

Kiekviena žiema atneša begales rūpesčių. Užpustyti ir slidūs keliai, geliantis šaltis, perštinti gerklė… O ko verta žiemos diena – tamsi, juoda ir trumpa. Pabandyk kad gudrus išsiversti be žiburio. Taip dažnai ir nutinka, kad nuo ryto iki vakaro regime tik elektros lemputę. Bet akys taip pasiilgsta tikrosios gamtos šviesos – gal tik šviežio sniego baltumas šiek tiek kompensuoja saulės netektį. Tačiau per sprindį nuo horizonto pakilusi geltona žiemos saulė akimirksniu atlieka visus gerus darbus – mes pradedame šypsotis, pamirštame blogas nuotaikas.

Žiemos pradžia gamtoje sutinkama susikaupus. Po pirmojo sniego žvėrys kurį laiką niekur nevaikšto – sakytum, bijo palikti savo pėdas ir išsiduoti. Tačiau sniegas netirpsta, ir jie pamiršta šį atsargumą. O jis, tiesą sakant, visai nereikalingas, nes ir žiemą, ir vasarą žvėrys vieni kitus suranda per uoslę. Pirmasis sniegas purus, po jo sluoksneliu esantį maistą lengva pasiekti. Ne tik žvėrims: štai ant žemės sniegą kapsto, lapus varto ir savo paslėptų riešutų ieško kėkštas. O čia zyliukės – nusileido, nuo medžių kelmų pakrapštė kerpes, samanėles. Surado šį bei tą ir nuskrido tolyn: žiemos diena trumpa, reikia skubėti.

Užšąla ežerai – pradžioje seklieji, po jų, jau šaltukui gerokai spūstelėjus, ir visi kiti. Tik upeliai srūva ilgiau. Prie jų telkiasi daug kas: čia ir bebrai išeina papildyti savo atsargų, čia plauko antys. Kol neužšalę plotai erdvesni, juos laikosi gulbės: jų maistas giliau dugne, ir niekas kitas į jį nesikėsina. Tačiau kai properšos ima trauktis, gulbės suplaka sparnais ir išskrenda. Vienos – tolyn į vakarus, į tolimesnes žiemavietes, kitos – į Nemuną prie Kauno hidroelektrinės užtvankos. Čia jos išbus peržiem, nes kunkuliuojantis didžiosios upės vanduo niekada neužšąla. Tiesa, maisto keletui šimtų gulbių ne visada pakanka. Todėl, jeigu eisi ar važiuosi prošal, pasiimk ką nors ir gulbėms. Ir kitiems paukščiams, kurie gyvena tavo kaimynystėje – juk lesyklą, manau, įrengei seniai, dar lapkritį…

Žiemos naktys – pelėdų naktys… Taip sakoma. Tačiau juodos nepraregimos naktys ir šioms nakties medžiotojoms ne visada tinka. Gal todėl jos kai kada medžioja ir dieną.

Gruodžiui persiritus per pusę, laukiame šventų Kalėdų. Gimimo džiaugsmas, jo laukimas yra labai malonus. Tačiau gamtoje tuo metu įvyksta dar vienas gimimas: pirmąją Kalėdų dieną pradeda ilgėti diena! Iki Naujųjų metų ji taps ilgesnė keletu minučių… Tai taip nedaug. Tačiau gera pradžia, kaip sako…

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius