Kaip atsirado orkestras?
Žmonės pradėjo groti kartu pastebėję, kad taip yra ir linksmiau, ir lengviau išgauti įvairius garsus bei jų derinius. Pirmieji ansambliai susibūrė prieš kelis tūkstančius metų.
Orkestrų ar ansamblių sudėtis ilgai nebuvo nustatyta. Viduramžiais savo muzikantus turėjo bažnyčios, vėliau – didikai. Paprastai jų būdavo tiek, kiek galėdavo išlaikyti orkestro savininkas. Kuo turtingesnis didikas – tuo daugiau muzikantų. Pirmasis orkestras, panašus į šiandienos, suburtas XVII amžiuje.
Bėgant laikui kompozitoriai tobulino orkestro sudėtį, įtraukdami vis naujų instrumentų.

Ko ir kiek reikia orkestrui?
Dabar orkestrą sudaro 80–100 žmonių. Yra 3 pagrindinės instrumentų grupės: styginiai, pučiamieji (variniai ir mediniai) bei mušamieji.
Daugiau nei pusė orkestro narių griežia styginiais instrumentais. Taip yra todėl, kad 5 smuikų garsas silpnesnis nei, pavyzdžiui, vieno trimito. Kuo daugiau naudojama pučiamųjų instrumentų, tuo daugiau reikia styginių.

Didžiausias orkestras
Muzikos kūrinio autoriui labai svarbu, kad grotų tam tikra instrumentų sudėtis. Kiekvienas instrumentas turi savo tembrą – nuotaiką, spalvą.
XX amžiaus pradžioje buvo atlikta „Tūkstančio simfonija“, sukurta Gustavo Malerio, kurią grojo net 14 kartų didesnis nei įprasta – 1310 atlikėjų – orkestras. Dabar šį kūrinį atlieka „tik“ 500 muzikantų.

Nuo kaulo ligi kompiuterio
Seniausi pasaulyje muzikos instrumentai yra mušamieji. Manoma, kad jie buvo gaminami iš kaulų. Būgno signalai reikšdavo įvairius ženklus, pavyzdžiui, kad visi turi susirinkti ir išklausyti vado įsakymo.
Pirmieji kompozitoriai buvo dar akmens amžiaus žmonės, pastebėję, jog beldžiant viena lazda į kitą galima išgauti įvairius garsus, ir ėmę juos derinti. Šiandien kompozitoriai naudoja ne tik įprastus muzikos instrumentus, bet ir elektronines priemones, kompiuterius, akmenis, rašymo mašinėles ir kitus daiktus.

Kas groja žemiausiai?
Kuo instrumentas didesnis, tuo žemesnį garsą juo galima išgauti. Ne veltui tokiu žemu balsu mauroja dviejų metrų aukščio kontrabosas, kuriuo griežiantis muzikantas net turi pasilipti ant specialios kėdės, o štai mažas varpelis skamba plonai ir šaižiai. Tačiau patys žemiausi ir aukščiausi garsai orkestre išgaunami pučiamaisiais instrumentais. Tai kontrafagotas, kurio sulankstytas vamzdis ilgesnis nei 5 metrai, ir apie 33 cm fleita piccolo (it. piccolo – mažoji).

Kodėl pirmasis – smuikas?
Svarbiausias vaidmuo po dirigento tenka pirmajam smuikui, dar vadinamam koncertmeisteriu. Jis sėdi dirigento kairėje, prie scenos krašto, iš kur jį lengvai mato ir dirigentas, ir muzikantai. Pirmasis smuikas atidžiai seka kiekvieną dirigento judesį, groja labai išraiškingai, kad įkandin jo galėtų sekti visas orkestras.
Kurį laiką nebuvo aišku, kuris instrumentas turi tapti orkestro lyderiu. Vėliau imta pasitikėti pirmuoju smuiku. Viena priežasčių – smuikai yra gausiausia orkestro grupė, grojanti beveik visą kūrinio laiką. Kiti instrumentai turi retkarčiais prisitaikyti prie smuikų.

Lemiamo balso savininkas
Prieš koncertą arba spektaklį operos teatre galima išgirsti tikrą muzikos instrumentų šurmulį. Muzikantai kartoja svarbiausias kūrinių vietas, kad apšiltų pirštai ir galėtų itin gerai pagroti per koncertą.
Staiga viskas nutyla – reikia suderinti instrumentus. Skamba vienintelis garsas: obojaus atliekama nata la. Pagal šią natą savo instrumentus turi suderinti kiekvienas muzikantas. Menkiausias derinimo netikslumas gali sugadinti viso orkestro skambesį.
Ši svarbi pareiga suteikti toną visam orkestrui patikėta pučiamajam instrumentui obojui todėl, kad jo garsas yra lengvai girdimas.
Pats obojus derinamas pasitelkiant specialių prietaisų, kamertonų, skirtų atkartoti tam tikros gaidos aukštį, pagalbą. Kai dar nebuvo išrastas kamertonas, muzikantai pasikliaudavo savo intuicija ir tik apytiksliai susiderindavo instrumentą.

Tikslus natos la aukštis apskaičiuojamas hercais (Hz) – virpesiais per sekundę. Įdomu, kad muzikai susiginčijo, kokia turi būti tikroji la. Dažniausiai tai laikoma 440 Hz nata, bet, pavyzdžiui, japonams ji kiek aukštesnė – 442 Hz, o aukščiausią la griežia vokiečiai ir austrai, pakeldami jos skambesį iki 445 Hz.

Orkestro muzikantai sėdi taip, kad visi lengvai matytų dirigentą ir pirmąjį smuiką.

Kombinuodami įvairiausius garsus, žmonės sugalvojo ir kalbą, o tam tikri maloniai skambantys garsų deriniai buvo pavadinti muzika. Bet garsas būtų bevertis, jei nebūtų klausos organo – ausies. Balso stygų virpėjimo sukeltos garso bangos sklinda ir susidurdamos su kliūtimis po truputį silpnėja. Jeigu du žmonės stovės per 300 metrų vienas priešais kitą – matys vienas kitą, bet greičiausiai negirdės, nes garso banga, išėjusi iš vieno žmogaus burnos, nuslops dar nepasiekusi kito. Tačiau jeigu jie prisiartintų per 50 metrų – laisvai susikalbėtų. Garso banga, pasiekusi žmogaus ausis, suvirpina jų viduje esančią ploną, bet taip pat labai stiprią membraną (ausies būgnelį). Virpesiai nervų tinklu perduodami į smegenis ir žmogus supranta, kas jam sakoma. Žinoma, jei tik moka to kito žmogaus kalbą. Jeigu ne – jis girdės tik daugiau ar mažiau jam patinkantį garsų derinį.

Kai žmonėms ėmė nebeužtekti vien tik balsu išgaunamų garsų – jie išrado daugybę muzikos instrumentų.

…džyrinti

Tai: smuikas, kanklės, gitara, bandža, arfa, kontrabosas, liutnia ir dar daugybė instrumentų, kuriais garsas išgaunamas vibruojant stygoms. Vienas pirmųjų styginių instrumentų buvo pats paprasčiausias lankas. Kai kurios afrikiečių gentys dar ir dabar tais pačiais lankais ir šaudo, ir groja. Iš pradžių žmonės tiesiog džyrindavo jį kitu lanku. Vėliau sugalvojo prie lanko pritaisyti molinį puodą, kokoso riešuto kevalą ar medinę dėžutę – virpinamų stygų skleidžiamas garsas pirmiausia patenka į tuščiavidurio daikto vidų ir tik tada, daug kartų sustiprėjęs, išsiveržia lauk. Styginiais instrumentais grojama smičiumi (lazdele, prie kurios pritvirtinti įtempti arklio uodegos ašutai), pavyzdžiui: smuiku ar kontrabosu, arba tiesiog pirštais: gitara, kanklės.

Atsiradus elektrai, buvo išrastos elektrinės gitaros ir smuikai. Šiuose instrumentuose garsas sustiprinamas elektriniais stiprintuvais ir perduodamas į garsiakalbius. Elektriniais instrumentais galima groti labai garsiai. Lietuvoje populiariausias styginis instrumentas yra kanklės.

…kalti

Įdomu, kad daugelis klavišinių instrumentų – taip pat styginiai, tik taip neatrodo, nes jų stygos paslėptos korpusuose. Tai: klavesinai, pianinai, fortepijonai ir kt. Paspaudus pianino klavišą judesys perduodamas mažam plaktukėliui, kuris daužteli ištemptą stygą – pasigirsta garsas, sustiprintas didžiulėje lakuotoje pianino dėžėje. Paspaudus kitą klavišą – kitas plaktukėlis daužteli kitą stygą, trečias – trečią ir taip toliau.

Šiuolaikinėje muzikoje labai dažnai naudojami elektriniai klavišiniai instrumentai – juose stygų nėra, garsai išgaunami daugybe mikroschemų. Senovėje buvo gaminami labai prabangūs klavesinai ir kiti klavišiniai instrumentai – jų korpusus gamindavo iš rečiausių medžių rūšių, o klavišus – iš dramblio ir vėžlio kaulo.

…mušti

Mušamųjų instrumentų šeima – labai gausi. Tai patys įvairiausi būgnai, būgneliai, gongai, varpai, barškalai, žvangučiai, metalofonai ir kt. Grojant jais garsas atsiranda nuo smūgio vibruojant ant instrumento ištemptai membranai ar visam instrumento korpusui. Būgnų būna įvairių: tuščiaviduriai mediniai, metaliniai, moliniai cilindrai, aptempti gyvulių oda ar plastiku. Priklausomai nuo odos storio ir korpuso formos, išgaunami duslesni ar skardesni garsai. Būgnai paprastai mušami rankomis arba lazdelėmis – tai ritminis instrumentas.

Pirmieji tokio tipo instrumentai buvo akmenys, į kuriuos mušdavo ritmą akmenimis, kaulinėmis ar medinėmis lazdelėmis. Išmokę lydyti metalą, žmonės pasigamino varpus. Jų gamyba labai sudėtinga, tačiau varpas skamba labai garsiai. Juos įtaisydavo bažnyčių bokštuose, kad visi miesto žmonės žinotų, kada rinktis pamaldų. Neretai varpais mušdavo laiką, pranešdavo apie artėjantį pavojų. Derinant didelius ir mažus varpus atliekami varpų muzikos koncertai. Įvairiausi žvangučiai ir barškučiai buvo labai paplitę Lietuvoje. Juos pasigaminti labai paprasta – tereikia į kokį metalinį ar medinį indą pripilti žirnių ir užkimšti. Gauname barškutį, kuriuo galima mušti ritmą. Taip pat grojama brūkliais, tarkomis, dvirankiais pjūklais ir kitais įrankiais.

…pūsti

Fleitos, vargonai, armonikos, saksofonai, trimitai, triūbos, ragai, birbynės, dūdmaišiai priskiriami pučiamiesiems instrumentams. Jau pats pavadinimas sako, kad garsas grojant jais išgaunamas pučiant. Orą pučia žmogus (fleita, birbynė) arba dumplės (armonika, vargonai). Grodamas dūdmaišiu muzikantas iš pradžių pripučia odinį maišą oro, o paskui, spausdamas išsipūtusį maišą alkūne, nukreipia oro srovę į pritaisytą dūdelę. Fleitos – labai seni instrumentai, kai kurios jų iki mūsų dienų išliko beveik nepakitusios. Tai paprasčiausios tuščiavidurės bambuko lazdelės su keliomis skylutėmis. Užspaudžiant arba atleidžiant skylutes išgaunamas skirtingas garsas.

Vėliau išrasti pučiamųjų orkestrų instrumentai daug sudėtingesni – jų būna metalinių, su daugybe klavišų, o stiprų garsą sukelia nuo oro srovės vibruojantis lankstus liežuvėlis.
Tokie yra pagrindiniai muzikos instrumentų tipai. Šiais laikais muzika dar kuriama kompiuteriais. Muzikos kūrimo programose yra garsų bankai, kur galima rasti įvairiausių garsų: nuo arklių žvengimo iki mašinos stabdžių cyptelėjimo ar musės zvimbimo. Groti taip pat galima pučiant į tuščią butelį ar tarp pirštų suspaustą žolės stiebelį. Vietoj būgno puikiausiai tinka tuščias kibiras, o vietoj metalofono – keletas įvairių metalinių daiktų. Žodžiu, jeigu nori groti – instrumentą visada rasi.

Pirmieji dirigentai atsirado vėliau negu orkestrai. Nedidelėms instrumentų grupėms dirigentai nebuvo reikalingi. Muzikantai grodavo žiūrėdami į pirmąjį smuiką: jis parodydavo, kada pradėti ar baigti groti, koks kūrinio tempas, groti tyliai ar garsiai… Bėgant laikui, kūriniai darėsi sudėtingesni, muzikantų orkestre daugėjo ir nuspręsta, kad orkestrui reikalingas dirigentas. Įprasta, kad įėjus dirigentui muzikantai turi atsistoti.

Nuo lazdos iki batutos

Dešinėje rankoje dirigentas laiko ploną šviesią lazdelę, vadinamą batuta. Muzikantai seka ritmingus lazdelės mostus ir supranta, kokiu tempu turėtų groti. Pavyzdžiui, jei orkestro narys netyčia pasimeta, jam pakanka žvilgtelėti į dirigentą ir vėl įsijungti į reikiamą kūrinio vietą.

Kaire ranka dirigentas rodo, kokia nuotaika turėtų groti orkestras, kada kuriam instrumentui pradėti ar pabaigti groti.

Per koncertą dirigentas atlieka kelias dešimtis tūkstančių judesių. Svarbūs ne tik dirigento mostai, bet ir žvilgsnis, veido išraiška.

Kadangi dirigentai stovi nusisukę nuo žiūrovų, kartais jiems siuvami net specialūs frakai (kostiumai), itin gerai atrodantys iš nugaros.

Apie mandagumą

Jei pirmieji dirigentai, dirbę karalių ir didikų rūmuose, būtų išdrįsę bent trumpam atsukti klausytojams nugarą, tai būtų palaikyta didžiausiu įžeidimu, ir, ko gero, dirigentas už tokį nemandagų elgesį atsakytų savo galva. Taigi pirmieji dirigentai diriguodavo žiūrėdami į publiką, o siekdami, kad orkestras bent jau nenukryptų nuo tempo, įsigudrino belsti į žemę specialia lazda, iš kurios vėliau ir kilo batuta.

Vienas karštakošis dirigentas Žanas Batistas Liuli kartą taip smarkiai daužė lazda, kad, netyčia pataikęs į savo koją, smarkiai susižeidė ir mirė nuo kraujo užkrėtimo.
Diriguoti atsisukęs į orkestrą pirmasis išdrįso XIX amžiaus vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris.

Kas yra partitūra?

Partitūra vadinamos dirigento natos. Atskirose partitūros eilutėse parašytos kiekvieno instrumento partijos – melodijos, kurias reikia atlikti. Partitūrą sudaro apie 20 eilučių: tiek, kiek yra skirtingas melodijas atliekančių instrumentų. Pabandykite vienu metu skaityti 20 eilučių – tai be galo sunku. Reikia ilgai mokytis, kad akys jas aprėptų.

Kada pradėjai dainuoti?
Neskaičiuojant pačių pirmųjų riksmų pamačius pasaulį, muzikos mokykloje. Visada labiausiai patikdavo kurti savo dainas, o ne niūniuoti žinomas melodijas.

Ką mėgdavai veikti vaikystėje?
Labai mylėjau gyvūnus, todėl esu partįsusi namo kokį šimtą aklų ir sveikų kačiukų, šuniukų, sliekų… Daugelį teko grąžinti ten, kur radau, o kelis iš jų auginau ir labai tuo džiaugiausi. Dar labai mėgau šokti – šis pomėgis iki dabar neduoda ramybės, todėl ėmiau lankyti šiuolaikinių šokių studiją. Mėgau piešti, vaidinti, žaisti ir daug kitų dalykų, kuriuos visus tik vaikai suspėja nuveikti .

Su suaugusiaisiais tenka bendrauti kasdien, o su vaikais – ar dažnai? Kuo šis bendravimas kitoks?
Jei tavo muzikos klausosi suaugusieji – smagu. Jei dar ir vaikai – tai jau labai didelis laimėjimas. Vaikai yra pati kritiškiausia publika. Jei „užkabina“ – klausosi, jei iš dainų „lenda“ nenuoširdumas ar tau nepatinka dainuoti, ilgai vaikų dėmesio neišlaikysi.
Bendravimo su vaikais patirtį turiu nemažą – esu septyniskart teta. Su kiekvienu ben-draujame kažkiek kitaip, bet visi jie nuo suaugusiųjų išsiskiria aktyvumu ir teigiamu požiūriu į gyvenimą.
Dabar Lietuvoje labai populiarūs įdomūs sceniniai vardai. Kodėl likai tiesiog Jurga?
Vieną kartą jau sakiau – „Slyva“ nebūsiu . Dainuoju tas dainas, ties kuriomis galiu nuoširdžiai dėti savo parašą. Todėl ir vadinuosi savo vardu. Tai nėra vienetinis projektas – tai mano pasirinktas gyvenimo kelias.

Kokios muzikos klausaisi laisvalaikiu? Koks Lietuvos atlikėjas mėgstamiausias?
Klausausi visko, kas įkvepia. Tačiau būna laikas, kai labiausiai įkvepia tyla. Klausomai muzikai esu labai reikli – mėgstu dainas su aiškia nuotaika. Tokia man yra Stingo, Peterio Gabrielio muzika. Taip pat patinka stiprūs ar originalūs balsai – Skin, Fiona Apple, „Cocteau Twins“ projektas, Davido Bowie. Tai tik keletas iš daugelio. Lietuvoje išskirčiau Daivutės iš „Saulės kliošo“ ir Igorio iš „Lemon Joy“ balsus.

Dažnai bendrauji su kitais atlikėjais. Kurie iš jų laiko save tikromis žvaigždėmis, o kurie yra paprasti žmonės? Kuriems priskirtum save?
Įvardinęs nieko nepakeisi. Be to, nemėgstu štampų – žmonės juk keičiasi. Vieni iš jų taip ir lieka su svajone kada nors tapti žvaigžde, kiti tyliai dirba savo darbą ir atsižada svajonės, treti pasiekia viršūnę, bet išlieka savimi. Manau, kad visose srityse yra „žvaigždžių“ – jų akys dega, jie tiki tuo, ką daro, ir jais norisi sekti, pasikalbėti su jais. Jie nuoširdžiai sutrinka pavadinti žvaigždėmis.

Kaip atrodo tavo „eilinė“ diena?
Kiekvienoje dienoje stengiuosi būti muzikoje. Jei nekuriu, po ranka turiu savo didįjį sąsiuvinį, klausausi muzikos, žmonių, pasaulio garsų. Vieną kartą atvėręs savyje kūrybai kelią, turi saugoti, kad ateityje jo kas nors neužgriozdintų. Kartais pamirštu pavalgyti, skaitau knygas, dirbu darbus, repetuoju, valausi dantis ir t. t.

Ar labai baisu užlipti į sceną? Ką jauti dainuodama didžiulei miniai?
Kai pirmą kartą kopiau į sceną, maniau, kad pamiršiu viską, ką turiu ten nuveikti. Bet žinojau, kad tik susidūręs su savo baime gali ją nugalėti. Didžiulė minia įkvepia, bent jau dainuoti kartais yra lengviau nei labai reikliai kamerinei publikai, kai klausosi mažiau žmonių.

Kodėl nusprendei nedalyvauti „Eurovizijoje“? Už kurį atlikėją atiduotum savo balsą?
Šio klausimo nesprendžiau – tiesiog neatėjo laikas, o gal ir iš viso neateis. Apie balsavimą irgi labai negalvojau – mano pareiga šiais metais buvo kuo nešališkiau pristatyti Lietuvos atlikėjus.

Ar daug lieka laisvalaikio? Ką tada veiki?
Laisvalaikis yra tada, kai miegu . Kiekviena diena, kiekviena smulkmena, kiekvienas sutiktas žmogus gali prisidėti prie netikėto dainos teksto ar muzikos gimimo, todėl galiu sakyti, kad dirbu ilsėdamasi arba poilsiauju dirbdama.

Kokia buvai mokinė: padūkusi išdaigininkė ar rami mergaičiukė?
Rami, bet tik iki tol, kol neatsirasdavo proga pasiausti. Antroje klasėje buvau tokia pasiutusi, kad buvau priimta net į berniukų būrį. Vienam iš jų sykį gerokai kliuvo už kasų tampymą – tada gavau Geležinės Rankos pravardę. Nors dažniausiai būdavau tylesnė nei kitos klasės mergaitės.

Jei pagautum auksinę žuvelę, kokį norą paprašytum išpildyti?
Kad leistų toliau veikti tai, kas labiausiai uždega, kad nepritrūktų jėgų. Ir dar paprašyčiau, kad žmonės nenusimintų.

Ačiū už pokalbį!

Pirmiausia noriu pranešti, kad nuo šiol prasideda „Bitutės“ muzikos grupės rinkimai!!! Jūs visi galite rinkti ir, svarbiausia, patys patekti į mūsų grupę, kurios nuotrauka bus spausdinama kiekviename žurnalo numeryje. Taigi, kiekvieną mėnesį jums reikia atsiųsti man du mažus sąrašus: geriausių (jūsų manymu) muzikantų (dainininkų, grupių, chorų arba orkestrų) penketuką ir jums labiausiai patinkančių dainų trejetuką. BŪTINAI atsiųskite ir savo nuotrauką! O mano sumanymas, vaikai, yra toks: per Kalėdas jūsų laukia staigmena – visi rinkimų dalyviai atsidurs vienoje scenoje su savo mėgstamiausiais muzikantais ir muzikos tinklo puslapyje mūsų grupė atliks geriausią Kalėdų dainą! Kaip visa tai įvyks – patys pamatysite.

Aš visiškai susipainiojau tarp elektros laidų ir visokių keistų schemų! O viskas tik dėl to, kad išsiaiškinčiau, kas yra elektroninė muzika ir kuo ji ypatinga. Laimei, likau gyvas ir kai ką galėčiau papasakoti jums.

Žmogų visada jaudino ne tik pati muzika, bet ir garsai, iš kurių ji susidaro. Visais laikais šalia kuriančių gražiausius kūrinius kompozitorių gyveno ir dirbo žmonės, į muziką žiūrintys kaip į atskirą mokslą. Viena iš jų tyrinėjimų sričių buvo ir eksperimentai su garsais. Žmonijos mokslo pasiekimai atvėrė garsų tyrinėtojams neribotas galimybes, ypač po to, kai maždaug prieš 200 metų buvo atrasti elektros gaminimo būdai naudojant magnetus. Mokslininkai iš karto pastebėjo, kad elektros energiją galima paversti garsais, sukuriant elektrinius virpesius. 1870 metais Amerikoje pasirodė pirmieji elektroniniai muzikos instrumentai. Žinoma, jie visai nebuvo panašūs į šiuolaikinius sintezatorius, kurie gali ne tik atkartoti bet kokį garsą, bet ir sukurti visiškai nepakartojamus garsus. Tačiau eksperimentai su elektroniniais garsais jau tada, daugiau nei prieš šimtą metų, pranašavo didžiulį perversmą muzikos pasaulyje.

Kai XX a. pradžioje buvo sukurtos elektroninės ritmo mašinos, tai buvo dabartinės šokių muzikos pradžia. Viena iš mokslininkų svajonių – sukurti dainuojantį robotą. Ir 1930 metais sėkmingai pagamintas elektroninis klavišinis instrumentas, kuris galėjo „kalbėti“. Labai įdomu, kad pirmieji jo ištarti žodžiai buvo „mama“ ir „tėtis“. Tikras elektroninis vaikas!

Įvairiausi nauji mechanizmai, varikliai ir elektriniai prietaisai paskatino kompozitorius savo kūryboje, šalia tradicinių muzikos instrumentų, naudoti ir visokiausius mechaninius garsus. Muzika pradėjo girgždėti, traškėti, spiegti, plakti kaip didelė mechaninė širdis. Atsirado kūrinių, kur girdėti pravažiuojantis traukinys ar skrendantis lėktuvas, simfonijų, kur kartu su smuikais kaukia sirenos ir automobilių apsaugos signalizacijos. Yra net muzikos pjesė fortepijonui, smuikui ir mikrobangų krosnelei! Dabar šiais dalykais jau nieko nenustebinsi. Neseniai aš pats mačiau, kaip žymus mūsų dirigentas Donatas Katkus dirigavo buldozerių ir ekskavatorių orkestrui!

Bet grįžkime prie elektroninės muzikos. Per visą tą laiką buvo kuriami patys įvairiausi, netgi dujomis varomi elektroniniai muzikos instrumentai. Šiandien turbūt nebeliko ir tokio klasikinio instrumento, kuriam nebūtų sukurtas elektroninis brolis ar sesuo: elektroninis smuikas, elektroniniai pianinai, vargonai. Įvairi ir pati elektroniniais instrumentais atliekama muzika: nuo labai sudėtingų ir kartais nesuprantamų garsų variacijų iki lengvų ir pramoginių žanrų, tokių kaip „kosminė muzika“ arba „muzika techno“. Labai įdomūs man, pavyzdžiui, atrodo bandymai sujungti elektroninės ir liaudies muzikos tradicijas.

Dabar, kai žmogus bet kada gali pasinaudoti kompiuteriu, kurti elektroninę muziką dar paprasčiau. Tačiau, kaip ir prieš šimtą metų, svarbiausias liko tas, kuris tą muziką kuria, – kompozitorius. Nes jokia technika negali pakeisti kompozitoriaus talento. Tikrai, žinokit…

Iki pasimatymo, jūsų Dj VoRas

Ačiū jums už laiškus ir komentarus. Šįkart siūlau jums pamąstyti apie tokį plačiai paplitusį reiškinį kaip fonograma.

Šis žodis yra dviejų graikiškų žodžių (phone – garsas, grama – užrašas) junginys. Fonogramomis vadinami bet kokie garso įrašai, nebūtinai tik muzikos. Bet dažniausiai šis žodis vartojamas tarp muzikantų ir turi neigiamą atspalvį. Kodėl?

Jūs, ko gero, kartais pastebite keistą dalyką: koks nors dainininkas ar dainininkė, atlikdami savo dainą, išsižioja visai ne taip, kaip reikėtų pagal tos dainos žodžius. Arba tiesiog pavėluoja prasižioti. Tai pirmas įrodymas, kad jis arba ji dainuoja „negyvai“, tai yra jūs girdite visai ne tai, ką jis (ji) dainuoja šiuo metu, o iš anksto įrašytą fonogramą.

Žinokite, kai kurie jūsų pamėgti dainininkai taip išmoko meną gražiai ir teisingai prasižioti, kad beveik neįmanoma atskirti: kada jis dainuoja iš tikrųjų, o kada tik vaidina, kad dainuoja. Blogiausia, kad muzikantai taip pat tuo metu vaidina, jog groja savo instrumentais!

Na ir kas, paklausite jūs, juk svarbiausia, kad skamba klausytojams graži ir linksma daina, o visa kita nesvarbu. Tokiu atveju aš griežtai paprieštarausiu. Žinoma, aš irgi už linksmas ir gražias dainas. Bet įsivaizduokite:

Pavyzdys Nr. 1
Jūsų mokytoja, kuri visada kruopščiai ruošiasi pamokoms, vieną diena atsineša į klasę savo dėstomo dalyką įrašą, paleidžia jį, o pati tik sėdi prie stalo ir gražiai bei linksmai žiopčioja.

Pavyzdys Nr. 2
Jūsų močiutė pasitinka jus iš mokyklos tokiais žodžiais: „Labas mielas, anūkėli, sėsk prie stalo, iškepiau tavo mėgstamiausių blynų!“ O pasirodo, blynai nupirkti parduotuvėje ir tik pašildyti mikrobangų krosnelėje…

Pavyzdys nr. 3
Jūsų tėvelis prižvejojo pilną krepšį lydekų. Džiaugiasi šeima, verda žuvienę ir kalbasi apie gamtos dovanas… Bet staiga iškrenta iš tėvelio kelnių kišenės krautuvės kvitas! Pirktos žuvys, liūdnas tėvelis, neskani žuvienė…

Tokio melo neturi būti, sakysite jūs. Taigi ir aš sakau, kad neturi. Tegul viskas bus taip, kaip mes įpratę matyti ir girdėti: mokytoja moko, žvejys žvejoja, močiutė su meile kepa skaniausius blynus, dainininkai dainuoja. O žuvims vieta gražiose upėse.

– Ei, žuvys, lipkite nuo scenos! – tai jums sako Dj Voras

Štai ką apie fonogramą mano Alanas Chošnau: „Aš labai vengiu tokių dalykų kaip fonograma. Bet reikia suprasti, kad kartais per koncertą dainininkas neturi sąlygų dainuoti „gyvai“. Tada padeda dainos įrašas. Apskritai aš už „gyvą“ dainavimą – tai pasakiškas dalykas.“

Dj Voro muzikinis konkursas

Kokioje grupėje anksčiau dainavo Alanas Chošnau?
a) „Naktiniai marškiniai“
b) „Persona non grata“
c) „Naktinės personos“
d) „Naktis Persų įlankoje“

Visi mes turime vieną (kartais slaptą, o dažniausiai visiškai atvirą) norą: bent trumpam nuvažiuoti prie jūros. Tikiuosi, vaikai, kad šis mūsų noras būtinai išsipildys. Turiu, žinokite, ir aš mėgstamą kampelį Palangoje!

Palanga, kaip žinote, yra pats triukšmingiausias Lietuvos kurortas, bet kas tą triukšmą sudaro? Atsakymų daug: Baltijos jūros bangos, vėjas, laimingų vaikų juokas, mašinos ir motociklai, čeburekų pardavėjų šūksniai, garsūs alaus mėgėjų pokalbiai, kepamos mėsos ir žuvies šnypštimas, atrakcionų ūžesys…

O dar muzika, kiekvienoje gatvėje, iš kiekvienos kavinės, kiekvieną minutę… Ir kelias iki jūros vandens prasideda garsų jūroje:

1. Radijas

Taip, žinoma, tėveliai nori nuo pat ryto klausyti žinių. Jiems turbūt daug ramiau, kai jie tiesiog žino: neįvyko žemės drebėjimas Šventojoje, neišsiveržė ugnikalnis Nidos kopose, neplanuojamas perversmas Palangos savivaldybėje. O jeigu rimtai, tai radijas per daug primena didmiestį su nuolatinėmis reklamomis, kas valandą skelbiamu laiku ir begaliniu plepėjimu. Ypač jis gali sunervinti kavinėje. Todėl aš nemanau, kad radijas yra pats tinkamiausias dalykas vasaros poilsiui. Jis paprasčiausiai sutrumpina jūsų atostogas jums nepastebint. Aišku, kartais visai smagios muzikos galim išgirsti ir per radiją, bet aš vis dėlto mieliau renkuosi gyvus muzikantus.

2. Muzikantai

Keista, bet tikrų gatvės muzikantų Palangoje būna nedaug. Paprastai mes galime matyti tuos muzikantus, kurie yra tarsi priedas prie restorano ar kavinės valgiaraščio: rūkytas kapitonas (čia tokia žuvis) sukasi valso ritmu, kepta ant iešmo lašiša iš nevilties muša būgnais, o unguriai atšliaužia ant jūsų stalo su rytietiška melodija. Aš supratau, vaikai, vieną dalyką. Manau, ir jums verta žinoti: jeigu nepatinka muzika kavinėje, į kurią užėjote, maistas irgi nepatiks. Neabejoju. Nes maistas, bent jau taip sako, turi būti gaminamas su meile, o meilė be geros muzikos – tai tiesiog blogai iškepta plekšnė.

Tikiu, kad jūsų poilsis bus turiningas – ir pilvukams, ir ausytėms. Vasarą į pajūrį suvažiuoja geriausi mūsų šalies atlikėjai. Tiek daug koncertų ir įvairiausių muzikinių akcijų! Nepraleiskite progos pamatyti, o apie įdomiausius muzikinius nuotykius rašykite man (svetaine@bitute.lt, pažymėkite: Dj Vorui).

3. Paplūdimiai

Štai čia jau ir baigiasi žmogaus „savivalė“! Galingas vėjas neša atgal į Lietuvą visas mūsų problemas, abejones, pretenzijas. Baltijos jūra kiekvienam žmogui leidžia pajusti jo paties mažumą, jo širdies plakimo muziką, unikalumą. Kaip aš norėčiau, kad Vilniuje, pasukęs radijo imtuvo rankenėlę, galėčiau bet kada išgirsti Baltijos jūros radiją FM bangomis! Su klykiančiomis žuvėdromis ir smėlio šnaresiu, su tolimų laivų signalais ir vos girdimais žmonių balsais. Bet jūros ošimas juk ir yra visų melodijų melodija, visų minčių mintis, spėjau pagalvoti ir…
…taigi, nepamirštamų jums įspūdžių, pramogų ir garsų (!) linki vėjo nešamas Dj Voras.
Vorai pralaimi prieš bangas, bet muzika – niekada!