Štai kokia ji – vasara! Žalia, vis kylanti į aukštį. Mums ji reiškia ir atostogas – didelę laisvę, kurios nusipelnėme per mokslo metus. Be kitų vasaros darbų ir rūpesčių, dabar kaip niekada galime pabendrauti su gamta. Ankstyvas pavasaris atliko daugelį vasaros darbų – gegužę peržydėjo kaštonai, ankstyvosios alyvos, daug anksčiau išaugo kai kurių paukščių vaikai. Tačiau didžiuosius savo darbus vasara nuveiks pati. Kad tik laiko jiems pakaktų!

Birželis iš gegužės perima daugelį gražių darbų, kuriuos jai teks pabaigti. Paukščių inkiluose auga ir cirpsėdami maisto prašo jaunikliai. Sunku suskaičiuoti, kiek sykių per dieną tėvai jiems atneša maisto, tačiau 10–12 zyliukų šeimai kasdien reikia bent 200 porcijų. Vadinasi – tiek kartų tėvai turi atskristi su vabzdžių pilnais snapeliais. Paukščių diena trunka ne mažiau kaip 15–16 valandų. Kai kas jau peri antrąją vadą: strazdų, kuoduotųjų zylių, žvirblių pirmosios vados jaunikliai tapo savarankiški, ir tėvai skubiai susuko naujus lizdus. Jei vasara bus palanki – užteks maisto, kregždės, zylės, pečialindos ir kiti sparnuočiai išaugins net tris vadas.

Rasotoj ryto pievoj džeržga griežlė. Slapuką paukštį pamatyti pavyksta retai, apie jų gausumą galima sužinoti tik iš balsų. Kol patinėliai „griežia“, patelės peri. Kai šie nutils, bus tikriausias ženklas, kad lizduose išskilo jaunikliai. Panašiai elgiasi ir putpelės. O genių – be išimties visų rūšių – jaunikliai lizduose būna tokie triukšmingi, jog pagal jų kiksėjimą lengviausia surasti lizdus. Visada alkani, visada maisto prašantys geniukai lizduose praleidžia nepilnas tris savaites. Tačiau jos yra pačios pavojingiausios, nes tokiu metu alkani ne tik jie. Miške gyvenanti kiaunė patikrina šimtus lizdų, inkilų; retas kuris po jos apsilankymo lieka pilnas. Kiaunės jaunikliai pradėjo maitintis mėsa, ir jų tėvai turi nuolat ką nors jiems atnešti. Dar labiau nuo kiaunių nukenčia lizduose esantys voverių jaunikliai. Tačiau jeigu jie spėjo paaugti ir išmoko šokinėti šakomis, jiems niekas nebaisu. Vasaros rytais galima pamatyti voveriukus, snūduriuojančius prieš saulutę. Pamanytum – jie nieko nemato, nieko negirdi. Tačiau iš tikro jie visą laiką budi ir joks pavojus jų neužklups netikėtai.

Jaunikliai ūgtelėjo gandrų lizduose. Išmoko skristi pelėdžiukai. O miško pievoje gimė taškuoti stirniukai. Jie ilgai sekios motiną, slapstysis. Gamtos mokslai nelengvi.

Žydi pievos, ir šienpjovių dalgiai pakerta gražiausias vasaros gėles. Rausta žemuogės, sirpsta mėlynės, soduose ir daržuos tiek vaisių, daržovių. O kur dar meškeriojimas, grybavimas – dažną birželį jau galima paragauti pirmųjų ūmėdžių, raudonikių, voveraičių.

Vasaros aukščiausias taškas – Joninės. Ne tik visiems Jonams, bet ir mums tai yra didelė šventė. Gamtoje – taip pat, nes išaušta pačios ilgiausios dienos. Retas iš mūsų mato jas nuo patekėjimo iki saulėlydžio. Tačiau tai trunka tik visai neilgai – nuo šventų Petro ir Povilo šventės diena ima palengva trumpėti. Nutyla gegutės. Tačiau vasara dar graži. Džiaukitės ja, dūgzkite kaip bitės, judėkite krutėkite. Šios dienos tos vertos.

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius