Ištirpo paskutiniai pusnynai, nuskubėjo pavasariniai upokšniai. Į gamtą sugrįžta pavasario rimtis ir darna. Mums balandis vargu ar siejasi su paukščiu balandžiu, paslaptingai ūkaujančiu miškuose. Balandis – visų pradžių pradžia, Velykų laukimas ir pačios Velykos, svarbiausia pavasario šventė. Auštant pavasariui, sako, net akmuo sukruta. Apsižvalgykite aplink ir pamatysite, kiek daug tiesos šiuose žodžiuose. Pavasarį ir mes patys tampame visai kitokie – žiūrėk, ryte norime atsikelti kuo anksčiau, o ilga diena mums neprailgsta. Ir į namus ne taip traukia, labiau norisi lakstyti, šėlioti ir kvėpuoti stipriu pavasario oru.

Kiekviena balandžio diena – vis kitokia, nes gamtoje ir apie mus vyksta vis nauji reiškiniai: gamta bunda, randasi nauja gyvybė. Kai saulelė pakyla aukštėliau, atgyja aviliai: bitutės po apsiskraidymo tiesiog netveria ir veržiasi dirbti. Jos jau išvalė senuosius korius, šiek tiek juos prilipdė. Dabar kiekviena giedra ir bevėjė diena yra darbymetis – kol kas negausiuose blindžių, šalpusnių, šaukščių ir žibuoklių žieduose jos prirenka geltonų lyg auksas žiedadulkių. Avilyje iš jų bus gaminamas medus, bičių duonelė. Iš kitų surinktų gėrybių – vaškas, pikis.

Greta bitučių žieduose plazda drugiai: citrinukai, dilgėlinukai, spungės. Visi jie peržiemojo suaugę ir pasauliui padovanos pirmą šių metų drugelių kartą. Žieduose zvimbia ir pavienės bitės, kurios geltonas žiedadulkes neša į saulės šildomoje pašlaitėje iškastus urvelius. Aptikę tokią vietą, sustokite ir pasigrožėkite bitučių darbu.

Darbymetis visur – antai gandrai ką tik į namus sugrįžo ir kleketuoja, lizdui taisyti medžiagą nešioja. O štai varnėnai – iškuopė pernykštį inkilą ir vidun naujus šiaudus, kieme surinktas plunksnas nešioja. Lizdas jaunikliams turi būti jaukus ir šiltas. Kiemo gale inkiliuką lanko zylės – visą žiemą gyvenę prie namų ir maitinęsi mūsų lesykloje, jos liks čia pat ir saugos mūsų sodą nuo kenkėjų. Kai vakare ima žvarbti oras, iš savo guolio išlenda ežiukas. Žvitriai (ko daugelis iš jo visai nesitiki) jis nuskuba patvoriu, šmurkšteli pro plyšį ir pradingsta tamsoje. Iki pat ryto pupsės jis, ieškos maisto ir skubės atgauti per ilgą žiemos miegą prarastą energiją. Atgijus ežiukui, pradeda ūkauti pelėdos. Jų lizduose jau perimi kiaušiniai, kituose štai pasirodys akli baltapūkiai jaunikliai.

Jaunikliai žvalgosi ir iš kranklių lizdų – kol kiti laukė pavasario, kol keliavo iš tolimų kraštų, krankliai išperėjo savo vaikus ir spėjo juos gerokai paauginti. Kai žemėn pasibels gegužė, jie bus pasirengę savarankiškam skrydžiui.

Balandy jau randame pirmųjų grybų – bobausių. Miške pakilo žalios viksvos. Pabaliuose pražysta purienos.

Velykų stalą mes visada puošiame žalumynais – kad jaustume atgimimo jėgą, jo stebuklą. Tačiau tam turėjome pasiruošti iš anksto – pamerkti beržo šakelių ir sulaukti jų sužaliuojant, kirtvietėj prisiskinti blindės, drebulės ar kitų medžių šakų. Tik jokiu būdu mes neturime skinti pataisų, laužyti žalčialunkių!

Balandis mosuoja mums sprogstančiom medžių šakom, švysčioja saulės spinduliais, plazda drugių sparnais ir skamba paukščių giesmėm. Ar gali būti dar kas nors gražesnio?

Rašė Selemonas Paltanavičius