PLĖŠIKAI, KARALIAI IR ATRADĖJAI 

Tais laikais, prieš daugiau nei tūkstantį metų, o tiksliau – 854 metais, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo, Lietuvos pajūryje gyveno narsi baltų gentis – kuršiai. Neprasti artojėliai buvo – ir žuveles jūroje mokėjo žvejoti, ir su kaimyniniais kraštais prekiavo. Žinoma, ir pakariauti tekdavo. Daugiausia kovota su iš už jūros atplaukusiais dabartinių švedų, norvegų, danų, islandų (bendrai vadinamų skandinavais) protėviais – vikingais.

Vikingai buvo narsūs jūrininkai, kariai, prekeiviai ir pakrančių plėšikai. Tuo laiku dar pagonys, garbinę išmintingąjį Odiną, karingąjį Torą, gražiąją Frėją ir kitus dievus. Tvirtais ir manevringais laivais, vadinamais landskipais, knerais ir drakarais (pastarieji šitaip pavadinti todėl, kad jų laivagalis buvo puošiamas drakono galvos atvaizdu) jie perplaukdavo Baltijos jūrą ir puldinėdavo kaimynines, jau krikščionybę priėmusias, šalis, ypač dažnai – Angliją. Mėgo plėšti turtingus Anglijos, Škotijos, Airijos vienuolynus, tad nenuostabu, kad metraštininkai vienuoliai aprašinėjo vikingus kaip kraugerius plėšikus. Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, saugok mus nuo vikingų.“ Laikotarpis nuo VIII amžiaus pabaigos iki XI amžiaus Europos istorijoje netgi vadinamas „vikingų amžiumi“.

Vikingai, tiesa, pasižymėjo ne tik kaip plėšikai, bet ir kaip geri pirkliai. Nemenką reikšmę tie senovės skandinavai turėjo ir kaimyninių šalių istorijai. Būtent vikingai (rusų vadinti variagais) sukūrė senovės Rusios valstybę ir tapo pirmaisiais jos valdovais. Vikingas Knutas Didysis karūnavosi Anglijos karaliumi. Vikingai dar anksčiau už Amerikos atradėju tituluojamą Kristupą Kolumbą nuplaukė iki Amerikos!  

„SARGAS“ NUO KURŠIŲ 

Baltai kuršiai irgi garsėjo kaip labai karinga ir narsi jūrų gentis. Juos netgi galima pavadinti baltų vikingais. 

Jau tais laikais kuršiai mokėjo statyti gerus laivus, kuriais nuplaukdavo į latvių, rusų, tų pačių vikingų žemes. Mokėjo dirbtis gerus ginklus. Kuršių vyrų kapuose archeologai randa gausiai ginklų, jų moterys nešiojo daug dailių papuošalų – matyt, šios pirklių, žvejų ir plėšikų genties būta gana turtingos. Turėjo kuršiai nemažų miestų, prekybos centrų: Palangą, Žardę, Gruobinią.

Vikingų dėka kuršiai, anksčiau už kitas baltų gentis, pateko ir į viduramžių metraščius bei senovės islandų sakmes, vadinamas sagomis. Čia pasakojama, kad apie 675 metus karalius Ivaras užkariavęs Rytų kraštus, tarp jų ir Kuršą, kad su kuršiais kariavęs Upsalos karalius Erikas, kad vikingas Sveinas Ulfsonas paskirtas „sargu“ nuo kuršių ir kitų genčių puldinėjimų. 

BURTAI LĖMĖ: PULTI 

Užvis labiausiai kuršius ir jų kovas su vikingais išgarsino Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas. Savo mokytojo Ansgaro, platinusio krikščionybę skandinavų kraštuose, gyvenimo aprašyme jis pasakoja: „Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama „kuršiai“ (Cori).“ Esą tie kuršiai ilgą laiką paklusę švedų valdžiai, o pastaruoju metu pradėję bruzdėti ir norėję nuo švedų jungo išsivaduoti. Tai žinodami danai 853 metais „surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti“. Išgirdę apie jų atvykimą, kuršiai susijungė, narsiai pasipriešino ir „jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto“.

Išgirdę apie danų pralaimėjimą, po metų švedų karalius Olefas ir jo žmonės „įsigeidė sau įgyti garso, kad jie gali padaryti tai, ko nepadarė danai“, ir vėl pavergti kuršius savo valdžiai. Netikėtai atplaukę švedai užpuolė kuršių pilį, vadinamą Seeburg, ją apiplėšė, nuniokojo ir padegė. Paskatinti šios pergalės, atžygiavo prie kitos kuršių pilies, vadinamos Apulia (dabar – Apuolė). Kuršiai užsidarė pilyje ir narsiai gynėsi. Mūšis truko aštuonias dienas ir nei vieni, nei kiti nepasiekė pergalės. Pavargę vikingai ėmė niurnėti esantys per toli nuo savo laivų. Tad metė burtus, teiraudamiesi savo dievų, ar šie norį, kad švedai kovotų ir laimėtų pergalę ar kad pasitrauktų gyvi. Bet metę burtus neatrado nė vieno dievo, kuris jiems norėtų padėti. Čia prisiminė vikingai krikščionio pamokslininko Ansgaro pamokymus apie krikščionių Dievą ir metė burtus, klausdami, ar padėsiąs jiems Kristus. Burtai parodė, kad Kristus nori padėti švedams. Tuojau visi padrąsėjo ir panoro vėl pulti pilį. Išsigandę kuršiai panoro sudaryti su švedais paliaubas ir pažadėjo atiduoti visą prieš metus iš danų atimtą grobį ir dar už kiekvieną pilyje esantį žmogų po pusę svaro sidabro pridėti. Džiaugdamiesi švedai su turtu sugrįžo pas savuosius. 

„NIEKADA NEUŽSITRAUKSIME TOKIOS GĖDOS“ 

Itin daug apie vikingų žygius kuršių žemėse galima rasti senovės islandų kūrinyje „Egilio saga“. Čia pasakojama vikingų būrį nuplaukus iki Kuršo, kur pusę mėnesio jų laivai stovėjo taikiai prekiaudami, o paskui ėmė kariauti ir puolė įvairias vietoves. 

„Jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo.“ Tik vienas iš vadų Egilis su dvylika vyrų atsiskyrė nuo viso būrio ir pakliuvo turtingam kuršių ūkininkui į nelaisvę. Vikingus suvarė į vieną namą ir pririšo prie stulpų, o patys kuršiai puotavo ir linksminosi. Stipruolis Egilis užgulė stulpą ir traukė jį tol, kol tas išlindo iš grindų. Tuomet dantimis atsirišo rankas ir išlaisvino bendražygius. Visi patyliukais paspruko, prigriebę ir ūkininko gėrybių. Tik staiga Egilis sustojo ir tarė: „Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėme bondo (ūkininko) turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos. Grįžkime dabar atgal į sodybą ir te jie sužino, kas atsitiko.“ Kadangi bendražygiai nenorėjo grįžti, Egilis grįžo vienas, padegė namą ir išžudė kuršius. Vikingai buvo žiaurūs, bet nebijojo žūti ir patys. 

KURŠIAIS GĄSDINO VAIKUS 

Patys kuršiai irgi nuplaukdavo iki vikingų žemių. Grakščiais ir manevringais laivais gabendavo prekes į Gotlandą, Švediją, Daniją. Ne tik prekiaudavo, bet ir plėšikaudavo, drauge su estais sugriovė svarbų Švedijos miestą Sigtuną.Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, saugok mus nuo vikingų“, o Danijos vikingų bažnyčiose: „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Neklusnius vaikus danų motinos gąsdindavo: „Jei neklausysi – atplauks kuršis ir išsiveš tave.“ Manoma, kad kai kurie kuršių jaunuoliai prisidėdavo ir prie tikrųjų vikingų būrių.

Vėliau danai, švedai, norvegai vieni po kitų priėmė krikščionybę. Vikingų epocha baigėsi. Baltams atsirado naujas priešas: į latvių, lybių, prūsų žemes atsikėlė kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai. Kuršiai dar ilgą laiką kovėsi su kalavijuočiais, kol 1267 metais šis ordinas galutinai prijungė jų žemes prie savo valstybės. Kuršių gentis išnyko – vieni susiliejo su lietuviais, kiti – su latviais. Neišliko jokių kuršių kalbos rašto paminklų. Tik kai kurie kuršiški žodžiai, pavyzdžiui, „zuikis“, „dzintars“ („gintaras“) išsaugoti lietuvių ar latvių kalbose.

Vikingų ir kuršių kovas savo akimis pamatyti galima ir mūsų laikais: kasmet rugpjūčio pabaigoje ant garsiojo Apuolės piliakalnio, kurį andai aštuonias dienas puolė ir nepaėmė švedai, vyksta Apuolės festivalis. Jame atkuriamos kuršių ir vikingų kovos, ginkluotė, apranga, amatai. Jei pavyks – kitą vasarą būtinai nuvažiuokite!

Vėliavos šventė

 1919 metų sausio 1 dieną nusiplūkę Lietuvos kariai įžengė į Vilnių ir būrys jų iškėlė Gedimino bokšte Lietuvos trispalvę – kaip laisvos Lietuvos ženklą. Netrukus Lietuva vėl prarado Vilnių, ir trispalvė nuo Gedimino bokšto buvo nuplėšta. Bet dabar, prisimenant šią datą, kasmet sausio pirmą dieną ant Gedimino kalno iškilmingai pakeliama Lietuvos vėliava.

Trispalvė – geltona, žalia ir raudona – mūsų vėliava be galo svarbi Lietuvos žmonėms. Ši vėliava dar gana jaunutė – jai nėra nė šimto metų. Tolimi mūsų protėviai nešėsi į mūšį ir kėlė pilių kuoruose visai kitokias vėliavas. 

Nusižiūrėjo į drakoną

Žmonės vėliavas naudoja jau keturis tūkstančius metų. Jų gimtinė – Indija ir Kinija. Pirmosios vėliavos visai nebuvo panašios į dabartines. Tai buvo tiesiog metaliniai ar mediniai strypai su viršuje iškaltais simboliais ar ženklais. Maždaug prieš porą tūkstantmečių prie tų strypų imta rišti ir medžiagos skiautes, kad atrodytų puošniau, ir vėliavos tapo panašesnės į dabartines.

Pirmosios vėliavos buvo naudojamos mūšio lauke kaip skiriamieji pulkų ženklai. Jos pagelbėjo atskirti priešus nuo saviškių ir vieną saviškių pulką nuo kito. Jau senovės romėnai turėjo savo legionų ženklus. Tai buvo prie medžio pritvirtintas audeklas su kokiu nors simboliu – kad ir ereliu. Tokia vėliava negalėjo plevėsuoti vėjyje. Bet sykį romėnai pamatė dakų vėliavą – drakoną su ilga besiplaikstančia uodega. Jiems taip ši vėliava patiko, kad netrukus jau ir romėnų vėliavos plevėsavo laisvai.

Užkariauti priešo vėliavą mūšio lauke buvo laikoma didžiuliu žygdarbiu, kaip ir apginti savąją. Kariai siekė šito net savo gyvybių kaina. Tad vėliavnešio pareigos buvo labai pavojingos. Galiausiai, prieš gerą šimtmetį, Pirmojo pasaulinio karo laikais, nuspręsta vėliavų mūšio lauke atsisakyti.

Kurį laiką karaliaus vėliava buvo laikoma ir valstybės vėliava. Tokiose vėliavose dažniausiai būdavo pavaizduotas valdovo herbas – liūtas, erelis arba šiaip kokie ženklai. Tik XVIII amžiaus pabaigoje sukilę prancūzai nuvertė savo karalių, paskelbė Prancūziją respublika ir pakeitė senąją monarcho vėliavą į tautinę – trispalvę juostuotą. Netrukus ir visoje Europoje įsivyravo mada valstybėms susikurti tautines vėliavas. Paprastai tai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Tokią vėliavą susikūrė ir 1918 metais nepriklausomybę paskelbusi Lietuva.

Vėliavų įvairovė

Pasaulyje yra gausybė visokiausių vėliavų. Joms tirti reikalingas net atskiras mokslas – veksikologija. Vėliavas turi ne tik valstybės, bet ir įvairios organizacijos, brolijos, kartais netgi atskiri asmenys, pavyzdžiui, karaliai ar karalienės, taip pat ir renginiai – tikriausiai kiekvienas atpažintų olimpinę vėliavą su penkiais susipynusiais žiedais. Vėliavos gali būti naudojamos ir tam tikroms žinioms perduoti. Balta vėliava mūšio lauke reiškia žinią: „pasiduodame“, o prie jūros iškelta balta vėliava byloja, kad jūra rami ir maudytis joje nepavojinga. Jei paplūdimyje plevėsuoja juoda vėliava – vadinasi, bangos labai stiprios ir jūra geriau tiesiog grožėtis iš tolėliau.

Paprastai vėliavos būna stačiakampės, tačiau pasitaiko ir trikampių, kvadratinių ar iškarpytų. Ko gero, sudėtingiausia yra Nepalo vėliavos forma – tai du vienas virš kito esantys trikampiai. Vėliavos gali būti juostuotos, vienspalvės su kokiu nors simboliu, dryžuotos ar žvaigždėtos. Paprastai visos turi daugiau nei vieną spalvą. Tik Libijos vėliava yra lygutėlis žalias keturkampis. Seniausia iki šiol naudojama valstybės vėliava yra Danijos – raudona su baltu kryžiumi. Jai jau daugiau kaip šeši šimtai metų. Seniausia trispalvė – Olandijos vėliava, turinti raudoną, baltą ir mėlyną juostas.

Vėliavų specialistai – veksikologai – sako, kad kiekviena spalva vėliavose turi savo reikšmę. Tarkime, raudona reiškia revoliuciją arba drąsą bei galią, balta – taiką, žalia – jaunystę, žemę ir viltį, geltona – auksą, juoda – mirtį ir gedulą.

Vytis – vienas seniausių herbų Europoje

Kada vėliavas pradėjo naudoti mūsų protėviai, ar kokios buvo pačios seniausios mūsų krašto vėliavos, nėra visiškai aišku. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose lietuvių vėliava paminėta XIV amžiaus pabaigoje. Kryžiuočių metraštininkas Vygandas Marburgietis aprašė 1337 metais (didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais) įvykusias lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Bajerburgo pilies. Esą tame mūšyje vienas kryžiuočių šaulys ugnine ietimi sudegino Lietuvos vėliavą. Kaip toji vėliava atrodė, žinių nėra. Kai kurie kronikų autoriai dar rašo mūsų protėvius turėjus vėliavas, kuriose buvusios pavaizduotos kažkokių žmonių galvos.

Po šimtmečio lenkų istorikas Janas Dlugošas, rašydamas apie 1410 metais įvykusį Žalgirio mūšį, jau mini, kad Vytautas į šį mūšį atsivedęs 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. Daugumoje jų puikavosi baltas raitelis ant bėro, juodo arba obuolmušio žirgo, kai kuriose – Gedimino stulpai.

Vėlesnių laikų šaltiniuose jau neabejojama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava yra raudona su baltu raiteliu – Vyčiu.

Raitelio simbolį Lietuvos valdovai naudojo nuo senų laikų. Pirmą kartą kaip valstybės ženklas jis pavaizduotas ant didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaudo 1366 metais. Raitelis Lietuvoje buvo valdovo simbolis, dažnai kartojęsis įvairių kunigaikščių antspauduose. XV amžiuje raitelis tapo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, o 1918 metais – ir Lietuvos Respublikos herbu. Dabar mūsų Vytis yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje! 

Išgelbėjo geltona spalva

Kokia turėtų būti Lietuvos tautinė vėliava, iškilūs mūsų tautos veikėjai pradėjo svarstyti dar gerus penkiolika metų iki nepriklausomybės paskelbimo. Norėta tokia vėliava paskelbti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliavą – raudoną su baltu vyčiu. Tačiau tuo metu siautė revoliucijos, kurios savo simboline spalva rinkosi raudoną, tad daug ką atbaidė raudona Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliavos spalva.

Vėliau nuspręsta būsimos Lietuvos valstybės vėliavos spalvas parinkti iš tautinių audinių. O mūsų tautiniuose drabužiuose ir juostose daugiausia žalios ir raudonos spalvos. Todėl pirmasis vėliavos variantas buvo dvispalvis: žalia ir raudona. Bet daug kam tokia vėliava pasirodė pernelyg tamsi ir niūri.

Tuomet archeologas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų padaryti plonytę geltoną juostą, kuri simbolizuotų aušrą. Tuomet vėliava atrodytų gyviau, ryškiau ir gražiau. Galiausiai nuspręsta, kad Lietuvos vėliavoje visų trijų spalvų turi būti vienodai. Taip ir atsirado mūsų trispalvė. Sakoma, kad geltona spalva joje reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudoną – žemę, drąsą ir pralietą už Tėvynę kraują.

Kai 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, senoji vėliava buvo uždrausta. Vietoj jos gavome raudoną, baltą, žalią su pjautuvu ir kūju, panašią į kitų sovietinių respublikų vėliavas.

Laisvos Lietuvos vėliava – trispalvė – Tėvynę mylinčių žmonių širdyse išliko laisvės simboliu. Svarbiomis Lietuvai datomis – ypač Vasario 16-ąją – atsirasdavo drąsuolių, kurie, nepaisydami draudimų ir gresiančių bausmių, iškeldavo trispalvę ant kokio aukšto pastato ar bokšto, kad visi ją pamatytų ir prisimintų kadaise laisvoje šalyje gyvenę. Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo atšilimo laikotarpis, vadinamoji „pertvarka“, ir žmonėms bei tautoms leista laisviau reikšti savo nuomonę, vienas iš pirmųjų lietuvių tautos troškimų buvo susigrąžinti savo vėliavą. Tai pavyko padaryti dar prieš atkuriant nepriklausomybę. 1988 metais trispalvė vėliava vėl suplevėsavo Gedimino pilies bokšte.

Kelionė į nežinią

Trėmimai prasidėjo 3 valandą nakties. Įsivaizduokite – miegate sau ramiai lovoje ir staiga pasigirsta beldimas. Įsiveržę uniformuoti vyrai kelia iš miego, pagal sąrašą tikrina, ar visi namie, paskui pradeda versti namus aukštyn kojom, atseit ieškodami paslėptų ginklų. Žinoma, jokių šautuvų anei pistoletų jūs neturite, tačiau uniformuotieji vis tiek išsitraukia dar vieną popierėlį ir praneša, kad vyriausybės nutarimu jūsų šeima bus išvežta „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“… Ruoškitės – teks palikti namus ir keliauti nežinia kur.

Taip netikėtai užkluptus, vos būtiniausius daiktus suspėjusius pasiimti (ką ir kiek leis pasiimti, dažnai priklausydavo nuo atėjusiųjų suimti žmoniškumo) vyrus, moteris ir vaikus, senukus ir ligonius vedė į geležinkelio stotį, kur visus sodino į traukinius, tiksliau, grūdo į krovininius, gyvulinius vagonus. Žmonėms trūko oro, vandens ir maisto. Silpnesni, labiau pasiligoję ilgoje kelionėje čia pat ir mirdavo.  Neretai vyrus atskirdavo nuo jų žmonų bei vaikų ir siųsdavo į lagerius, kur reikėjo stiprių rankų, o jų šeimas veždavo į visai kitą Sibiro pakraštį. Daugybė vaikų savo tėčių jau niekuomet daugiau nebematė…

Dviejų mėnesių – jau „liaudies priešė“

Adelei buvo vos du mėnesiai, kai ją kartu su mama, tėčiu ir seneliais išvežė į Sibirą – mat netoli tėvų ir senelio namų glaudėsi partizanai. Buvo 1951-ųjų ruduo, vos pora metų belikę iki diktatoriaus Stalino mirties ir trėmimų pabaigos, tiktai niekas to dar nežinojo… Jie iškeliavo į tolimą Krasnojarsko kraštą, už Uralo kalnų, prie Jenisėjaus upės.

Traukiniui pajudėjus iš stoties, važiuodama pro gimtuosius kraštus, Adelės mama apalpo, pagalvojusi, kad jau niekuomet nebeišvys savo tėvų. Keturias paras išgulėjo be sąmonės. Tėvelis su siaubu svarstė, kas bus su kūdikiu, jei mama nebeatsigaus. Laimei, atsigavo.

Kelionės Adelė, žinoma, neprisimena, tačiau mama jai papasakojo. Gyvuliniame vagone važiavo 20 žmonių. Nors ir patekę į bėdą, negalvojo vien apie save, rėmė tuos, kuriems sunkiau. Parai jiems visiems duodavo 10 litrų vandens, iš jų 4 litrus nelaimės draugai atiduodavo Adelės mamai, kad ši galėtų nuprausti mažylę, pati daugiau atsigertų – juk maitinanti kūdikį mama turi daug gerti, kad turėtų pieno. Šlapius vaikučio vystyklus tėvai džiovindavo užsidėję ant pilvo. 

Pusė tremtinių – vaikai

Naujoji valdžia norėjo pirmuosius tremtinius išvežti patyliukais, per vieną dieną, „be didelio triukšmo“. Tačiau nepavyko – stotyse rinkosi vežamųjų giminės, draugai. 

Kai kurioms šeimoms ar žmonėms, įrašytiems į tremtinių sąrašus, pavyko pasislėpti ir tremties išvengti. Tačiau nuosprendžio vykdytojams žūtbūt reikėjo įvykdyti planą, surinkti reikiamą tremtinių skaičių, tad vietoj šių išsigelbėjusių suimdavo ir išveždavo kitus. Per keturias to baisiojo 1941 metų birželio dienas iš Lietuvos buvo išvežta maždaug aštuoniolika su puse tūkstančio žmonių. Beveik pusė jų buvo vaikai iki 16 metų…

Tremtiniai keliavo į įvairias tolimojo Sibiro vietas (pamėginkite rasti jas žemėlapyje): Krasnojarską, Laptevų jūros salas, Jakutiją, Altajų, Komiją… Kai kurie keliavo į rūsčią Šiaurę, kiti – į karštąjį Kazachstaną. Kaliniams teko dirbti sunkius darbus, gyventi rūsčiomis sąlygomis, badauti. Pagrindinis maistas būdavo su pelais maišyta duona. Plito ligos, daugelis tremtinių mirė, ypač silpnesnieji – ligoniai, vaikai. 

Atvykus į tremties vietą, iš nelaimingųjų dar atimdavo vertingesnius daiktus – fotoaparatus, pinigus… Gyveno tremtiniai žeminėse, barakuose, labiau tinkamuose vasarai, o ne rūsčioms žiemoms. Atvežti į plyną žemę dažnai turėdavo pasistatyti pastogę patys.  

Maitinosi pardavinėdami daiktus

Adelė teatsimena savo gyvenimo Sibire nuotrupas, nes tada buvo labai mažytė. Pamena mažytį, visai mažulytį namuką, kuriame įsikūrė vos atvažiavusi jų šeima. Prisimena, kaip gavo nuo mamos barti už tai, kad nukarpė ant palangės pasodintus pomidorus. Po poros metų valdžia leido parsivežti rąstų iš taigos miškų, tėvai susirentė didesnį namą.

Gyvenimo sąlygos tuo laikotarpiu išvežtiesiems, laimė, jau nebebuvo tokios baisios kaip tų, kuriuos ištrėmė po karo. Adelės seneliai ir tėvai pakliuvo ne į lagerį, kuriame nebūtų turėję jokios laisvės ir priversti dirbti sunkiausius, alinančius darbus. Jiems tiesiog buvo liepta gyventi čia, Rusijoje, Achaptos kaime. Bet lengva nebuvo. Adelės tėvai pradėjo dirbti javininkystės ūkyje – mama naktimis triūsė sandėliuose, tėtis dieną vairuodavo traktorių, tad nelabai vienas su kitu ir matydavosi. Reikėjo išlaikyti senus tėvus – Adelės senelius, kurie jau nepajėgė dirbti, mažąją Adelę, po poros metų gimusią jos seserį Onutę. Pirmaisiais metais už darbą jie nieko negaudavo. Laimei, turėjo įsidėję šiek tiek pinigų, pardavinėjo vietos gyventojams ką turėjo… Viena kaimynė rusė sutiko kasdien parduoti po puslitrį pieno, ir tėvai, kad išmaitintų mažylę, po truputėlį išpardavė beveik visus daiktus ir atsivežtus drabužius. Kitais metais jau pasidarė lengviau, tėvai pradėjo gauti „atlyginimą“ – kažkiek grūdų, susikasė daržą, pasisodino daržovių. Kadangi lietuviai buvo darbštūs ir sumanūs, bado šmėkla atsitraukė.

Kad galėtų pragyventi, pamaitinti vaikus, tremtiniai dirbo daug ir sunkiai. Sykį pervargusi lietuvė prigulė pailsėti sandėlyje ir žuvo – buvo užpilta grūdais… 

Beveik pusės likimas nežinomas

Pirmuosius trėmimus nutraukė prasidėjęs karas, tačiau vos jam pasibaigus, 1945 metų pavasarį, į Rytus vėl pajudėjo ešelonai su tremtiniais. Istorikai suskaičiuoja, kad iš Lietuvos buvo išvežta beveik pusantro šimto tūkstančių žmonių. Iš jų daugiau kaip trečdalis – vaikai. 

Po 1953 metų, mirus žiauriajam Sovietų Sąjungos diktatoriui Stalinui, tremtiniams po truputėlį leista sugrįžti namo (nors daugelis dar ilgam laikui liko tremties vietose). Deja, ir daugeliui paleistųjų iš lagerių draudė grįžti į Lietuvą, jie turėjo įsikurti kitose Sovietų Sąjungos vietose arba gyventi toje vietovėje, į kurią buvo ištremti, tiktai – laisvėje. Daugelis stengėsi apsigyventi kuo arčiau Lietuvos – Latvijoje, Kaliningrado srityje. Kas tik galėjo – grįžo, net ir nepaisydami draudimų. Bet tėvynėje okupantų valdžia pasitiko juos nesvetingai: buvę tremtiniai ilgai vargdavo, kol gaudavo darbą, būstą. Niekas nebeįleido jų į senuosius namus, iš kurių kadaise išvežė – tenai jau tvarkėsi kiti šeimininkai.

Beveik pusės lietuvių tremtinių likimas išvis nežinomas – jie negrįžo tėvynėn, artimieji negavo jokių žinių ir apie jų mirtį. 

Išgelbėjo arkliai

Daugelis tremtinių nepakėlė rūsčių gyvenimo sąlygų, prasto maisto, klimato: vasaros Krasnojarsko krašte buvusios labai karštos, žiemos – šaltos, gausios sniego. Sykį mama su dėde, važiuodami vežimu, pasiklydo siaubingoje pūgoje. Išgelbėjo tai, kad leido arkliams eiti, kur šie nori – gyvuliai rado kelią ir išgelbėjo žmones. 

Dėl prasto maisto, sunkių gyvenimo sąlygų sirgo ir mirė tremtinių vaikai, tik Adelę ir dar vieną mergaitę pavyko išgelbėti laiku gavus reikiamų vaistų. Padėjo ligoninėje dirbusi gydytoja, lietuvė, tikriausiai – taip pat tremtinė.

Tremtyje būta ir gražių akimirkų. Nors ir atšiauroka, vietos gamta buvusi nepaprastai graži. Adelė atsimena ryškiaspalves gėles, dailius baltutėlius beržus, žemuogėmis raudonuojančius šlaitus. Vietos gyventojai, rusai, iš pradžių buvę ne itin draugiški atvežtiems iš kaži kur „banditams“ (vaikai pribėgę trenkdavo krūtinėn ir šaukdavo: „Banditai!“), vėliau su jais susidraugavo, paremdavo, pasidalindavo maistu. Adelės dėdė nuostabiai grojo akordeonu, tad jų namuose kartais susirinkdavo kaimo jaunimas. Adelės tėveliai buvo jauni, norėjosi jiems ir pašokti, ir pasilinksminti. Adelė prisimena, kaip sykį po tokio šokių vakarėlio jos mama su kaimyne ruse šveičia, skuta grindis – tenykštės buvusios labai švarios ir tvarkingos.

Paklausta, ar gaudavo paskanauti kokių saldumynų, ar turėjo žaislų, Adelė tik nusijuokia. Jokių saldainių ar kitokių skanėstų tikrai neprisimena – pats didžiausias skanėstas buvo saldžios, prisirpusios žemuogės. Žaisdavo su lėlytėmis, susuktomis iš skudurų. Dar turėjo rogutes, su kuriomis labai gera būdavo važinėtis per didžiules pusnis. 

Senelis liko Sibire

Mirus Stalinui, po kelerių metų atėjo žinia, kad Adelės šeima jau galinti keliauti namo. Tai buvo didžiulis džiaugsmas seneliams ir tėvams, nesitikėjusiems dar kada nors išvysti gimtąjį kraštą. Tik Adelės seneliui ši žinia buvo ne tik džiaugsminga, bet ir lemtinga – iš susijaudinimo pradėjo negaluoti širdis, atgulė ant patalo ir netrukus svečioje žemėje mirė… Tad Adelės šeima Sibire dar kiek užtruko – reikėjo slaugyti, o paskui ir palaidoti senelį. Kelionę namo, skirtingai nuo pirmosios, Adelė jau atsimena – jie visi ilgai važiavo sunkvežimiu, paskui – traukiniais… Namuose, geležinkelio stotyje, jau laukė kita močiutė – mamytės mama. Visą tremties laiką ji, pati nelengvai gyvenusi, siuntė vaikams ir anūkėliams į Sibirą siuntinius – lašinius, gardžius lietuviškus obuolius.

Tik po trisdešimties metų Adelė kartu su mama ir broliu grįžo į Sibirą – parsivežti senelio palaikų. Pasivaikščiojo vietomis, kur prabėgo ankstyvoji jos vaikystė. Dabar jau pačios Adelės vaikai tokio amžiaus, kokio buvo jos tėveliai, kai jų šeimą išvežė į Sibirą. Mokosi, keliauja, džiaugiasi gyvenimu. Sibiras jiems – tolima žemė, kurioje kadaise vargo jų seneliai ir tėvai.
 

POPULIARIAUSIAS  GINKLAS  BUVO  IETYS

Ietis – vienas seniausių ginklų, kuriuos žmonės naudoti pradėjo dar akmens amžiuje. Iš pradžių ietis tebuvo smailus medinis kotas, bet vėliau jo duriamąją galią imta stiprinti akmeniniais, kauliniais, vėliau žalvariniais ir geležiniais antgaliais.

Kaip rašoma vokiečių kronikose, lietuviai net karą skelbdavo ieties metimu: „Betgi lietuviai, nepaisydami sudarytos su vokiečiais taikos, atėjo prie Dauguvos ir, pašaukę keletą iš Kukenoyso, įmetė į Dauguvą ietį, atsisakydami taikos ir draugystės su vokiečiais.“
Kovos lauke paprastai naudotos dviejų rūšių ietys – svaidomosios ir artimai kovai skirtos duriamosios ietys. Vieną duriamąją ir kelias svaidomąsias ietis paprastai turėdavo net ir eiliniai kariai.

Lengvas svaidomąsias ietis kariai mėtydavo į priešą mūšio pradžioje. Šios ietys turėdavo specialias užbarzdas – kad galėtų įstrigti priešo skyde. Dėl to tokias ietis buvo daug sunkiau ištraukti ir priešininkui tekdavo kovoti be skydo, o artimoje kovoje tai reiškė greitą žūtį. Vakarų Europoje svaidomosios ietys išnyko apie XII a. (vėliau naudotos tik medžioklėje), bet Lietuvoje jos naudotos dar labai ilgai, ypač kovose su kryžiuočiais. Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad lietuviai „…bėgo dideliu būriu priešais krikščionis ir mėtė į juos ietis lyg staigų lietų.“ Mūsų protėviai buvo labai įgudę naudoti svaidomąsias ietis – senovinės kronikos mini ne vieną žymų kryžiuočių ar maskvėnų karvedį, žuvusį nuo šio ginklo susirėmimuose su lietuviais.

Artimai kovai naudotos duriamosios ietys: šios buvo apie 2 metrų ilgio ir turėjo siaurus ilgus ietigalius, siekusiusius net iki 40 cm ilgio. Kuo ietigalis siauresnis – tuo lengviau pramušti priešininko šarvus, o juk kryžiuočių riteriai buvo kur kas geriau šarvuoti nei lietuviai. Šitokiems ietigaliams naudota tik labai geros kokybės geležis, o kartais – net garsusis Damasko plienas. 

KOVOS  KIRVIAI  IR DIDŽIULIAI  KOVOS  PEILIAI

Be iečių, kariai turėdavo ir specialių, tik kovai skirtų kirvių. Šių ginklų kotai siekdavo 60–100 cm ilgį (ilgas kotas padidindavo smūgio jėgą). Kovos kirvių ašmenys dažniausiai būdavo platūs, panašūs į vėduoklę (16–20 cm ilgio), tačiau gana lengvi bei išpuošti ornamentais. Tai buvo brangus ginklas.

Neretai ties ašmenimis būdavo išgręžiama skylutė. Archeologai iki šiol ginčijasi, kam ji buvo reikalinga. Vieni mano, kad ją naudojo kirviui pakabinti ant vinies arba prie balno, kiti teigia, kad skylutė naudota medžiaginiam apvalkalui prie kirvio ašmenų pritvirtinti – nes kovos kirvio ašmenys buvo labai ploni ir aštrūs.

Beje, per mūšį kovos kirviais paprastai stengtasi smūgiuoti į galvą, stipriausi smūgiai būdavo suduodami ne kirvio ašmenimis, o pentimi, kuri dažnai būdavo pastorinta ir primindavo plaktuką. Tokia pentimi būdavo nesunku pramušti priešininko šalmą. Ašmenimis, matyt, dažniausiai stengtasi smogti į priešininko skydą ir jį suskaldyti.

Dažnas to meto karys dar turėdavo ir kovos peilį. Tiesa, peiliu jį sunku pavadinti, nebent labai didžiuliu peiliu (arba mažu kalaviju) – juk su kotu jo ilgis siekdavo apie 50 cm. Tokie peiliai eiliniams kariams atstodavo kalaviją, jie buvo labiau pritaikyti smogti nei durti (tuo skyrėsi nuo durklų). Kovos peilių rankenos būdavo medinės arba kaulinės, juos nešiodavo odinėmis virvelėmis prikabintus prie diržo, medinėse arba odinėse makštyse. Kovos peilius dažniausiai naudojo žiemgalių, žemaičių, kuršių gentys.

Taip pat kovose naudoti ir vėzdai, metalinės buožės ir spragilai. Juos gamindavo iš medinio koto, prie kurio odiniu diržu ar metalinėmis grandelėmis pritvirtindavo metalinį spragilą ar medinę kuoką su įkaltomis geležinėmis vinimis. 

KALAVIJUS  TURĖDAVO TIK  TURTINGI  KARIAI

Senovės lietuviai kalavijus naudojo kur kas rečiau, nei manoma. Geležinį kalaviją turėdavo tik turtingesni kariai, vadų ir kunigaikščių palyda. Dauguma kalavijų geležčių būdavo įvežama – iš vokiečių Pareinės sričių, taip pat iš Skandinavijos ir Rusijos. Prie tokių geležčių vietiniai kalviai tik pritvirtindavo rankenas, kurias neretai išpuošdavo sidabru. Medines ar odines kalavijų makštis kaustydavo geležimi ar žalvariu, o patį kalaviją nešiodavo kairėje pusėje, pritvirtintą prie diržo.

Itin gražiai atrodo vadinamieji anteniniai kalavijai – kurių rankenos viršutinio skersinio galai užriesti viršun ir užlenkti į vidų. Pačios rankenos būdavo medinės, dažnai apsuktos metaline vielute. Tokius kalavijus dažniausiai naudodavo kuršiai. 

PAVOJINGIAUSIAS  PRIEŠŲ GINKLAS – ARBALETAS

Nors daugelis istorikų mano, kad lankus ir strėles lietuvių kariai naudojo retai, sunku įsivaizduoti, jog lietuviai kovose nebūtų jų naudoję. Tai liudija ir gausybė strėlių antgalių, aptinkamų piliakalnių papėdėse.

Strėlių ilgis tuomet vidutiniškai siekė 70–110 cm, geležinis antgalis būdavo užmaunamas ant medinio kotelio arba įtveriamas į jį (tuo atveju antgalį dar ir stipriai aprišdavo virvute). Strėlės koto gale priklijuodavo (klijais, gaunamais iš žuvų pūslių) ir siūlais pririšdavo erelio, žąsies ar gulbės plunksnų, kurios stabilizuodavo strėlės skrydį. 

Lanko templę darydavo iš susuktų gyvulių gyslų, bet naudoti ir siauri, vyti odiniai dirželiai, arklių plaukai, augalų plaušai. Patį lanką dažniausiai darydavo iš lankstaus ir tvirto medžio – uosio, guobos, bukmedžio ar kukmedžio. Pasitaikydavo, tiesa, retai, ir lankų iš rago. Beje, lanką paprastai laikydavo neįtemptą, nes kuo ilgiau templė įtempta, tuo labiau prarasdavo savo tamprumą, taigi, lanką įtempdavo tik prieš mūšį.

Kai kurių tyrinėtojų nuomone, paprastais lankais kariai taikliai šaudydavo vos 30–40 metrų, tačiau mūšio metu, kai iš abiejų pusių susidurdavo daug karių, ypatingo taiklumo ne visada ir reikėjo.

Apie XIII a. lietuviai susidūrė su vienu pavojingiausių to meto ginklų – arbaletu, kurį naudojo kryžiuočių šauliai. Palyginti su lanku, arbaletas turėjo daug pranašumų: buvo taiklesnis ir iki 100 metrų atstumu pramušdavo kone bet kokius šarvus. Arbaletus dažniausiai naudodavo pilių gynyboje – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl lietuviams dažnai nesisekdavo pulti kryžiuočių tvirtovių. Šį ginklą, kaip labai žiaurų, 1139-ųjų metų Laterano bažnytinis susirinkimas net uždraudė naudoti karuose tarp krikščionių.

Norėdami atsilaikyti prieš kryžiuočius, lietuviai turėjo perimti bei išmokti naudoti ir šį grėsmingą ginklą. Žinoma, kad vokiečiai labai slėpė arbaleto konstrukciją, o žiemgaliai, paėmę kalavijuočių Tervetės pilį, privertė vokiečių belaisvį išmokyti juos šaudyti arbaletu. Kronikose išlikę žinių ir apie mėginusius arbaletą perprasti prūsus, tad neabejotina, kad ir lietuviai turėjo naudoti šį ginklą.

O kokia gi buvo gynybinė lietuvių ginkluotė – šarvai, skydai ir šalmai – gal papasakosiu kitą kartą.

„SIAUBINGAS, ŽIAURIAUSIAS ŽVĖRIS…“ 

Lietuvos girių karaliumi amžininkai pelnytai vadino stambų, galingą raguotį stumbrą. Šis žvėris buvo viliojantis grobis medžiotojams, nors užklupti jį ir būdavo sunku – jautriomis savo šnervėmis stumbras iš labai toli užuosdavo žmogaus kvapą.

1523 metais rašytojas Mikalojus Husovianas parašė ištisą poemą, pavadintą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Joje jis apdainuoja stumbro kantrybę, ištvermę, atsargumą. Poetą žavi ir stebina šio žvėries dydis bei jėga:  

Šitas siaubingas žvėris,
Lietuvos miškų išaugintas,
Toks neregėtas ūgiu, tau pasirodys savu:
Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia,
Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst.

Stumbro išvaizda gali išgąsdinti ir labiausiai patyrusį medžiotoją:

Styri baisiausia barzda gaurais plačiai išdraikytais,
Akys, pasruvę krauju, žėri siaubingu rūsčiu. 
Karčiai, nuo sprando žemyn nutįsę, vėduojas ant menčių,
Dengia jie kaktą, kelius, driekias visa krūtine. 

Husovianas vadina stumbrą žiauriausiu žvėrimi, kuris „kraują praliejęs žmogaus didelę garbę įgyja“, ir vis dėlto sąžiningai pastebi, kad stumbras nepuola žmogaus pirmas, o tiktai saugo savo gyvybę. Poetas aprašo ir stumbrų įpročius – maži stumbriukai esą niekur nesitraukia nuo motinų. Šie žvėrys gyvena kaimenėmis, o bandos vadu tampa stipriausias stumbras. Dėl valdžios stumbrai kaunasi dvikovoje, ir nugalėtam varžovui tenka pasitraukti į „tremtį“. Su juo kartu iškeliauja ir jo stumbrė. Pralaimėjęs stumbras jau niekada nebebus priimtas į kaimenę, o stumbrė su stumbriukais gali grįžti kada panorėjusi.

Šis Lietuvos miškų karalius buvo geidžiamas medžioklės laimikis, jį nukovęs vyras įrodydavo savo narsą ir vikrumą. Gal todėl poetas ir rašo, kad:

Ietim iš tolo nukaut šį žvėrį neleidžiama niekam,
Uždrausta jį ir slapta, kilpas pastačius, pagaut. 
Ir tik garbingai su juo jėga kovodavo vyrai. 

Vis dėlto žmogus pasirodė stipresnis. Prieš porą šimtų metų stumbrų Lietuvoje visai nebeliko, sparčiai nyko jie ir kitose šalyse. Susirūpinę galiūnų išsaugojimu žmonės ėmė kurti jų veislynus, auginti stumbrus, kad paskui paleistų į laisvę. 1969 metais stumbrai atkeliavo ir į Lietuvą. Gamtininkai apgyvendino juos Pašilių stumbryne, Panevėžio rajone. Dabar Lietuvoje gyvena per keturiasdešimt stumbrų, beveik visi jie vėl laisvai klajoja miškuose. Stumbras yra laikomas didžiausiu šiuo metu Lietuvoje gyvenančiu žvėrimi. 

PASLAPTINGASIS „BOJANAUS JAUTIS“ 

Vieną kitą stumbrą dar galima sutikti Lietuvos miškuose, o štai artimas jo giminaitis tauras visiškai išnyko prieš 400 metų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Manoma, kad paskutinioji pasaulio taurė mirė 1627 metais Jaktorovo miške, Lenkijoje.

Kadangi nuo tada niekas taurų nebematė, ilgainiui mokslininkai pradėjo galvoti, kad senoviniuose raštuose minimi tauras ir stumbras – tai tas pats gyvūnas, tik vadinamas skirtingais vardais. Tik XIX a. pradžioje žymus Lietuvos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Liudvigas Bojanus, lygindamas išlikusius gyvūnų griaučius, pastebėjo, kad tai dvi skirtingos rūšys. Tai buvo pasaulinės reikšmės atradimas, visiems laikams įamžinęs mokslininko vardą, mat nuo tada zoologai (mokslininkai, tyrinėjantys gyvūnus) stumbrą ėmė vadinti Bos priscus Bojanus, o taurą – Bos primigenius Bojanus (išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia Senovinis Bojanaus jautis ir Pirmasis Bojanaus jautis).

Nors taurai ir išmirė, bet jų palikuonys gyvena iki šiol. Taip – tai mūsų naminės karvės ir jaučiai, kilę iš taurų, kuriuos kadaise prijaukino žmonės. Pastaruoju metu būta netgi bandymų iš naminių galvijų vėl išvesti laukinius gyvulius taurus ir taip atgaivinti išnykusią rūšį. Iš tiesų pavyko išvesti gyvulį, panašų į senoviniuose paveikslėliuose vaizduojamą taurą, bet vargu ar jį galima vadinti tikruoju tauru…  

LAUKINIAI KATĖS GIMINAIČIAI 

Štai mano senelio pusbrolis Elniaragis Iškalbusis, pasakojama, sykį nutūpė pailsėti ant smailutės lūšies ausies. Lūšiai tas visai nepatiko ir ji taip kepštelėjo mano giminaičiui letena, kad šis nusirito kūliais. Nuo to laiko šnekėdamas jis vis prarasdavo amą, tad kodėl buvo pavadintas Iškalbiuoju – manęs neklauskite, nežinau. O lūšis – labai gražus gyvūnas, pats mačiau. Šviesiai rusvą šios didelės katės kailį puošia rudos ir juodos dėmelės, o ausis – šepetėliai. Stipri suaugusi lūšis sveria iki 30 kilogramų ir gali sumedžioti ne tik mažą žvėrelį, bet ir stirną ar elnią.

Kadaise Lietuvos miškuose lūšių buvo apstu, o prieš šimtą metų garsus gamtininkas Tadas Ivanauskas jau rašė: „Šio kadaise gausaus Lietuvos gyvulio paliko tik menkos liekanos.“ Beveik išnykusios lūšys ir Europoje. Todėl dabar šios grakštuolės, nors ir plėšrūnės, yra labai saugomos. Tačiau žmonių jos vengia ir slapstosi, tad tik nedaugeliui pavyksta pamatyti šį gražų gyvūną.

Lietuvos miškuose jau nebesutiksime ir lūšies giminaičio – laukinio katino vilpišio. Būtent iš vilpišių kilo mūsų naminės katės. Vilpišys iš išvaizdos labai panašus į paprastą katę, bet kiek didesnis, ilgesniais gaurais. Laisvai gyvendamas miške, šis katinas medžiodavo smulkius gyvūnėlius ir paukščius.
  
PROTINGI IR ATKAKLŪS ARKLIAI 

Laukinis arklys tarpanas – dar vienas, visiškai išnykęs Lietuvos miškų gyventojas. Jau prieš aštuonis tūkstančius metų juos gaudė ir jaukinosi mūsų protėviai, o prieš du šimtus metų tarpanų Lietuvos miškuose nebeliko. Šie arkliai buvo neaukšti, pilki, su išilgai nugaros einančia juoda juosta, juodais karčiais, plonomis kojomis. Sunkiai prijaukinami, bet protingi ir ištvermingi. Sakoma, kad jiems nereikėdavę nė pasagų –
tokios kietos buvo šių laukinių arklių kanopos. Pavergti tarpaną galima buvo tik meile ir kantrybe, jokiu būdu ne šiurkštumu ar žiaurumu…

Šiuo metu tarpanus, kaip ir taurus, vėl mėginama atkurti – išvesti iš naminių arklių. Pirmasis atkurtas tarpanas gimė 1933 metais Vokietijoje.

Pirmieji papuošalai saugojo nuo bėdų

Senovės žmonių gyvenimas buvo sunkus – jiems reikėdavo daug dirbti, kad prasimaitintų, tačiau pasakyti, kad jiems vien tiktai duona terūpėjo, būtų didžiulis melas. Jau pirmykščiai žmonės suprato ir vertino grožį – net prieš 100–30 tūkstančių metų gyvenę neandartaliečiai mirusiesiems į kapus dėdavo gėlių. Tad nieko nuostabaus, kad norėdavo pasidabinti ir patys.

Patys pirmieji papuošalai buvo skirti ne vien tik pasigražinti – jie turėdavo ir maginę paskirtį. Tai galėjo būti amuletai, saugantys nuo nelaimių, piktųjų dvasių, o gal ir lemiantys sėkmę medžioklėje, padedantys susilaukti vaikų. Akmens amžiuje, kai dar nemokėta pasigaminti jokių metalų, papuošalus žmonės dažniausiai darydavosi iš kaulo ir rago. Tai buvo ant kaklo kabinami pakabučiai, prie drabužių prisiuvamos kaulinės plokštelės – jas išraižydavo įvairiausiais raštais. Žmonės puošdavosi ir į vėrinį suvertais sumedžiotų žvėrių dantimis. 

Lietuvoje žmonės, ypač gyvenantys arčiau jūros, nepaprastai mėgo ir gintarą. Nuo akmens amžiaus jie puošdavosi gintariniais pakabučiais, karoliais, sagutėmis. Dailias gintarines sagutes naudodavo ne drabužiams susegti, o pagražinti – kartais prie vieno drabužio prisiūdavo jų net 300! 

Auksu puošėsi retai

Išmokęs lydyti metalus, žmogus ir juos pritaikė ne vien tik peiliams ir kirviams gaminti. Papuošalams ypač tiko žalvaris: geležis ne tokia puošni, o sidabras buvo brangus – sidabriniais papuošalais galėjo puikuotis tik patys turtingiausieji. Auksas tais laikais buvo labai retas, ir mūsų protėviai papuošalų iš aukso negamino – nebent įsiveždavo vieną kitą auksinį ar paauksuotą papuošalą iš kitų kraštų. Tiesa, varį, skirtą papuošalams ir kitiems reikmenims gaminti, irgi reikėdavo atsigabenti iš artimiausių kasyklų, kurios buvo Karpatų ir Alpių kalnuose. Jei vario pritrūkdavo, meistrai išlydydavo senus, sulūžusius papuošalus ir iš šio metalo laužo pagamindavo naujų grožybių.

Ypač dailius papuošalus mūsų protėviai pradėjo gamintis pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje. Mokslininkai šį laikotarpį vadina „baltų auksakalystės pradžia“. To meto papuošalų įvairovė tiesiog stebina – ko gero, jokių senovinių dirbinių nėra tokios gausybės, įvairiausių rūšių ir porūšių kaip papuošalų. Senovės baltų auksakaliai mokėjo pinti apyrankes, antkakles ir žiedus iš sidabro bei žalvario vielų, išraižyti ar iškalti jų paviršių įvairiausiais raštais, puošti emalio ir stiklo akutėmis, privirinti sidabro, alavo ar cinko lapelius. 

Stulbinama papuošalų gausa

Galvos papuošalus daugiausia nešiojo moterys ir mergaitės. Kepuraites iš audinio jos puošdavo žalvariniais spurgeliais ar plokštelėmis, pakabučiais. Mėgo ir žalvarinius apgalvius – savotiškus vainikus, sunertus iš žalvarinių įvijėlių ar plokštelių. Antsmilkiniai buvo kabinami prie kepuraitės kraštų.

Nuostabaus grožio žalvariniai ir sidabriniai smeigtukai bei segės buvo skirti ne vien pasipuošti – jais susegdavo drabužį: skraistę, marškinius, drobinį galvos apdangalą – nuometą. Smeigtukai gaminti įvairiausių formų – vienų galai baigėsi kryželiais, kitų – įvijomis, trečių – tarsi mažomis statinaitėmis. Dažnai mergaitės nešiodavo po kelis smeigtukus, kuriuos sujungdavo puošniomis grandinėlėmis. Seges dėvėjo pasagos ar lanko formos, jų galus įmantriai užraitydavo ar net iškaldavo mažytes gyvūnų galvas.

Ant kaklo mergaitės mėgo dėvėti ne tik karolius, bet ir žalvarines, sidabrines antkakles. Tai galėjo būti paprastas metalinis lankelis ar supintas iš kelių vielų, su puošniais galais – kūgio, trimito, aguonos galvutės ir kitokių formų. Kartais antkakles dar puošdavo pakabučiais. I tūkstantmetyje po Kristaus paplito stiklo karoliai, – juos protėviai įsiveždavo iš Romos imperijai priklausiusių žemių. Karoliai verti ir iš gintaro karoliukų, žalvarinių įvijėlių

Pirštus dabino žiedai – įvijiniai, juostiniai, puošti akutėmis ar išraižyti raštais. Rankas mergaitės puošė apyrankėmis, kartais jų susimaudamos net po kelias.

Turtingesnės to meto moterys galėjo puikuotis ir užsienietiškais papuošalais: emalio ir stiklo karoliais, emaliuotomis segėmis – šiuos papuošalus, kaip ir kitas gėrybes, mūsų protėviai mainydavo su kaimynais į gintarą, kailius, medų, vašką. 

Apyrankes nešiojo ir vyrai

Papuošalais puikuotis mėgo ne tik moterys, bet ir vyrai. Jie nešiojo antkakles, dažniausiai vieną apyrankę. Juosdavosi diržu, papuoštu įmantriomis sagtimis, žalvarinėmis plokštelėmis ir apkalais. Kai kurių baltų genčių vyrai galvą persijuosdavo odinėmis juostomis, padabintomis žalvariniais spurgeliais.

Pats vyriškiausias papuošalas, žinoma, buvo raitelio pentinas, segamas prie bato ir skirtas žirgui raginti. Pentinus darydavo iš geležies ir žalvario, kartais segėdavo du –
prie abiejų batų, kartais – tiktai vieną. Puošnus buvo ir kario žirgas – jo kamanose skambėjo žalvariniai ir sidabriniai apvalėliai, o į uodegą ir karčius įpindavo net ir žalvarinių įvijulių.

Beje, įvairiose baltų gentyse ir puošimosi mada buvo kitokia. Štai kuršių vyrai mėgo puoštis segėmis, o antkakles ir apyrankes retai dėvėjo. O kuršių moterys atvirkščiai – apyrankes labai mėgo ir nešiojo jų po kelias ant kiekvienos rankos. Skalvių moterys apyrankes dėvėdavo ant abiejų rankų, vyrai – ant vienos. Žiemgalės mėgo puoštis antkaklėmis, kartais užsidėdavo net kelias, bet neturėjo įpročio nešioti karolių apvarų ir beveik nemūvėdavo žiedų.

Viduramžiais, susikūrus Lietuvos valstybei, kunigaikščiai ėmė kviestis auksakalius – papuošalų meistrus – ir iš užsienio. Atvykėliai ir vietiniai meistrai, apsigyvenę didžiuosiuose miestuose, gamindavo sudėtingus ir brangius papuošalus, skirtus kilmingiesiems didžiūnams. Šios sagės, medalionai, apyrankės dažniausiai būdavo gaminamos iš sidabro, aukso ar bent paauksuojamos. Pamažu Lietuvoje ėmė plisti užsienietiškos mados, papuošalai mažai kuo skyrėsi nuo gaminamų Europoje, nors vis tiek – vietos meistrai dar ilgai kūrė mūsų protėvių baltų pamėgtus papuošalus. 

Kai kurie vaikai išgarsėja būdami dar maži. Paprastai tai tų pačių karalių ir kunigaikščių atžalos. Bet aš jiems visai nepavydžiu. Būti karalaičiu – ne visuomet laimė. Pagalvokite, ar lengva turėti tėvą, kuris nuo ryto iki vakaro užsiėmęs valstybės reikalais, nuolatos gražiai elgtis, nes esi valdovo sūnus ar duktė, o paskui tave apvesdina su kokia visai nepažįstama ir tau nemiela karalaite arba išleidžia už seno svetimų žemių valdovo, toli toli nuo namų…
Geriau papasakosiu apie kelis tokius karalaičius, ir jūs jau patys nuspręsite – pavydėti jiems ar ne.

ŽUVO KARTU SU TĖVU
Ko gero, patys pirmieji išgarsėję Lietuvos istorijoje buvo karaliaus Mindaugo vaikai. Žinoma, kad 1251 metais Mindaugas pasikrikštijo kartu su savo šeima: žmona Morta ir vaikais. Nežinia, kiek jiems tuomet buvo metų, abejojama ir dėl vardų. Metraščiuose minimi šie Mindaugo sūnūs: Ruklys, Girstukas, Rupeikis. Iš pirmosios santuokos (Morta buvo antroji Mindaugo žmona) Mindaugas dar turėjo sūnų Vaišvilką ir dukterį, galbūt ir daugiau vaikų, tačiau tuo laiku, apie kurį kalbame, jie jau buvo suaugę.

Kaip rašoma metraščiuose, Mindaugo vaikai netiesiogiai tapo savo tėvo žūties priežastimi… Mirdama Mindaugo žmona Morta paprašė vyrą po jos mirties būtinai vesti jos seserį, kad svetima moteris neskriaustų jos vaikų. Bėda ta, kad Mortos sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, tačiau Mindaugo tai nesustabdė. Jis ėmė ir pagrobė Daumanto žmoną, už ką netrukus buvo nužudytas. Liūdna dalia ištiko ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį – jie buvo nužudyti drauge su tėvu. Kaip matote, tais laikais priešai kovodavo žiauriai ir dažnai nepagailėdavo net vaikų…

Tačiau tie, kam ši istorija – pernelyg liūdna, gali manyti, kad Mindaugo vaikams vis dėlto pavyko išsigelbėti. Juolab kad Jonavos rajone yra miestelis Rukla. Legendoje sakoma, kad miestelis vardą gavo nuo to, jog kadaise čia gyveno Mindaugo sūnus, kunigaikštis Ruklys. 

VYTAUTO VAIKAI
Pačiam regėti neteko, bet senovinėse kronikose minima, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs du sūnus – Ivanką ir Jurijų. Pasakojama, kad juos jam esą pagimdžiusi žmona Ona. Kovojant dėl valdžios, Vytautui ne kartą teko pabuvoti pas kryžiuočius. Šie, vos tik Lietuvos valdovas atsimetė nuo kryžiuočių, paėmė kunigaikščio vaikus įkaitais ir iš keršto klastingai nunuodijo.

Bet tai tikriausiai tik baisi legenda. Iš tikrųjų Vytautas teturėjo vieną vaiką – dukrą Sofiją, kurią politiniais sumetimais ištekino už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I-ojo. 

KOVOS DĖL SOSTO
Kita istorija kiek linksmesnė – apie vaiką, kuriam pasisekė kur kas labiau.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas mirė 1430 metais. Sūnų jis neturėjo ir jokio įpėdinio nepaliko. Tuo metu Lietuva ir Lenkija buvo sudariusios uniją (taip vadinama dviejų valstybių sąjunga), pagal kurią aukščiausioji valdžia ir Lietuvoje, ir Lenkijoje priklausė Lenkijos karaliui, Vytauto pusbroliui Jogailai. Nors Lietuva tebeturėjo teisę rinkti savo didįjį kunigaikštį, šis turėjo paklusti Lenkijos valdovui. Žinoma, lietuvių didikai siekė kuo didesnės nepriklausomybės nuo Lenkijos ir norėjo savarankiškai rinkti valdovą, kuris kuo mažiau priklausytų nuo Lenkijos, o lenkai, atvirkščiai, troško, kad Lietuva būtų kuo mažiau savarankiška.

Taigi, Vytautui mirus, tarp lietuvių didikų prasidėjo kovos dėl valdžios ir didžiojo kunigaikščio karūnos. Iš pradžių sostą užėmė Jogailos brolis Švitrigaila, bet po poros metų jį nuvertė Vytauto brolis Žygimantas. Valdė jis aštuonerius metus, tačiau tie metai Lietuvai buvo sunkūs, mat Švitrigaila niekaip nenorėjo nurimti ir galingų sąjungininkų padedamas vis bandė atsiimti valdovo karūną.

Galiausiai nepatenkinti didikai surengė prieš Žygimantą sąmokslą ir nužudė jį. Būtinai reikėjo rasti Lietuvai naują, visiems tinkamą valdovą.  

TRYLIKAMETIS VALDOVAS
Grupė įtakingiausių Lietuvos didikų nusprendė pasiūlyti sostą jauniausiam Jogailos sūnui Kazimierui. Jogaila jau buvo miręs, vyresnysis jo sūnus Vladislovas valdė Lenkiją, o jaunasis Kazimieras gyveno brolio dvare ir apie jokią karūną nė nesvajojo, mat
tuo metu jam tebuvo vos trylika metų. 

Lenkijos karalius Vladislovas ir jo patarėjai sutiko, kad Kazimieras vyktų valdyti Lietuvos, bet ne kaip savarankiškas valdovas, o kaip Vladislovo vietininkas. Karalaitis į Vilnių atvyko su didžiule palyda. Lietuvos didikai netrukus jam pateikė gundantį pasiūlymą: nepaklusti broliui ir karūnuotis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tada Kazimieras taptų savarankišku valdovu, o Lietuva, kaip valstybė, įgytų kur kas daugiau nepriklausomybės, negu valdoma Lenkijos karaliaus vietininko. Kazimieras sutiko ir 1440 m. buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vladislovas ir lenkų didikai pyko, bet nieko negalėjo padaryti. Pirmą kartą istorijoje vyriausiuoju Lietuvos valdovu tapo vaikas.

Deja, svarbiausių valstybės klausimų spręsti jam niekas neleido. Karūna Kazimierui buvo uždėta todėl, kad jis buvo kilęs iš didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės – velionio karaliaus Jogailos sūnus bei karaliaus Vladislovo brolis – ir turėjo neginčijamą teisę užimti Lietuvos sostą. Jaunam ir nepatyrusiam valdovui, žinoma, verkiant buvo reikalingi patarėjai, ir tuo netruko pasinaudoti kunigaikščiu jį paskelbę didikai. Tikruoju, nors ir nekarūnuotu valstybės valdovu tapo žymiausias to meto politikas, Trakų, o paskui ir Vilniaus vaivada Jonas Goštautas. Prie valdovo jis subūrė Ponų tarybą, kuri ir vėliau, Kazimierui tapus pilnamečiu, turėjo didžiulę įtaką sprendžiant valstybės reikalus. Taip didžiojo kunigaikščio valdžia ėmė silpnėti, o didikų – augti. 

DIDŽIAJAM LIETUVOS KUNIGAIKŠČIUI – DEVYNERI
Neilgai trukus Kazimieras iškilo dar labiau. Praėjus vos ketveriems metams, kai jis tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, žuvo jo brolis, Lenkijos karalius Vladislovas. Siekdami išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, lenkų ponai pakvietė Kazimierą užimti ir Lenkijos karaliaus sostą. Derybos truko porą metų, ir 1446 m. Kazimieras buvo karūnuotas dar ir Lenkijos karaliumi. Nuo tada Kazimieras apsigyveno Lenkijoje, o Lietuvoje Ponų taryba įgijo dar didesnę valdžią. Kazimieras Jogailaitis abi valstybes valdė labai ilgai – net penkiasdešimt dvejus metus. Jis buvo ne tik pirmasis vaikas Lietuvos valdovų soste, bet ir paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuvių kalbą. Visi kiti kalbėjo tik lenkiškai.

Kazimierą pralenkė paskutinysis Gediminaičių giminės atstovas Žygimantas Augustas, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu paskelbtas, kai jam tebuvo… devyneri, o dar po metų buvo karūnuotas ir Lenkijos karaliumi. Tiesa, jokios valdžios jis iš tiesų neturėjo – Lietuvą bei Lenkiją ir toliau valdė ankstesnysis valdovas, Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis. Išrūpinęs sūnui Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sostus, Žygimantas Senasis tiesiog užsitikrino, kad valdžia atiteks jo įpėdiniui.

Pirmasis valstybės valdovas

Tikriausiai kai kurie jūsų žino, kad liepos 6-oji vadinama Valstybės diena. Tą dieną buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugą, aišku, esate girdėję visi. O vilniečiai gal netgi yra čiužinėję nuo Mindaugo paminklo. Kuo gi šis valdovas toks ypatingas, kad jam paminklai statomi? Mindaugas – pirmasis Lietuvos valdovas. Iki jo Lietuvos valstybės paprasčiausiai nebuvo. Toje vietoje, kur dabar yra Lietuva, buvo kelios kunigaikštystės, kurias valdė atskiri kunigaikščiai, ir kiekvienas jų savo žemėse tvarkėsi kaip norėjo. Galima sakyti, kad vietoj vienos Lietuvos buvo kelios valstybėlės. Tik kai kurios didesnės, o jų valdovai – galingesni už kitus. Vienas tokių buvo Mindaugas. Tuomet dar kunigaikštis, ne karalius.

Kunigaikščių kraštas

Jums, ko gero, gali kilti klausimas, kuo tie kunigaikščiai ir karaliai vieni nuo kitų skiriasi. Tuo metu, – kalbame apie laiką, kuris vadinamas viduramžiais, – karaliaus titulas buvo kur kas svarbesnis ir garbingesnis. Kunigaikščiai, paprastai nedidelių žemių valdytojai, turėdavę paklusti visos valstybės valdovui – karaliui. Taip buvo kitose Europos šalyse. Lietuviai savo vyriausiąjį valdovą, kurio galybė prilygo karaliui, vadino Didžiuoju kunigaikščiu – tai reiškė, kad jis yra už visus kitus kunigaikščius didesnis ir svarbesnis. Mindaugui teko garbė tapti pirmu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, kuris vėliau buvo vainikuotas ir karaliumi.

Apie Mindaugo vaikystę ir jaunystę mažai kas žinoma. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (taip vadinami įvairūs dokumentai: laiškai, sutartys, metraščiai, iš kurių istorikai sužino, kas vyko senovėje) Mindaugas paminėtas 1219 m. Tais metais lietuvių kunigaikščiai sudarė sutartį su rusų žeme Voluine. Ją pasirašė net 21 vienas lietuvių kunigaikštis (štai kiek valdovų buvo to meto Lietuvoje!). Tarp visų jų minimi tik penki „vyresnieji“: Živinbudas, Daujotas, Vilikaila, Mindaugo brolis Dausprungas ir pats Mindaugas. 

Priešų apsupty

Mindaugo laikais dauguma Europos šalių jau buvo krikščioniškos. Tik prūsų, lietuvių, latvių ir estų žemės tebebuvo pagoniškos. Ta dingstimi prieš mūsų protėvius pradėta skelbti kryžiaus žygius. Lietuvos kaimynystėje atsirado grėsmingų kaimynų: pietuose –
Kryžiuočių ordinas, nukariavęs prūsų žemes; šiaurėje, latvių žemėse, įsikūrė Kalavijuočių ordinas; rytuose – rusų žemės, kurias lietuviai nuo seno troško nukariauti. Teko lietuviams vienytis prieš bendrus priešus. Geriausiai iš visų kunigaikščių šį darbą atliko Mindaugas.

1245–1246 metų vokiečių metraštyje Mindaugas vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi“. Vadinasi, tuo metu Lietuva jau buvo suvienyta. Gaila, bet Mindaugas neturėjo šalia savęs metraštininko, kuris aprašinėtų jo darbus, tad apie to meto įvykius sužinome tik iš rusų ir vokiečių kronikų. 

Rusų metraščiuose rašoma, kad Mindaugas žudydavo savo varžovus – kitus kunigaikščius, išvarydavo iš jų valdų arba stengdavosi su jais susigiminiuoti – ištekindavo už jų savo seseris. Taip Mindaugo valdos vis plėtėsi. Žinoma, ne visi kunigaikščiai iškart jam paklusdavo, tad siekdamas valdžios Mindaugas kartais elgdavosi ne visai gražiai. Netgi su savo giminaičiais. Štai 1248–1249 m. pasiuntė Mindaugas savo brolio sūnus Tautvilą ir Edivydą kariauti į Rusią, o pats tuo metu užėmė jų žemes. Supykę Tautvilas ir Edivydas bei jų globėjas Žemaitijos kunigaikštis Vykintas pasiprašė vienos iš rusų žemių, Haličo valdovo pagalbos. Juos remti pasižadėjo baltų gentis jotvingiai, dalis žemaičių, Livonijos valstybė. Tautvilas Rygoje apsikrikštijo ir daug kas manė, kad jis turi visišką teisę užimti Mindaugo vietą ir tapti Lietuvos valdovu.  

Karaliaus karūna – tik krikščionims

Mindaugas suprato, kad turi daug galingų priešų, tad ieškojo paramos. Kadangi Tautvilą rėmė Rygos vyskupas, Mindaugas kreipėsi pagalbos į Rygos vyskupo priešus – Kalavijuočių ordiną. Ordino magistras Andrius von Štirlandas pasiūlė Mindaugui pasikrikštyti ir tapti karaliumi. Krikštas buvo reikalingas tam, kad Mindaugą, kaip valdovą, pripažintų kitos Europos šalys, mat pagonio jos negalėtų pripažinti teisėtu karaliumi.

Mindaugas sutiko. 1251 m. jis kartu su žmona Morta ir vaikais pasikrikštijo ir 1253 m. buvo karūnuotas karaliumi. Už pagalbą išrūpinant karūną Mindaugas ordinui turėjo atsilyginti ir dovanojo jam vakarines savo valstybės žemes. 

Taikūs Mindaugo ir Kalavijuočių ordino santykiai truko neilgai. 1260 m. Durbės mūšyje žemaičiai sutriuškino didžiulę jungtinę Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Atsirado puiki proga bendromis žemaičių ir Mindaugo kariuomenės jėgomis išstumti Kalavijuočių ordiną iš užgrobtų žemių. Mindaugas ryžosi pradėti karą. Tuojau pat buvo apkaltintas, kad atsimetė nuo krikščionybės ir vėl ėmė garbinti senuosius dievus.

Taigi pirmasis Lietuvos krikšto bandymas buvo nesėkmingas. Apsikrikštijo tik valdovas su šeima, tačiau niekas nesirūpino visos šalies krikštu. Lietuva dar daugiau kaip šimtą metų išliko pagoniška.

Kovos dėl sosto

Tapęs karaliumi, Mindaugas kariavo su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, siekė prijungti prie Lietuvos rusų žemes, rėmė prūsus, sukilusius prieš Kryžiuočių ordiną. Deja, žūti kovos lauke ar mirti nuo senatvės jam buvo nelemta. Netrukus Mindaugas ėmė kivirčytis su savo patarėju Treniota. Negana to, kai mirė žmona Morta, Mindaugas sugalvojo pasilikti sau už žmoną Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį. Įpykęs Daumantas susimokė su Treniota ir nužudė Mindaugą, o Lietuvos valdovo sostą užėmė Treniota.

Kaip matote, Mindaugui daug ką galima prikišti – ir klastą, ir apgaulę, ir nekilnų elgesį. Tačiau Lietuvai jis daug nusipelnė: suvienijo valstybę, atkreipė į Lietuvą krikščioniškosios Europos dėmesį ir parodė, kad Lietuva turi tokią pačią teisę gyvuoti kaip valstybė, nes ir jos valdovas yra krikščionis, kuriam pats popiežius suteikė teisę tapti karaliumi. Tuo ir baigsiu šį pasakojimą. Mielai lauksiu jūsų klausimų – juk Lietuvos istorija tokia turtinga ir didžiulė!