PLĖŠIKAI, KARALIAI IR ATRADĖJAI 

Tais laikais, prieš daugiau nei tūkstantį metų, o tiksliau – 854 metais, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo, Lietuvos pajūryje gyveno narsi baltų gentis – kuršiai. Neprasti artojėliai buvo – ir žuveles jūroje mokėjo žvejoti, ir su kaimyniniais kraštais prekiavo. Žinoma, ir pakariauti tekdavo. Daugiausia kovota su iš už jūros atplaukusiais dabartinių švedų, norvegų, danų, islandų (bendrai vadinamų skandinavais) protėviais – vikingais.

Vikingai buvo narsūs jūrininkai, kariai, prekeiviai ir pakrančių plėšikai. Tuo laiku dar pagonys, garbinę išmintingąjį Odiną, karingąjį Torą, gražiąją Frėją ir kitus dievus. Tvirtais ir manevringais laivais, vadinamais landskipais, knerais ir drakarais (pastarieji šitaip pavadinti todėl, kad jų laivagalis buvo puošiamas drakono galvos atvaizdu) jie perplaukdavo Baltijos jūrą ir puldinėdavo kaimynines, jau krikščionybę priėmusias, šalis, ypač dažnai – Angliją. Mėgo plėšti turtingus Anglijos, Škotijos, Airijos vienuolynus, tad nenuostabu, kad metraštininkai vienuoliai aprašinėjo vikingus kaip kraugerius plėšikus. Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, saugok mus nuo vikingų.“ Laikotarpis nuo VIII amžiaus pabaigos iki XI amžiaus Europos istorijoje netgi vadinamas „vikingų amžiumi“.

Vikingai, tiesa, pasižymėjo ne tik kaip plėšikai, bet ir kaip geri pirkliai. Nemenką reikšmę tie senovės skandinavai turėjo ir kaimyninių šalių istorijai. Būtent vikingai (rusų vadinti variagais) sukūrė senovės Rusios valstybę ir tapo pirmaisiais jos valdovais. Vikingas Knutas Didysis karūnavosi Anglijos karaliumi. Vikingai dar anksčiau už Amerikos atradėju tituluojamą Kristupą Kolumbą nuplaukė iki Amerikos!  

„SARGAS“ NUO KURŠIŲ 

Baltai kuršiai irgi garsėjo kaip labai karinga ir narsi jūrų gentis. Juos netgi galima pavadinti baltų vikingais. 

Jau tais laikais kuršiai mokėjo statyti gerus laivus, kuriais nuplaukdavo į latvių, rusų, tų pačių vikingų žemes. Mokėjo dirbtis gerus ginklus. Kuršių vyrų kapuose archeologai randa gausiai ginklų, jų moterys nešiojo daug dailių papuošalų – matyt, šios pirklių, žvejų ir plėšikų genties būta gana turtingos. Turėjo kuršiai nemažų miestų, prekybos centrų: Palangą, Žardę, Gruobinią.

Vikingų dėka kuršiai, anksčiau už kitas baltų gentis, pateko ir į viduramžių metraščius bei senovės islandų sakmes, vadinamas sagomis. Čia pasakojama, kad apie 675 metus karalius Ivaras užkariavęs Rytų kraštus, tarp jų ir Kuršą, kad su kuršiais kariavęs Upsalos karalius Erikas, kad vikingas Sveinas Ulfsonas paskirtas „sargu“ nuo kuršių ir kitų genčių puldinėjimų. 

BURTAI LĖMĖ: PULTI 

Užvis labiausiai kuršius ir jų kovas su vikingais išgarsino Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas. Savo mokytojo Ansgaro, platinusio krikščionybę skandinavų kraštuose, gyvenimo aprašyme jis pasakoja: „Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama „kuršiai“ (Cori).“ Esą tie kuršiai ilgą laiką paklusę švedų valdžiai, o pastaruoju metu pradėję bruzdėti ir norėję nuo švedų jungo išsivaduoti. Tai žinodami danai 853 metais „surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti“. Išgirdę apie jų atvykimą, kuršiai susijungė, narsiai pasipriešino ir „jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto“.

Išgirdę apie danų pralaimėjimą, po metų švedų karalius Olefas ir jo žmonės „įsigeidė sau įgyti garso, kad jie gali padaryti tai, ko nepadarė danai“, ir vėl pavergti kuršius savo valdžiai. Netikėtai atplaukę švedai užpuolė kuršių pilį, vadinamą Seeburg, ją apiplėšė, nuniokojo ir padegė. Paskatinti šios pergalės, atžygiavo prie kitos kuršių pilies, vadinamos Apulia (dabar – Apuolė). Kuršiai užsidarė pilyje ir narsiai gynėsi. Mūšis truko aštuonias dienas ir nei vieni, nei kiti nepasiekė pergalės. Pavargę vikingai ėmė niurnėti esantys per toli nuo savo laivų. Tad metė burtus, teiraudamiesi savo dievų, ar šie norį, kad švedai kovotų ir laimėtų pergalę ar kad pasitrauktų gyvi. Bet metę burtus neatrado nė vieno dievo, kuris jiems norėtų padėti. Čia prisiminė vikingai krikščionio pamokslininko Ansgaro pamokymus apie krikščionių Dievą ir metė burtus, klausdami, ar padėsiąs jiems Kristus. Burtai parodė, kad Kristus nori padėti švedams. Tuojau visi padrąsėjo ir panoro vėl pulti pilį. Išsigandę kuršiai panoro sudaryti su švedais paliaubas ir pažadėjo atiduoti visą prieš metus iš danų atimtą grobį ir dar už kiekvieną pilyje esantį žmogų po pusę svaro sidabro pridėti. Džiaugdamiesi švedai su turtu sugrįžo pas savuosius. 

„NIEKADA NEUŽSITRAUKSIME TOKIOS GĖDOS“ 

Itin daug apie vikingų žygius kuršių žemėse galima rasti senovės islandų kūrinyje „Egilio saga“. Čia pasakojama vikingų būrį nuplaukus iki Kuršo, kur pusę mėnesio jų laivai stovėjo taikiai prekiaudami, o paskui ėmė kariauti ir puolė įvairias vietoves. 

„Jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo.“ Tik vienas iš vadų Egilis su dvylika vyrų atsiskyrė nuo viso būrio ir pakliuvo turtingam kuršių ūkininkui į nelaisvę. Vikingus suvarė į vieną namą ir pririšo prie stulpų, o patys kuršiai puotavo ir linksminosi. Stipruolis Egilis užgulė stulpą ir traukė jį tol, kol tas išlindo iš grindų. Tuomet dantimis atsirišo rankas ir išlaisvino bendražygius. Visi patyliukais paspruko, prigriebę ir ūkininko gėrybių. Tik staiga Egilis sustojo ir tarė: „Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėme bondo (ūkininko) turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos. Grįžkime dabar atgal į sodybą ir te jie sužino, kas atsitiko.“ Kadangi bendražygiai nenorėjo grįžti, Egilis grįžo vienas, padegė namą ir išžudė kuršius. Vikingai buvo žiaurūs, bet nebijojo žūti ir patys. 

KURŠIAIS GĄSDINO VAIKUS 

Patys kuršiai irgi nuplaukdavo iki vikingų žemių. Grakščiais ir manevringais laivais gabendavo prekes į Gotlandą, Švediją, Daniją. Ne tik prekiaudavo, bet ir plėšikaudavo, drauge su estais sugriovė svarbų Švedijos miestą Sigtuną.Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, saugok mus nuo vikingų“, o Danijos vikingų bažnyčiose: „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Neklusnius vaikus danų motinos gąsdindavo: „Jei neklausysi – atplauks kuršis ir išsiveš tave.“ Manoma, kad kai kurie kuršių jaunuoliai prisidėdavo ir prie tikrųjų vikingų būrių.

Vėliau danai, švedai, norvegai vieni po kitų priėmė krikščionybę. Vikingų epocha baigėsi. Baltams atsirado naujas priešas: į latvių, lybių, prūsų žemes atsikėlė kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai. Kuršiai dar ilgą laiką kovėsi su kalavijuočiais, kol 1267 metais šis ordinas galutinai prijungė jų žemes prie savo valstybės. Kuršių gentis išnyko – vieni susiliejo su lietuviais, kiti – su latviais. Neišliko jokių kuršių kalbos rašto paminklų. Tik kai kurie kuršiški žodžiai, pavyzdžiui, „zuikis“, „dzintars“ („gintaras“) išsaugoti lietuvių ar latvių kalbose.

Vikingų ir kuršių kovas savo akimis pamatyti galima ir mūsų laikais: kasmet rugpjūčio pabaigoje ant garsiojo Apuolės piliakalnio, kurį andai aštuonias dienas puolė ir nepaėmė švedai, vyksta Apuolės festivalis. Jame atkuriamos kuršių ir vikingų kovos, ginkluotė, apranga, amatai. Jei pavyks – kitą vasarą būtinai nuvažiuokite!

Žolė kad sužėlus –
Net iki ausų,
O vėjas sušiaušė
Peliukui ūsus.

Jis ėjo per pievą
Ir rinko gėles,
Panosėj niūniavo
Linksmas daineles.

Paskui atsisėdęs
Vainiką jis pynė,
Grožėjosi saulės
Nušviesta laukyme.

Diena suko ratą.
Šešėliai ilgėjo.
Peliukas ant kupsto
Ilgai dar sėdėjo.

Taip gera, kai žolės
Tave švelniai glosto,
Ir šilumą saulės
Jauti sau ant skruosto…

Piešė ir rašė Lina Jakučionytė

Paskui atsiklaupus
Reik šveisti grindis
Ir vyti iš spintos
Ėdrūnes kandis…

Palaistyt skubėti
Sodintus daigus, –
Kad augtų iš tulpių
Gėlynas puikus.

Dabar pailsėti –
Pyrago skanaus
Ir miego truputį,
Saldaus kaip medaus.

Taip dirbo Peliukas
Pavasario rytą, –
Štai viskas jau blizga –
Tvarka padaryta.

Piešė ir rašė Lina Jakučionytė

Vėliavos šventė

 1919 metų sausio 1 dieną nusiplūkę Lietuvos kariai įžengė į Vilnių ir būrys jų iškėlė Gedimino bokšte Lietuvos trispalvę – kaip laisvos Lietuvos ženklą. Netrukus Lietuva vėl prarado Vilnių, ir trispalvė nuo Gedimino bokšto buvo nuplėšta. Bet dabar, prisimenant šią datą, kasmet sausio pirmą dieną ant Gedimino kalno iškilmingai pakeliama Lietuvos vėliava.

Trispalvė – geltona, žalia ir raudona – mūsų vėliava be galo svarbi Lietuvos žmonėms. Ši vėliava dar gana jaunutė – jai nėra nė šimto metų. Tolimi mūsų protėviai nešėsi į mūšį ir kėlė pilių kuoruose visai kitokias vėliavas. 

Nusižiūrėjo į drakoną

Žmonės vėliavas naudoja jau keturis tūkstančius metų. Jų gimtinė – Indija ir Kinija. Pirmosios vėliavos visai nebuvo panašios į dabartines. Tai buvo tiesiog metaliniai ar mediniai strypai su viršuje iškaltais simboliais ar ženklais. Maždaug prieš porą tūkstantmečių prie tų strypų imta rišti ir medžiagos skiautes, kad atrodytų puošniau, ir vėliavos tapo panašesnės į dabartines.

Pirmosios vėliavos buvo naudojamos mūšio lauke kaip skiriamieji pulkų ženklai. Jos pagelbėjo atskirti priešus nuo saviškių ir vieną saviškių pulką nuo kito. Jau senovės romėnai turėjo savo legionų ženklus. Tai buvo prie medžio pritvirtintas audeklas su kokiu nors simboliu – kad ir ereliu. Tokia vėliava negalėjo plevėsuoti vėjyje. Bet sykį romėnai pamatė dakų vėliavą – drakoną su ilga besiplaikstančia uodega. Jiems taip ši vėliava patiko, kad netrukus jau ir romėnų vėliavos plevėsavo laisvai.

Užkariauti priešo vėliavą mūšio lauke buvo laikoma didžiuliu žygdarbiu, kaip ir apginti savąją. Kariai siekė šito net savo gyvybių kaina. Tad vėliavnešio pareigos buvo labai pavojingos. Galiausiai, prieš gerą šimtmetį, Pirmojo pasaulinio karo laikais, nuspręsta vėliavų mūšio lauke atsisakyti.

Kurį laiką karaliaus vėliava buvo laikoma ir valstybės vėliava. Tokiose vėliavose dažniausiai būdavo pavaizduotas valdovo herbas – liūtas, erelis arba šiaip kokie ženklai. Tik XVIII amžiaus pabaigoje sukilę prancūzai nuvertė savo karalių, paskelbė Prancūziją respublika ir pakeitė senąją monarcho vėliavą į tautinę – trispalvę juostuotą. Netrukus ir visoje Europoje įsivyravo mada valstybėms susikurti tautines vėliavas. Paprastai tai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Tokią vėliavą susikūrė ir 1918 metais nepriklausomybę paskelbusi Lietuva.

Vėliavų įvairovė

Pasaulyje yra gausybė visokiausių vėliavų. Joms tirti reikalingas net atskiras mokslas – veksikologija. Vėliavas turi ne tik valstybės, bet ir įvairios organizacijos, brolijos, kartais netgi atskiri asmenys, pavyzdžiui, karaliai ar karalienės, taip pat ir renginiai – tikriausiai kiekvienas atpažintų olimpinę vėliavą su penkiais susipynusiais žiedais. Vėliavos gali būti naudojamos ir tam tikroms žinioms perduoti. Balta vėliava mūšio lauke reiškia žinią: „pasiduodame“, o prie jūros iškelta balta vėliava byloja, kad jūra rami ir maudytis joje nepavojinga. Jei paplūdimyje plevėsuoja juoda vėliava – vadinasi, bangos labai stiprios ir jūra geriau tiesiog grožėtis iš tolėliau.

Paprastai vėliavos būna stačiakampės, tačiau pasitaiko ir trikampių, kvadratinių ar iškarpytų. Ko gero, sudėtingiausia yra Nepalo vėliavos forma – tai du vienas virš kito esantys trikampiai. Vėliavos gali būti juostuotos, vienspalvės su kokiu nors simboliu, dryžuotos ar žvaigždėtos. Paprastai visos turi daugiau nei vieną spalvą. Tik Libijos vėliava yra lygutėlis žalias keturkampis. Seniausia iki šiol naudojama valstybės vėliava yra Danijos – raudona su baltu kryžiumi. Jai jau daugiau kaip šeši šimtai metų. Seniausia trispalvė – Olandijos vėliava, turinti raudoną, baltą ir mėlyną juostas.

Vėliavų specialistai – veksikologai – sako, kad kiekviena spalva vėliavose turi savo reikšmę. Tarkime, raudona reiškia revoliuciją arba drąsą bei galią, balta – taiką, žalia – jaunystę, žemę ir viltį, geltona – auksą, juoda – mirtį ir gedulą.

Vytis – vienas seniausių herbų Europoje

Kada vėliavas pradėjo naudoti mūsų protėviai, ar kokios buvo pačios seniausios mūsų krašto vėliavos, nėra visiškai aišku. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose lietuvių vėliava paminėta XIV amžiaus pabaigoje. Kryžiuočių metraštininkas Vygandas Marburgietis aprašė 1337 metais (didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais) įvykusias lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Bajerburgo pilies. Esą tame mūšyje vienas kryžiuočių šaulys ugnine ietimi sudegino Lietuvos vėliavą. Kaip toji vėliava atrodė, žinių nėra. Kai kurie kronikų autoriai dar rašo mūsų protėvius turėjus vėliavas, kuriose buvusios pavaizduotos kažkokių žmonių galvos.

Po šimtmečio lenkų istorikas Janas Dlugošas, rašydamas apie 1410 metais įvykusį Žalgirio mūšį, jau mini, kad Vytautas į šį mūšį atsivedęs 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. Daugumoje jų puikavosi baltas raitelis ant bėro, juodo arba obuolmušio žirgo, kai kuriose – Gedimino stulpai.

Vėlesnių laikų šaltiniuose jau neabejojama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava yra raudona su baltu raiteliu – Vyčiu.

Raitelio simbolį Lietuvos valdovai naudojo nuo senų laikų. Pirmą kartą kaip valstybės ženklas jis pavaizduotas ant didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaudo 1366 metais. Raitelis Lietuvoje buvo valdovo simbolis, dažnai kartojęsis įvairių kunigaikščių antspauduose. XV amžiuje raitelis tapo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, o 1918 metais – ir Lietuvos Respublikos herbu. Dabar mūsų Vytis yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje! 

Išgelbėjo geltona spalva

Kokia turėtų būti Lietuvos tautinė vėliava, iškilūs mūsų tautos veikėjai pradėjo svarstyti dar gerus penkiolika metų iki nepriklausomybės paskelbimo. Norėta tokia vėliava paskelbti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliavą – raudoną su baltu vyčiu. Tačiau tuo metu siautė revoliucijos, kurios savo simboline spalva rinkosi raudoną, tad daug ką atbaidė raudona Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vėliavos spalva.

Vėliau nuspręsta būsimos Lietuvos valstybės vėliavos spalvas parinkti iš tautinių audinių. O mūsų tautiniuose drabužiuose ir juostose daugiausia žalios ir raudonos spalvos. Todėl pirmasis vėliavos variantas buvo dvispalvis: žalia ir raudona. Bet daug kam tokia vėliava pasirodė pernelyg tamsi ir niūri.

Tuomet archeologas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų padaryti plonytę geltoną juostą, kuri simbolizuotų aušrą. Tuomet vėliava atrodytų gyviau, ryškiau ir gražiau. Galiausiai nuspręsta, kad Lietuvos vėliavoje visų trijų spalvų turi būti vienodai. Taip ir atsirado mūsų trispalvė. Sakoma, kad geltona spalva joje reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudoną – žemę, drąsą ir pralietą už Tėvynę kraują.

Kai 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, senoji vėliava buvo uždrausta. Vietoj jos gavome raudoną, baltą, žalią su pjautuvu ir kūju, panašią į kitų sovietinių respublikų vėliavas.

Laisvos Lietuvos vėliava – trispalvė – Tėvynę mylinčių žmonių širdyse išliko laisvės simboliu. Svarbiomis Lietuvai datomis – ypač Vasario 16-ąją – atsirasdavo drąsuolių, kurie, nepaisydami draudimų ir gresiančių bausmių, iškeldavo trispalvę ant kokio aukšto pastato ar bokšto, kad visi ją pamatytų ir prisimintų kadaise laisvoje šalyje gyvenę. Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo atšilimo laikotarpis, vadinamoji „pertvarka“, ir žmonėms bei tautoms leista laisviau reikšti savo nuomonę, vienas iš pirmųjų lietuvių tautos troškimų buvo susigrąžinti savo vėliavą. Tai pavyko padaryti dar prieš atkuriant nepriklausomybę. 1988 metais trispalvė vėliava vėl suplevėsavo Gedimino pilies bokšte.

Tik, va, laimės nė su žiburiu nerasi. Marsiečių nuotaika visą laiką yra vienoda kaip kokių dulkių siurblių ir skalbimo mašinų. O štai Žemėje, pasirodo, kiek žmonių, tiek ir laimių!Netikite? Pasiimkite Laimės matuoklį – ir pirmyn! Štai ką apie laimę pasakė pirmasis Marsio sutiktas žmogus: „Atsisėsiu ant Everesto viršūnės ir tabaluosiu kojomis virš viso pasaulio. Valio!“ Tačiau norint būti laimingam visai nebūtina taip aukštai keberiotis. Galima pasikalbėti su lama Dondrupu, kuris be jokių aparatų kartais pakimba virš žemės kokį pusmetrį. Galima šokinėti ant žarijų ar miegoti ant vinių, kaip daro jogas Vairobačanda. Mėgdžioti šokantį dervišą Mustafą. Gerbti savo proproproprosenelius kaip balubų gentis Afrikoje. Giedoti su rabinu Binjaminu. Džiaugtis gamta su broliu Pranciškumi. Marsis, žinote, net ir raganą aplanko. Bet kas yra laimė, jam paaiškėja tik pačioje pabaigoje, kai sutinka šmėkliukę Aliodiją. Ir tai – labai labai nedaug. Tik truputėlį. Kaip Marsiui ir Aliodijai seksis toliau, galite paspėlioti ir jūs. Gal net norėsite jiems padėti – perskaitę pasaką, rasite adresą, kuriuo galite siųsti savo laimės receptus arba padėkoti Jurgai Ivanauskaitei už tikrai gražią knygą. Prisimenate mįslę „Baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano“? Siūlau savo akelėm ne tik raides ganyti, bet ir į piešinius įsižiūrėti – šią knygą iliustravo pati autorė. Tokių įspūdingų vaizdų pamiršti neįmanoma, net jeigu jie tik susapnuoti. O jeigu ne?..

Pereikime prie Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“. Todėl kad kai kas šias dvi, rodos, nepanašias knygas sieja. Abi jas iliustravo autoriai. Gal – kad parodytų jums tokį pasaulį, kokį mato patys? Jurga Ivanauskaitė – tarsi nesibaigiantį įvairiausių spalvų spalvelių šokį. Antuanas de Sent-Egziuperi – ramų, prigesintą, tačiau – su paslaptimi (kas gi ten – skrybėlė ar smauglys, prarijęs dramblį?). Marsis Žemėje bando atrasti laimę. Rožė, išlydėdama Mažąjį princą į kelionę, sako jam: „Pasistenk būti laimingas…“ Ir Marsis, ir Mažasis princas atranda Žemėje draugystę. Marsis, keliaudamas iš vienos šalies į kitą, sutinka labai įvairių žmonių, kurie savaip supranta laimę. Mažasis princas taip pat aplanko skirtingus žmones – astronomą, kuris kiekvienai atrastai žvaigždei duoda numerį; karalių, kuris moka tik įsakinėti; tuščiagarbį, kuris girdi vien pagyras; biznierių, kuris mato tik skaičius; geografą, kuris aprašinėja tyrinėtojų atsiminimus, tačiau pats nėra nė kojos iškėlęs iš kabineto. Spėkit, ar tie žmonės laimingi? Ką apie juos pasakytų Marsis, jei būtų sutikęs? Mažasis princas padaro išvadą: „Suaugę žmonės labai keisti“. Beje, atkreipkite dėmesį, kad atsakydama į Bitutės klausimus Jurga Ivanauskaitė pataria mums pasimokyti iš Marso gyventojų visada likti vaikais, nes jie smalsūs ir nepaliauja stebėtis. O suaugusieji jau nebeturi laiko pažinti. Jie viską nusiperka.

Taigi Marsis ir Mažasis princas atranda panašius dalykus. Tik Marsis – patirdamas daugybę linksmų nuotykių, o Mažasis princas – atidžiai stebėdamas pasaulį, įsiklausydamas į kiekvieno sutiktojo žodžius. „Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje“, – sako lapė Mažajam princui. Norint su kuo nors susidraugauti, reikia būti labai kantriam. „Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi… [...] Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau“. Ne mažiau kantrybės reikia norint išsaugoti draugystę. Su rože. Su lape. Su paklydusiu dykumoje lakūnu. Su Marsiu. Su kiekvienu iš jūsų. Taip daromės atsakingi už tuos, su kuriais susibičiuliaujame. 

Jurgos Ivanauskaitės knyga – nuotykinė, labai linksma. Antuano de Sent-Egziuperi – filosofinė, kviečianti pabūti tyloje: „Atsisėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas spinduliuoja tyloje…“ Jeigu paklaustumėte, kuri knyga geresnė, man tektų tik gūžtelėti pečiais. Arba atsakyti Jurgos Ivanauskaitės knygos mintimi – kaip nėra bendro visiems laimės recepto, taip nėra ir knygos, vienodai tinkančios visiems. Marsis gal labiau patiks nenuoramoms padaužoms ir kaip tik jiems atskleis laimės paslaptį, Mažasis princas – tyleniams, mėgstantiems lėtai, bet kantriai versti lapą po lapo, kol atradę to nepaprasto berniuko ištartus žodžius: „Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti“, pagalvos: o gal ir kiekviena gera knyga – kaip žvaigždė?..

Buvote miesto ar kaimo vaikas?

Ar turite brolių, seserų?
Turiu seserį, daug už save jaunesnę, bet dabar ji yra jau visai suaugęs žmogus, nors man atrodo – kad vaikas.

Kokia jūsų mėgstamiausia pasaka?
Mėgstamiausia – H. K. Anderseno „Undinėlė“, nors ir – pati graudžiausia. Man visada patiko baisios pasakos, ypač japoniškoji sakmė apie Meparaponą – vaiduoklį, kurio veide nėra nei akių, nei nosies, nei burnos. Kas čia baisaus? Nežinau, bet vaikystėje klausydamasi tos pasakos iš siaubo net į kamuoliuką susiriesdavau, o naktį negalėdavau užmigti. Kitas dvi man itin baisias pasakas parašė V. Haufas: „Vaiduoklių laivas“ ir „Istorija apie nukirstą ranką“. Oi, dar pamiršau
Š. Pero „siaubiaką“ apie Mėlynbarzdį. Gal vaikystėje man tiesiog patiko bijoti?

Gal papasakotumėte kokį nuotykį iš vaikystės?
Kažkodėl dabar į galvą ateina tik baisios istorijos ir būtent susijusios su kaimu: kaip valgydama saldžią kriaušę buvau sugelta bičių, kaip iškritau iš šieno vežimo, traukiamo klaikiai didelio ir baisaus arklio, o kartą, nors kaime būdavau mažiau negu vieną dieną per metus, man net įžnybo žąsinas.

Kokia vaikystės svajonė išsipildė ir kokia – dar išsipildys?
Vaikystėje norėjau rašyti knygeles vaikams ir jas pati iliustruoti, taigi „Marsis“ – pats tikriausias mano svajonių išsipildymas. Dar būdama maža bandžiau tą svajonę kuo greičiau paversti realybe: rašiau pasakas į storą sąsiuvinį ir prie jų klijuodavau spalvotus piešinius. Kokia svajonė dar neišsipildė – neišduosiu, nes garsiai ištarta ji nustos savo magiškos išsipildymo galios.

Jei nebūtumėte rašytoja ir dailininkė, kuo tada būtumėte?
Gal būgnininkė. Būgnininkė-šamanė, būgnininkė kokioje šaunioje roko grupėje, o gal – muščiau tuos milžiniškus, „timpanais“ vadinamus būgnus kokiame dideliame orkestre.

Dabar daug keliaujate. Kokia buvo pirmoji kelionė? Ką, jūsų manymu, būtinai reikėtų pamatyti?
Mano pirmoji kelionė buvo į Palangą. Skridome lėktuvu ir iš visko pamenu tik pilką, vėmimui skirtą maišelį. Labai panašiai, taigi liūdnai baigdavosi ir visos mano kelionės automobiliu iš Palangos į Klaipėdą, pas tetą. Tekdavo sustoti prie kiekvieno medžio, nes jausdavausi taip kaip Marsis, sušokęs dervišo šokį. Vaikystėje atrodė, kad iš manęs nebus jokios keliautojos, bet užaugusi apkeliavau pusę pasaulio. Tačiau būtinai reikėtų pamatyti ne tik pusę, bet visą pasaulį, nes jis yra nepaprastai įdomus, įvairus ir pilnas nuostabių paslapčių.

Marsis Žemėje ieškojo laimės, o ko mes galime pasimokyti iš marsiečių?
Marsiečiai visą gyvenimą lieka vaikai – manau, tai labai svarbi kiekvieno suaugusio žmogaus savybė. Dar marsiečiai yra nepaprastai smalsūs – jiems rūpi viską sužinoti, viską iššniukštinėti ir išsiaiškinti. Smalsuoliai niekada nenuobodžiauja, ir nors anglai kažkodėl sako, kad „smalsumas pražudė katę“, žmogus – ne katė, smalsumas jo tikrai nepražudys.

Ko dar nepaklausėme?
Nepaklausėte, kaip gyvena mano katė Lūšis. Atsakau: gyvena gerai, tupi pingvino poza prie radiatoriaus ir šildo pilvą.

Tešlai reikės:

• 2 stiklinių miltų, 
• 100 g sviesto,
• 2 šaukštų cukraus (galima ir daugiau),
• 1 kiaušinio,
• 2 šaukštų medaus, 
• pusės arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
• 3 šaukštų pieno,
• 1 arbatinio šaukštelio malto imbiero,
• po pusę arbatinio šaukštelio maltų kvapiųjų pipirų, malto cinamono, maltų gvazdikėlių, muskatų, kardamono (pagal skonį). 

Papuošimui:

• 50 g miltinio cukraus,
• pusės citrinos sulčių.

1. Sviestą truputį pašildykite ir mediniu šaukštu išsukite iki vientisos masės, tada suberkite cukrų ir sukite, kol masė pasidarys puri. Sukdami masę, įmuškite kiaušinį, supilkite pašildytą medų, suberkite visus prieskonius (galima tik kai kuriuos arba iš viso nedėti), miltus, kepimo miltelius, supilkite pieną ir užminkykite tešlą.

2. Tešlą įvyniokite į maistinę plėvelę arba įdėkite į polietileninį maišelį ir 3 valandas palaikykite šaldytuve (galima ir ilgiau).

3. Orkaitę įkaitinkite iki 190 °C. Kepimo skardą ištepkite sviestu, pabarstykite miltais.

4. Atšaldytą tešlą iškočiokite į maždaug 4 mm storio lakštą ir išspauskite arba išpjaukite norimas figūrėles. Jeigu sausainiai bus kabinami ant eglutės, mediniu pagaliuku pradurkite skylutes.

5. Sausainius dėkite ant paruoštos skardos ir kepkite apie 15 min., kol gražiai paruduos. Kepimo skardą išimkite iš orkaitės ir palikite sausainius atvėsti.

6. Norėdami papuošti sausainius, į dubenėlį išsunkite citrinos sulčių, suberkite miltinį cukrų ir mediniu šaukštu išsukite iki vientisos masės. Jei norite spalvotų sausainių, miltinį cukrų galima maišyti su spanguolių, aronijų, šaltalankių ar kitomis spalvotomis sultimis.

7. Iš kepimo popieriaus susukite piltuvėlį arba tiesiog paimkite polietileninį maišelį, pridėkite paruoštos masės, smailųjį galą nukirpkite ir spausdami puoškite sausainėlius. Palaukite, kol masė sustings. 

8. Tada sausainėlius perverkite kaspinėliais arba virvutėmis, kabinkite ant eglutės arba sudėkite juos į sausainiams skirtą lėkštę. 

Parengė Ieva Pernavaitė
Fotografavo Ieva Pernavaitė ir Audrius Pernavas

Taigi pristatau rusų rašytojo Kirilo Bulyčiovo knygas „Žemės mergaitė“ (1986) ir „Nenuorama. Mergaitė iš ateities“ (1998) – apie tą pačią Alisą, kuri iki trejų metų buvo mergaitė kaip mergaitė, o paskui, po susitikimo su dinozauru Brončiu, ėmė labai neįprastai elgtis – įsigudrindavo dingti pačiu netinkamiausiu metu arba visai netikėtai padarydavo drąsų atradimą, neįkandamą net žymiausiems mokslininkams.

Alisos tėtis dirba zoologijos sode. Jis – kosmobiologas. Ir štai baigus antrą klasę Alisai pasitaiko puiki proga per vasaros atostogas skristi su juo į kosmosą ieškoti retų gyvūnų. Čia ir prasideda didysis nuotykis. Mat ekspedicija drauge aiškinsis, kur dingo trys garsūs kapitonai ir jų kosminis laivas „Mėlynoji žuvėdra“. O kur kapitonai – ten ir kosmoso piratai! Bet kol paaiškės ši paslaptis, dar teks įminti mįslę, kur pasislėpė galvūzai, kur slapstosi Tuščiosios planetos žuvys, prašnekinti vienintelį likusį gyvą paukštį Šnekorių, pavaišinti ananasais tarsi iš niekur jų kosminio laivo šaldytuve išdygusius Šešineros planetos gyventojus, kuriems laiko mašina yra pats liūdniausias išradimas, išgydyti paralyžiuotus robotus, apsilankyti Palaputros planetos kolekcininkų turguje… Va čia galime stabtelėti ir truputį po jį pasižvalgyti. Palaputros turguje galima įsigyti pačių įvairiausių gyvūnų. Atsargiai, neapsirikite: galite supainioti, kuris iš dviejų keistų padarų – gyvūnas, o kuris – protingas jo savininkas. Be to, ir patys prekeiviai linkę šiek tiek pagudrauti. Kaip patikrinsite, ar akvariumas iš tikrųjų pilnas nematomų žuvų, kurios tokios greitos, kad net neįmanoma apčiuopti? Tuo gali patikėti nebent Alisa. Už tai ji gauna dovanų kepuraitę, kurią užsidėjusi tampa nematoma – pravers vaikantis kosmoso piratus. Visai kaip stebuklų šalyje, ar ne?

Ateitis iš tikrųjų mums atrodo kaip stebuklų šalis… Štai vienoje iš planetų atgyja perskaitytų knygų herojai. Pasirodo, viską galima paaiškinti moksliškai: ten gyvena į akmenėlius panašios būtybės, galinčios atkurti matytų daiktų ar žmonių kopijas ir net tai, apie ką tie žmonės pagalvoja. Alisa mano, kad tos planetos gyventojai taip elgiasi nuobodžiaudami – guli sau ant plikos žemės ir liūdi, o koks nors svečias jiems – nuostabi pramoga. Šiaip ar taip, tai padeda sekti trijų kapitonų pėdsakais. Kiekvienoje aplankytoje planetoje – koks nors ženklas, kad jų čia būta. Kelionė darosi vis paslaptingesnė ir pavojingesnė, kol galų gale trečiojoje Medūzos sistemos planetoje jų laukia pati didžiausia staigmena. Kokia – paskaitykite patys.

O aš imu į rankas antrąją knygą apie tą pačią Alisą – „Nenuorama. Mergaitė iš ateities“. Jau pats pavadinimas sako, kad ir čia nuobodžiauti neteks. Nebent pačiame pirmajame puslapyje, kur Alisa, mokydamasi marsiečių kalbos, ima dūsauti, kad štai jau net dvi (!) valandas ničnieko nenutinka. Ar jums taip yra buvę? Et, vis tiek pamatyti pro langą tikrų tikriausią drakoną mums nepavyktų. O štai Alisa pamatė. Ir nieko nuostabaus. Vėlgi viską galima paaiškinti moksliškai – ateityje, pasirodo, yra ne tik kosminių zoologijos sodų, bet ir pasakų draustinis, iš kurio ir atpėdino tas drakonas. Pasirodo, kažkada buvo dar vienas Žemės istorijos periodas – legendų epocha tarp trečiojo ir ketvirtojo ledynmečio. Tada Žemėje buvo gausu tikrų tikriausių drakonų, burtininkų, džinų, raganų, nykštukų ir kalbančių žvėrių.

Slenkant ledynams, oras grėsmingai atšalo ir visi jie išnyko. Tačiau sukūrus laiko mašiną kai kuriuos pavyko išgelbėti. Buvo įkurtas pasakų draustinis, į kurį persikėlė nykštukai, fėjos, Miegančioji Gražuolė, Batuotas Katinas ar Snieguolė… Ten, tame draustinyje, vaikštinėja Vilkas ir pasakoja visiems apie morkas ir meilę kiekvienam gyvam padarui, o iš tikrųjų tik ir tyko sušlamšti kokį patiklų zuikį ar Raudonkepurę su visa senele. O Senelis Šaltis tupi šaldytuve. Į tai galima tik pasižiūrėti ir tik iš tolo, kad nesutrukdytumėte pasakų herojams. Tačiau Alisai tenka neįprasta užduotis – apsimesti pasakų veikėja ir išgelbėti Ivaną Caraitį – patį pasakų draustinio direktorių! – iš klastingų apsimetėlio burtininko Kandžiandros pinklių, kuris yra sumanęs iš to draustinio smarkiai pasipelnyti – pavyzdžiui, imti po tūkstantį auksinių iš kiekvieno princo, kuris norės pabučiuoti Miegančiąją Gražuolę. Taigi vėl pakvimpa pavojais.

Beje, į knygą „Nenuorama. Mergaitė iš ateities“ sudėtos net trys apysakos, o trečiojoje Alisos nuotykiai tęsiasi jau ne Žemėje, o planetoje, dėl klajokliško būdo pavadintoje Valkata. Šią planetą gaubia paslaptis: pasirodo, ji yra dirbtinė, tačiau ją sukūrę gyventojai prapuolė. Kur – reikia išsiaiškinti. Nuo to priklauso net pačios Žemės ir žmonių likimas! Bet viskas baigsis gerai – juk Alisa yra ne tik nenuorama, bet ir sumani ir išradinga… Kaip ir jūs. Nesvarbu, kad nemokate marsiečių kalbos ar nevykstate į ekspedicijas ieškoti keistų gyvūnų kosminiam zoologijos sodui, kad nesate matę nė vieno gyvo kosminio pirato, kad į jūsų rankas nepateko paslaptingas violetinis rutulys. Ką nors įdomaus vis tiek veikiate. Čia ir dabar.

Taip šalta, gaivu –
Net Kalėdom pakvipo
Nuo sniego Peliukui
Ir ūsai sulipo.

Išėjęs pavaikščiot
Nuo kalno žiūrėjo,
Kaip miškas sustingo
Nejudintas vėjo.

Namuos pakabino
Eglutės šakelę
Ir porą pernykščių
Mėlynių uogelių.

Taip kvepia urvely
Ramu ir jauku,
Smagu ir užmigt
Ant pagalvės pūkų.

Piešė ir rašė Lina Jakučionytė

Taigi Jacekas – berniukas atžagariukas. Nemanykite, kad jis pirma padaro, o paskui galvoja. Jis tikrai stengiasi būti geras. Kad nepamirštų, net mokyklos suole išraižo: „Če sėdi tvarkyngas mokinys.“ Tik klasės auklėtojai ši idėja nepatiko. Ne tik už sugadintą mokyklos turtą, bet ir už gramatines klaidas barė. 

Matematikos mokytoja supyko, kad Jacekas kitokius uždavinius išsprendė, nei ji liepusi. Bet juk išsprendė! Ir prie knygos visą vakarą prasėdėjo. Tik ne prie tos, iš kurios atmintinai eilėraštį reikėjo išmokti, o prie „Robinzono Kruzo“… Mano, Skruzdėlytės, manymu, tikrai nieko bloga, jei prie „Robinzono Kruzo“ sėdi. Suprantu, kad ir Jacekas negalėjo atsitraukti. Bet, žinote, kai kurie suaugusieji nemėgsta pasikeitimų, tad geriau daryti taip, kaip jie nori. 

Ir ką manote? Jacekas išties stengiasi daryti taip, kaip suaugusieji nori. Jei auklėtoja liūdnu balsu pasako: „Ištaisyk tą dvejetą“, jis pluša net sukaitęs: „Kibau tuoj po pietų. Privargau, nes anaiptol nelengva. Norėjau dvejetą ištaisyti, kad pasidarytų penketas – neišėjo. Ketvertas taip pat ne. Trejetas pavyko, bet uodegėlę turėjau nuskusti, išlyginau nagu, ir iš tiesų buvo jau galima tą dvejetą užmiršti, tik jo vietoje nuo skutimo ir trynimo liko kiek plonesnis popierius. Bet skylės nebuvo“ (p. 64). Tik auklėtoja nežinia kodėl vėl pyksta, nors aiškiai pasakė – ištaisyk! 

Netgi pasitaiko, kad į mokyklą Jacekas eina visus namų darbus atlikęs. Tada bėdos jo tyko kitur. Grįždamas namo netyčia akmeniu klasės draugo langą iškulia. Gal ten stiklas įtrūkęs, gal apskritai niekam tikęs, nes iš karto ir subyra… Bijodamas bausmės, Jacekas į mokyklą kelias dienas nenueina. Parke su mažiukais smėlio dėžėje pražaidžia, o smalsiems suaugusiesiems pasako, kad pamokų nėra, nes siaučia skarlatina. Tačiau tai dar ne blogiausia – kai imi meluoti, tai jau galo nėra. Paskaitykite, kaip į Jaceko namus laidotuvių vainikas keliavo… Bus ne šiurpu, bet labai juokinga.

Dar sužinosite, kuo hiena nuo higienos skiriasi ir ar verta pasakoti visiems, kad kaklo nemėgsti praustis.

Taip, jei esi vaikas, sunku būti geram. Ir Keitė iš amerikiečių rašytojos Suzanos Kūlidž romano „Ką nuveikė Keitė“ (taip taip, tokią knygą jau galime vadinti romanu vaikams!) yra tokia – ji svajoja tapti „heroje“, nuveikti ką nors didinga… „Dėl tų sumanymų Keitė amžinai patekdavo į kokią nors bėdą. Ji mėgdavo statyti oro pilis, svajoti apie tą laiką, kai ką nors nuveiks ir dėl to išgarsės, visas pasaulis apie ją sužinos ir panorės susipažinti. Nemanau, kad ji įsivaizdavo, kas per nuostabus darbas tai turėtų būti, bet nuolat apie jį galvodama dažnai užmiršdavo paruošti pamokas ar susivarstyti batus ir tada gaudavo blogą pažymį arba pylos nuo tetos Ilzės. Tokiais atvejais ji guosdavosi svajonėmis, kaip pamažu ji taps žavinga, mylima ir maloni kaip angelas“ (p. 14). 

Nors rašytoja Suzana Kūlidž gyveno prieš šimtą metų (vadinasi, ir jos knygos veikėja Keitė taip pat), vaikai nepasikeitė. Tad ir Keitė, kaip Jacekas, nė vienos išdaigos neiškrėtė norėdama bloga… Juk taip smagu klasėje žaisti „Upes“ – sugalvoti upės pavadinimą, pasidaryti jos vagą, vingiuojančią tarp stalų ir suolų, riaumoti ir šniokšti, pamėgdžiojant vandens tėkmę. Jei dar esi Tėvas Okeanas, gali siaubingai riaumodamas blaškytis net ant pakylos, kur paprastai sėdi mokytoja! Žinoma, klasė tuomet ir atrodo kaip praūžus uraganui – kėdės išvartytos, suolai išstumdyti, rašalas pasiliejęs… ir sutrikusi mokytoja tarpduryje. 

Namie taip pat yra Keitei draudžiamų dalykų. Pavyzdžiui, žaisti „Kikerį“ – žaidimą, panašų į mūsų „Aklą vištą“, tik žaidžiama tamsoje, o tas, kuris gaudo kitus, ne užsirišęs raiščiu akis, bet į kambarį įeina iš šviesaus prieškambario, tad ir taip nieko nemato. Bepigu Keitei žaisti, brolių ir sesučių ji turi daug. Tik kaip pati vyriausioji turėtų ne išdykauti, o rodyti gerą pavyzdį. Ir net mamą atstoti, nes ši – mirusi… Tačiau Keitei tenka išmokti dar vieną skaudžią pamoką: įsisupusi ji nukrito nuo sūpynių. Iš pradžių ją apėmė tokie aštrūs skausmai, kad dienos ir naktys susipainiojo, tėtis nuolat budėdavo prie lovos. O kai skausmas išnyko, paaiškėjo, kad Keitė greičiausiai negalės vaikščioti. Tokiai nenuoramai, nenustygstančiai vietoje mergaitei, kokia ji buvo anksčiau (prisiminkime „Upes“ ir Tėvą Okeaną…), tai yra didžiausias išbandymas. Ar galima ką nors nuveikti, sėdint vežimėlyje? Dabar – taip. Gali net į mokyklą nuvažiuoti, jei nusprendi, kad ten tau geriau ir linksmiau, nei mokytis namie vienam. 

Prieš šimtą metų neįgalus vaikas buvo pasmerktas užsidaryti tarp keturių sienų. Tačiau Keitė nutaria nepasiduoti. Ji ir namie randa ką veikti, o labiausiai jai ima patikti rūpintis visos šeimynos maistu. Tomis dienomis jiems teko paragauti keisčiausių patiekalų. Tėtis nesakė nieko, o vaikams netgi patikdavo: pietūs pasidarė baisiausiai įdomūs, nes niekas negalėdavo pasakyti, kas patiekta. Bet smagiausia ne tai: maždaug po šešių savaičių Keitė… atsistoja. Valios pastangomis ji įveikia savo negalią. Žinoma, ji negalės taip dūkti, kaip anksčiau, bet, patikėkite, sumanymų jai netrūks, nes Suzana Kūlidž apie Keitę parašė dar keturias knygas. Gaila, į lietuvių kalbą jos nėra išverstos. Bet niekis, išmoksite angliškai, perskaitysite. Netgi jei būsite dideli ir išdaigos ne taip labai ir rūpės. 

Jūsų Skruzdėlytė Greitutė