Tad džiaukimės drauge ir švęskime sielos pavasarį!

Šiame numeryje rašome apie mergaitę, kuri mokosi Anglijoje. Manau, kad bent vienas tavo giminaitis ar draugas yra išvykęs iš tėvynės ir vadinamas emigrantu. Dauguma jų tikriausiai tikisi grįžti į savo šalį, tačiau yra ir tokių, kurie kalba piktus dalykus apie Lietuvą. Netikiu, kad jie iš tiesų nemylėtų gimtinės. Giliai širdyje jie jaučia ilgesį ir meilę savo šaliai, nori kada nors sugrįžti arba nuveikti gražių darbų Lietuvai. Todėl atėjus Vasario 16-ajai pasveikinkime vieni kitus – ir čia gyvenančius, ir toli esančius – su Valstybės laisvės diena ir džiaukimės, kad turime tokią nepakartojamą, garbingą, be galo gražią ir išdidžią savo šalį.

Tavo Bitutė

PLĖŠIKAI, KARALIAI IR ATRADĖJAI 

Tais laikais, prieš daugiau nei tūkstantį metų, o tiksliau – 854 metais, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo, Lietuvos pajūryje gyveno narsi baltų gentis – kuršiai. Neprasti artojėliai buvo – ir žuveles jūroje mokėjo žvejoti, ir su kaimyniniais kraštais prekiavo. Žinoma, ir pakariauti tekdavo. Daugiausia kovota su iš už jūros atplaukusiais dabartinių švedų, norvegų, danų, islandų (bendrai vadinamų skandinavais) protėviais – vikingais.

Vikingai buvo narsūs jūrininkai, kariai, prekeiviai ir pakrančių plėšikai. Tuo laiku dar pagonys, garbinę išmintingąjį Odiną, karingąjį Torą, gražiąją Frėją ir kitus dievus. Tvirtais ir manevringais laivais, vadinamais landskipais, knerais ir drakarais (pastarieji šitaip pavadinti todėl, kad jų laivagalis buvo puošiamas drakono galvos atvaizdu) jie perplaukdavo Baltijos jūrą ir puldinėdavo kaimynines, jau krikščionybę priėmusias, šalis, ypač dažnai – Angliją. Mėgo plėšti turtingus Anglijos, Škotijos, Airijos vienuolynus, tad nenuostabu, kad metraštininkai vienuoliai aprašinėjo vikingus kaip kraugerius plėšikus. Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, saugok mus nuo vikingų.“ Laikotarpis nuo VIII amžiaus pabaigos iki XI amžiaus Europos istorijoje netgi vadinamas „vikingų amžiumi“.

Vikingai, tiesa, pasižymėjo ne tik kaip plėšikai, bet ir kaip geri pirkliai. Nemenką reikšmę tie senovės skandinavai turėjo ir kaimyninių šalių istorijai. Būtent vikingai (rusų vadinti variagais) sukūrė senovės Rusios valstybę ir tapo pirmaisiais jos valdovais. Vikingas Knutas Didysis karūnavosi Anglijos karaliumi. Vikingai dar anksčiau už Amerikos atradėju tituluojamą Kristupą Kolumbą nuplaukė iki Amerikos!  

„SARGAS“ NUO KURŠIŲ 

Baltai kuršiai irgi garsėjo kaip labai karinga ir narsi jūrų gentis. Juos netgi galima pavadinti baltų vikingais. 

Jau tais laikais kuršiai mokėjo statyti gerus laivus, kuriais nuplaukdavo į latvių, rusų, tų pačių vikingų žemes. Mokėjo dirbtis gerus ginklus. Kuršių vyrų kapuose archeologai randa gausiai ginklų, jų moterys nešiojo daug dailių papuošalų – matyt, šios pirklių, žvejų ir plėšikų genties būta gana turtingos. Turėjo kuršiai nemažų miestų, prekybos centrų: Palangą, Žardę, Gruobinią.

Vikingų dėka kuršiai, anksčiau už kitas baltų gentis, pateko ir į viduramžių metraščius bei senovės islandų sakmes, vadinamas sagomis. Čia pasakojama, kad apie 675 metus karalius Ivaras užkariavęs Rytų kraštus, tarp jų ir Kuršą, kad su kuršiais kariavęs Upsalos karalius Erikas, kad vikingas Sveinas Ulfsonas paskirtas „sargu“ nuo kuršių ir kitų genčių puldinėjimų. 

BURTAI LĖMĖ: PULTI 

Užvis labiausiai kuršius ir jų kovas su vikingais išgarsino Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas. Savo mokytojo Ansgaro, platinusio krikščionybę skandinavų kraštuose, gyvenimo aprašyme jis pasakoja: „Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama „kuršiai“ (Cori).“ Esą tie kuršiai ilgą laiką paklusę švedų valdžiai, o pastaruoju metu pradėję bruzdėti ir norėję nuo švedų jungo išsivaduoti. Tai žinodami danai 853 metais „surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti“. Išgirdę apie jų atvykimą, kuršiai susijungė, narsiai pasipriešino ir „jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto“.

Išgirdę apie danų pralaimėjimą, po metų švedų karalius Olefas ir jo žmonės „įsigeidė sau įgyti garso, kad jie gali padaryti tai, ko nepadarė danai“, ir vėl pavergti kuršius savo valdžiai. Netikėtai atplaukę švedai užpuolė kuršių pilį, vadinamą Seeburg, ją apiplėšė, nuniokojo ir padegė. Paskatinti šios pergalės, atžygiavo prie kitos kuršių pilies, vadinamos Apulia (dabar – Apuolė). Kuršiai užsidarė pilyje ir narsiai gynėsi. Mūšis truko aštuonias dienas ir nei vieni, nei kiti nepasiekė pergalės. Pavargę vikingai ėmė niurnėti esantys per toli nuo savo laivų. Tad metė burtus, teiraudamiesi savo dievų, ar šie norį, kad švedai kovotų ir laimėtų pergalę ar kad pasitrauktų gyvi. Bet metę burtus neatrado nė vieno dievo, kuris jiems norėtų padėti. Čia prisiminė vikingai krikščionio pamokslininko Ansgaro pamokymus apie krikščionių Dievą ir metė burtus, klausdami, ar padėsiąs jiems Kristus. Burtai parodė, kad Kristus nori padėti švedams. Tuojau visi padrąsėjo ir panoro vėl pulti pilį. Išsigandę kuršiai panoro sudaryti su švedais paliaubas ir pažadėjo atiduoti visą prieš metus iš danų atimtą grobį ir dar už kiekvieną pilyje esantį žmogų po pusę svaro sidabro pridėti. Džiaugdamiesi švedai su turtu sugrįžo pas savuosius. 

„NIEKADA NEUŽSITRAUKSIME TOKIOS GĖDOS“ 

Itin daug apie vikingų žygius kuršių žemėse galima rasti senovės islandų kūrinyje „Egilio saga“. Čia pasakojama vikingų būrį nuplaukus iki Kuršo, kur pusę mėnesio jų laivai stovėjo taikiai prekiaudami, o paskui ėmė kariauti ir puolė įvairias vietoves. 

„Jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo.“ Tik vienas iš vadų Egilis su dvylika vyrų atsiskyrė nuo viso būrio ir pakliuvo turtingam kuršių ūkininkui į nelaisvę. Vikingus suvarė į vieną namą ir pririšo prie stulpų, o patys kuršiai puotavo ir linksminosi. Stipruolis Egilis užgulė stulpą ir traukė jį tol, kol tas išlindo iš grindų. Tuomet dantimis atsirišo rankas ir išlaisvino bendražygius. Visi patyliukais paspruko, prigriebę ir ūkininko gėrybių. Tik staiga Egilis sustojo ir tarė: „Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėme bondo (ūkininko) turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos. Grįžkime dabar atgal į sodybą ir te jie sužino, kas atsitiko.“ Kadangi bendražygiai nenorėjo grįžti, Egilis grįžo vienas, padegė namą ir išžudė kuršius. Vikingai buvo žiaurūs, bet nebijojo žūti ir patys. 

KURŠIAIS GĄSDINO VAIKUS 

Patys kuršiai irgi nuplaukdavo iki vikingų žemių. Grakščiais ir manevringais laivais gabendavo prekes į Gotlandą, Švediją, Daniją. Ne tik prekiaudavo, bet ir plėšikaudavo, drauge su estais sugriovė svarbų Švedijos miestą Sigtuną.Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, saugok mus nuo vikingų“, o Danijos vikingų bažnyčiose: „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Neklusnius vaikus danų motinos gąsdindavo: „Jei neklausysi – atplauks kuršis ir išsiveš tave.“ Manoma, kad kai kurie kuršių jaunuoliai prisidėdavo ir prie tikrųjų vikingų būrių.

Vėliau danai, švedai, norvegai vieni po kitų priėmė krikščionybę. Vikingų epocha baigėsi. Baltams atsirado naujas priešas: į latvių, lybių, prūsų žemes atsikėlė kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai. Kuršiai dar ilgą laiką kovėsi su kalavijuočiais, kol 1267 metais šis ordinas galutinai prijungė jų žemes prie savo valstybės. Kuršių gentis išnyko – vieni susiliejo su lietuviais, kiti – su latviais. Neišliko jokių kuršių kalbos rašto paminklų. Tik kai kurie kuršiški žodžiai, pavyzdžiui, „zuikis“, „dzintars“ („gintaras“) išsaugoti lietuvių ar latvių kalbose.

Vikingų ir kuršių kovas savo akimis pamatyti galima ir mūsų laikais: kasmet rugpjūčio pabaigoje ant garsiojo Apuolės piliakalnio, kurį andai aštuonias dienas puolė ir nepaėmė švedai, vyksta Apuolės festivalis. Jame atkuriamos kuršių ir vikingų kovos, ginkluotė, apranga, amatai. Jei pavyks – kitą vasarą būtinai nuvažiuokite!

Žolė kad sužėlus –
Net iki ausų,
O vėjas sušiaušė
Peliukui ūsus.

Jis ėjo per pievą
Ir rinko gėles,
Panosėj niūniavo
Linksmas daineles.

Paskui atsisėdęs
Vainiką jis pynė,
Grožėjosi saulės
Nušviesta laukyme.

Diena suko ratą.
Šešėliai ilgėjo.
Peliukas ant kupsto
Ilgai dar sėdėjo.

Taip gera, kai žolės
Tave švelniai glosto,
Ir šilumą saulės
Jauti sau ant skruosto…

Piešė ir rašė Lina Jakučionytė