***
Žiemą regi gracingą snaigių šokį,
Jos susikibę dengia žemę balta paklode,
Po sniegu lapai sudūlėję miega,
Jau į svečius žiema ateina.
– Žiūrėk, paliktos kelios pėdos‼
Žiemos pusny jau angelas nupieštas,
Smagu, kai spardai purų sniegą,
O po juo tyliai kažkas miega.
Gabrielė Mileikaitė iš Biržų
Normalus
truputi per trumpas siap grazus!!!:D
Primityvu
Grazus,prisipazinsiu as nemoku taip kurti.
O kodėl toks trumpas? Galėtų būti ir geresnis…
Gabrielė jaučia, kaip parodyti skaitytojui tai, ką nori pasakyti eilėraščiu. Puikiai parinkti pirmieji žodžiai „žiemą“ ir „regi“ iš karto pasako ir apie ką bus kalbama, ir kas bus pamatyta. O svarbiausia − pasakiusi, kas yra iš tikrųjų (baltos snaigės, sudūlėję lapai), antrame posmelyje ji sukuria paslaptį, tai, ką galima įsivaizduoti − angelą, kuris turbūt yra toks pat trapus ir neapčiuopiamas kaip sniegas, ir „kažką“, kas miega po sniegu: gal tai tik tie patys rudens lapai, o gal?..
Žodžiu, Gabrielė – labai kūrybinga mergaitė ir kada nors gali tapti poete.
Koks geras eilėraštis tai tikrai, kitų tokių gerų nėra.Šitas normaliausias. Cool.
Pats geriausias eilėraštis iš visų, šaunuole Gabriele.
mano puskytes kuryba
saunuole:)*
normalius
Sakysiu tiesiai šviesiai – man šis eilėraštis nepatiko…
Grakštus ir gracingas eilėraštis – tikrai vertas penkių žvaigdučių