Buvote miesto ar kaimo vaikas?

Ar turite brolių, seserų?
Turiu seserį, daug už save jaunesnę, bet dabar ji yra jau visai suaugęs žmogus, nors man atrodo – kad vaikas.

Kokia jūsų mėgstamiausia pasaka?
Mėgstamiausia – H. K. Anderseno „Undinėlė“, nors ir – pati graudžiausia. Man visada patiko baisios pasakos, ypač japoniškoji sakmė apie Meparaponą – vaiduoklį, kurio veide nėra nei akių, nei nosies, nei burnos. Kas čia baisaus? Nežinau, bet vaikystėje klausydamasi tos pasakos iš siaubo net į kamuoliuką susiriesdavau, o naktį negalėdavau užmigti. Kitas dvi man itin baisias pasakas parašė V. Haufas: „Vaiduoklių laivas“ ir „Istorija apie nukirstą ranką“. Oi, dar pamiršau
Š. Pero „siaubiaką“ apie Mėlynbarzdį. Gal vaikystėje man tiesiog patiko bijoti?

Gal papasakotumėte kokį nuotykį iš vaikystės?
Kažkodėl dabar į galvą ateina tik baisios istorijos ir būtent susijusios su kaimu: kaip valgydama saldžią kriaušę buvau sugelta bičių, kaip iškritau iš šieno vežimo, traukiamo klaikiai didelio ir baisaus arklio, o kartą, nors kaime būdavau mažiau negu vieną dieną per metus, man net įžnybo žąsinas.

Kokia vaikystės svajonė išsipildė ir kokia – dar išsipildys?
Vaikystėje norėjau rašyti knygeles vaikams ir jas pati iliustruoti, taigi „Marsis“ – pats tikriausias mano svajonių išsipildymas. Dar būdama maža bandžiau tą svajonę kuo greičiau paversti realybe: rašiau pasakas į storą sąsiuvinį ir prie jų klijuodavau spalvotus piešinius. Kokia svajonė dar neišsipildė – neišduosiu, nes garsiai ištarta ji nustos savo magiškos išsipildymo galios.

Jei nebūtumėte rašytoja ir dailininkė, kuo tada būtumėte?
Gal būgnininkė. Būgnininkė-šamanė, būgnininkė kokioje šaunioje roko grupėje, o gal – muščiau tuos milžiniškus, „timpanais“ vadinamus būgnus kokiame dideliame orkestre.

Dabar daug keliaujate. Kokia buvo pirmoji kelionė? Ką, jūsų manymu, būtinai reikėtų pamatyti?
Mano pirmoji kelionė buvo į Palangą. Skridome lėktuvu ir iš visko pamenu tik pilką, vėmimui skirtą maišelį. Labai panašiai, taigi liūdnai baigdavosi ir visos mano kelionės automobiliu iš Palangos į Klaipėdą, pas tetą. Tekdavo sustoti prie kiekvieno medžio, nes jausdavausi taip kaip Marsis, sušokęs dervišo šokį. Vaikystėje atrodė, kad iš manęs nebus jokios keliautojos, bet užaugusi apkeliavau pusę pasaulio. Tačiau būtinai reikėtų pamatyti ne tik pusę, bet visą pasaulį, nes jis yra nepaprastai įdomus, įvairus ir pilnas nuostabių paslapčių.

Marsis Žemėje ieškojo laimės, o ko mes galime pasimokyti iš marsiečių?
Marsiečiai visą gyvenimą lieka vaikai – manau, tai labai svarbi kiekvieno suaugusio žmogaus savybė. Dar marsiečiai yra nepaprastai smalsūs – jiems rūpi viską sužinoti, viską iššniukštinėti ir išsiaiškinti. Smalsuoliai niekada nenuobodžiauja, ir nors anglai kažkodėl sako, kad „smalsumas pražudė katę“, žmogus – ne katė, smalsumas jo tikrai nepražudys.

Ko dar nepaklausėme?
Nepaklausėte, kaip gyvena mano katė Lūšis. Atsakau: gyvena gerai, tupi pingvino poza prie radiatoriaus ir šildo pilvą.

Kuo norėjote būti užaugęs? Dabar esate ir rašytojas, ir režisierius. Kas dar esate?

Dar mėgstu dainuoti, piešti, skaityti knygas ir – bene labiausiai būti gamtoje, kalbėtis su paukščiais, medžiais, voverėmis. Plaukti baidarėmis, grybauti, važinėti dviračiu – iki Puntuko, iki šventų ąžuolų ir atgal. Tokios mano kasdieninės mišios Anykščiuose. 

Kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs?
Geriau gal nepasakosiu, dar kiti užsikrės… Be to, išdaigomis girtis nelabai gražu, daug geriau iš viso nesigirti.  Bet vieną atsitikimą galiu papasakoti – apie tai, kaip nereikia daryti! Mažas būdamas labai mėgau fantazuoti, kurti visokias nerealias istorijas, o kad būtų įdomiau – kartais į jas įpindavau ir tikrus veikėjus, savo draugus ar tėvus. Kartą, pastebėjęs, kad kiemo draugai tarsi per mažai su manimi draugauja, papasakojau jiems istoriją apie tai, kad mano tėtis yra žmogėdra ir labai mėgsta valgyti mažus vaikus. „Tik mano draugų neliečia! – pabaigoje pridūriau. – Vakare, prieš miegą aš jam papasakoju, su kuo draugauju, ir tų vaikų jis nevalgo niekada!“  Toliau viskas klostėsi gana sėkmingai – pradėjau gauti dovanų: obuolių, saldainių ir visi kiemo vaikai ėmė draugauti žymiai labiau, negu iki tol. Tik vieno dalykėlio neapskaičiavau – vakare, kai tėtis grįždavo iš darbo, visi kieme žaidę vaikai labai greitai išsilakstydavo į šonus. Netruko gandas pasiekti jų tėvus, o iš ten – ir iki mano tėtės atėjo. Na, ir buvau pakviestas „ant kilimėlio“ – reikėjo pasiaiškinti, kodėl melavau. Turiu prisipažinti, buvo labai gėda, bet tėtis nemušė, nebarė, tik patarė geriau kurti istorijas apie kokius nors žvėrelius ar vabalus, tada aš nieko neužgausiąs ir neįžeisiąs.  Kartais pagalvoju, gal tada manyje ir gimė pasakų rašytojas?

Ar jums negaila vaikų, kad jie kiekvieną rytą turi anksti keltis ir keliauti į mokyklą  arba darželį?
Neseniai grįžau iš Indijos, kur Tibeto pasienyje filmavome tibetiečių vienuolynus. Ten, Himalajų kalnuose, nėra mokyklų, tad berniukai eina mokytis į vyrų vienuolynus, o mergaitės – į moterų. Užaugę jie gali pasirinkti – kurti šeimą ir grįžti į pasaulietinį gyvenimą ar likti vienuoliu ir tarnauti žmonėms bei Dievui. Viešint tolimojoje Indijoje, buvo gana keista matyti, kad šešiamečiai septynmečiai berniukai į vienuolyną susirenka dar prieš saulei patekant. Švintant jie jau gieda mantras ir meldžiasi. Tekant saulei yra pats geriausias, kūrybingiausias laikas – protui ir dvasiai, apie tai kalba visi didieji mokslininkai ir jogai.  Vaikų gaila, bet suprantu, kad reikia šiek tiek grūdinti jų valią, užsispyrimą, ugdyti charakterį – tada ir gyvenime jiems bus lengviau. Tačiau kaip sunku juos pakelti dešimčia minučių anksčiau, kad kartu padarytume kelis jogos pratimus…

Kuri jūsų knyga susilaukė didžiausio pasisekimo, o kuri mieliausia jums pačiam?
Geriausiai buvo įvertintos dvi knygos – „Rudnosiuko istorijos“ ir „Arklio Dominyko meilė“. Abi jos išrinktos geriausiomis 1994 ir 2004 metų knygomis vaikams. Dominykas išverstas į daugelį užsienio kalbų, apdovanotas įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.  Gal buvo truputį keista, kad kritika nepastebėjo „Briedžio Eugenijaus“ – ne tik man, bet ir daugeliui vaikų pasirodė, kad ji tarsi neblogai „pasirašė“. Bet Lietuvoje yra daugybė autorių, labai gerai rašančių vaikams, tad ir konkurencija nemaža, ir knygų daug. O man pačiam visada mieliausia ta knyga, kuri dar tik rašoma – juk įdomiausias pats kūrybos, laukimo procesas. Panašiai ir vaikelis – kol mama jį nešioja pilvuke, kaip jo laukiame! O kai jau laksto, išdykauja – dingsta dalis paslapties. Šiuo metu rašau antrąją pelytės Zitos dalį „Pelytė Zita ir kirstukas“, tai ji ir mieliausia…

Kaip sugalvojate vardus savo veikėjams?
Vardus sugalvoju spontaniškai, šauna į galvą, ir tiek. Paskui kartais bandau pats sau išsiaiškinti – kodėl taip atsitiko? Pavyzdžiui, kodėl arklys Dominykas, o ne Aloyzas? Tik gerokai vėliau suvedžiau, kad Dominykas – tai šventas vardas, reiškiąs „Dievo tarną“. Dominikonai – vienuoliai, bandantys pasaulį pakeisti žodžiu (pamokslu, patarimu). Panašus dominikonas yra ir arklys Dominykas, keliaujantis per pasaulį ir padedantis visiems. Bet tai tikrai atsitiko nespecialiai – garbingiausios garbės žodis!

Ar nežadate sukurti filmo vaikams?
Žadu ir norėčiau, ir scenarijų turiu. Tik bėda, kad itin nelengva rasti pinigų tokiems norams įgyvendinti. Mūsų Kultūros ministerija nemano, kad filmai vaikams yra svarbi sritis, tad remia kiek kitokius filmus. O aš tada, neturėdamas ką veikti, kuriu vaikiškus filmus „knygose“ arba teatruose…

Jūs nuveikiate tiek darbų, tiek daug sukuriate, o kaip pailsite?
Kai dirbi mėgstamą darbą, niekada nepavargsti. Kartais pagalvoju – štai rašinėju visokias pasakas „balalaikas“, ir už tai dar pinigus moka? Keliuosi saulei nepatekėjus, darau mankštą ir stengiuosi sveikai maitintis, nerūkau ir negeriu alkoholio. Labai paprasti receptai. Dar stengiuosi, kad aplink būtų kuo mažiau pykčio – tai irgi padeda geriau jaustis. Neskaitau spaudos (beveik), nežaidžiu kompiuteriu, nežiūriu televizoriaus. O jei būna atsitikę kas nors labai svarbaus, man apie tai papasakoja voveraitė, kurią vis susitinku rytais, mindamas dviratį Puntuko link. Arba Šventosios upės seklumoje tupinti gervė… Ji irgi viską žino!

Vaikystėje labiau mėgote skaityti ar žaisti su draugais?

Kokią knygą perskaitėte pačią pirmąją?
Reformatų giesmyną. Ir dabar iš visko, ką sukūriau drauge su kompozitoriais, labiausiai vertinu kalėdinę giesmę, kurią atlieka Virgilijus Noreika arba Judita Leitaitė. Ačiū kompozitoriui Jaroslavui Cechanovičiui už nuostabią tos giesmės melodiją.

Augote mieste ar kaime?
Augau Biržų krašto Gavėnuose, o dabar gyvenu Vilniaus krašto Šilėnuose.

Koks gyvūnas labiausiai patinka?
Rainas katinas. Toks, kaip dabar mūsų šilėniškis Pilypas.

Kokia spalva mėgstamiausia?
„Tik reik turėt aušros dažų / Ir speigmečio baltumo“, – rašiau viename savo eilėraščių. Tokios spalvos man ir patinka.

Kokia šventė, jūsų manymu, didžiausia?
Kalėdos. Ir per jas dainuojamos Algirdo Klovos dainos.

Kaip nugalėti liūdesį?
Jis turi praeiti pats.

Jei turėtumėte sparnus, kur norėtumėte nuskristi?
Į Gotlando salą Baltijos jūros vidury, kur jau esu buvusi.

Kokią knygą pasiimtumėte į kelionę?
Algimanto Zurbos „Savūnę“, kad ramios valstybės fone ramiai galėčiau apgalvoti, kas yra moteris lietuvė.

Kodėl mieliau rašote vaikams, o ne suaugusiesiems?
Rašau ir tiems, ir tiems, tik išleisti lengviau vaikams.

Kaip atsirado knygelė „Balys Gražbylys“ ir jos veikėjas? Gal pažįstate tokį berniuką? Ką dabar veikia kiti personažai – Mikė, Milda ir Matilda?
Knygelė „Konsultuoja Balys Gražbylys“ atsirado iš įsitikinimo, kad lietuvių kalba pati gražiausia pasaulyje. O dabar ji ir valstybinė. Seimas 2004 metus buvo paskelbęs knygos ir kalbos metais. Balys man labai gražus vardas. O apie Gražbylį sužinojau jau knygelei išėjus. Pasirodo, dabar jau aname amžiuje, prieš karą, buvo gražiai bylojantis kunigas Gražbylys…
Mano Mikė, Milda ir Matilda daro tą patį, ką ir viso viso viso pasaulio vaikai – auga!

Kokį gražiausią ar įdomiausią nutikimą prisimenate iš savo vaikystės?
Mano jaunėlis brolis nuo vagies išgelbėjo namus. Tada man buvo gal penkeri, o broliui – treji. Iš kito kambario kažko atėjęs į virtuvę, staiga pamatau nepažįstamą vyriškį, kaip vėliau paaiškėjo, įsilaužusį pro rūsio langelį. Man net į galvą netoptelėjo, kad tai galėtų būti vagis. Jis klausia: „Tu vienas?“ Kuo geranoriškiausiai nusiteikęs apsidžiaugiu: „Ne vienas, su broliu. Tuoj atvesiu parodyti“. Vagis pamanė, kad tas brolis kaži koks didelis, jei palieka tėvai tokį pyplį tuščiuose namuose. Ir per akimirką dingo tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs.

Kur pirmiausia nuskristumėte, jei galėtumėte skraidyti?
Niekur. Net važiuoti jau niekur nebenoriu. Norėčiau, jei galėčiau, į juodžiausias savo gelmes. Kad geriau pažinčiau save.

Ar eilėraščius rašote ant popieriaus, ar į kompiuterį?
Tik ant popieriaus, ir tik ranka. Sunku jaunam žmogui tai paaiškinti: pats žmogaus raštas yra papildoma, ir labai svarbi, eilėraščio prasmė. Kompiuteriu dirbu kitus darbus, nors iki šiol prie
jo nepriprantu.

Kaip manote, ar ateityje poezija neišnyks?
Poezija keičiasi ne tik per šimtmečius. Ji kinta kas keli dešimtmečiai, nuolat grįždama prie savo ištakų, savo pradžios. Tarkim, šiuo metu daugelyje šalių (ne Lietuvoje) eilėraščiai rečituojami, išdainuojami, išrėkiami, net suvaidinami. Vėliau galbūt bus vėl tyliai vienatvėje skaitomi. Bet eilėraščiai neišnyks, nors skaitys juos gal mažiau žmonių. Negali išnykti tai, kas gyvuoja bent jau tris tūkstantmečius.

Dabar visi labai laukia šventų Kalėdų. Kuo jums svarbi ši šventė?
Jeigu mane uždarytumėte į rūsį, kur nebūtų nei laikrodžio, nei kalendoriaus, nei televizoriaus, nei radijo – negalėčiau sužinoti, ne tik kokia šiandien diena, bet ir ar dabar diena, ar naktis, Kalėdas aš vis tiek pajusčiau. Iki Kalėdų likus kokiai savaitei, mane visada apima neįprastas jausmas – norisi žiūrėti žmonėms į akis, glostyti ne tik vėžliukus, bet ir kaktusus, garsiai deklamuoti eilėraščius. O Kūčių vakarą būna visai keista – kad ir koks būtų lauke oras, negaliu atsitraukti nuo lango. Žiūriu į tamsą, net akys nuo įtampos ima ašaroti. Ir vieną akimirką pamatau, kad kažkas ateina. Tokiu pavargusiu žingsniu. Aiškiai matau, kad eina, kad žiūri į mane. Gal tai Kalėdų Senelis? Nežinau. Ir nors jis po akimirkos dingsta, pasidaro lengva ir gera. Ir vėl galiu gyventi. Nebebijau šalčių, piktų žmonių, perkūnijos, peršalimų. Visus metus. Iki kitų Kalėdų.
Tikiuosi, supratote, kad be Kalėdų gyventi aš negalėčiau.

Ar „Vasara su Katšuniu“ yra jūsų pirmoji knyga vaikams? Kodėl nusprendėte jiems rašyti?
Taip, tai – pirmoji mano knyga vaikams. Man patinka pasakoti vaikams savo pasakas. Kažkada sūnus neužmigdavo tol, kol neišgirsdavo bent vienos tokios pasakos. Žiūrėdavau, kaip gyvena žmonės, auga medžiai, vaikštinėja katinai, laksto debesys, ir pasakodavau apie tai.
Vieną niūrią ir šaltą ankstyvo pavasario popietę ėjau tolimo ir svetimo miesto gatve (iki šiol prisimenu šiurpulius, kurie bėgiojo po nugarą – toks svetimas tas miestas ir toks nejaukus oras buvo) ir staiga antrojo aukšto balkone pamačiau mergaitę, leidžiančią muilo burbulus. Tikėsite ar ne, man staiga pasidarė šilta, o apsidairęs pamačiau, kad miestas – jaukus ir geras. Supratau, kad man trūko lengvumo, kuriuo užpildyti muilo burbulai. Ir juos pūtusio žmogaus kvapo, kuris pasklinda burbului sprogus ir yra toks geras, kad pakvėpuoti juo atbėga šunys, jūrų kiaulytės ir ožkos.
Negalėjau viso to neaprašyti. O kam apie tai rašyti? Žinoma, patiems geriausiems skaitytojams visatoje – vaikams.

Ką dar norėtumėte pasakyti „Bitutės“ skaitytojams?
Rašydamas „Katšunį“, jaučiausi taip, tarsi pasakočiau apie jį vaikui. Suaugusieji dabar retai ką nors pasakoja vaikams – tai už juos daro televizoriai, kompiuteriai ir kaimynų šuniukai. Vaikams dėl to liūdna, nes nėra nieko mielesnio už mamos, tėčio, senelės ar senelio balsą.
Bet ir mamos su tėčiais labai mėgsta klausytis savo vaikų. Todėl geriausia būtų, jei šią knygą žmonės skaitytų vieni kitiems. Garsiai. Vakarais, kai norisi šilumos ir tylos. Kai visi pavargę, kai liūdni. Kai serga. Tegu mamos ir tėčiai skaito vaikams. Vaikai – vieni kitiems. Ir mamoms, tėčiams, senelėms ir seneliams. Pamatysite, kaip bus šaunu.

Jūs esate radiacinės saugos specialistas. Kas yra toji radiacija ir kuo ji pavojinga?
Radiacija – nematomi ir nejuntami spinduliai, kuriuos skleidžia radioaktyviosios medžiagos, rentgeno aparatai, atominės elektrinės. Įdomu tai, kad šiuos spindulius skleidžia ir Saulė bei žvaigždės, gruntas ir akmenys, vanduo ir maistas. Net mūsų kūnuose yra radioaktyviųjų medžiagų, tad ir mes šiek tiek spinduliuojame. Tiesa, vieni daiktai šių spindulių skleidžia labai nedaug (pavyzdžiui, maistas), kiti – nepalyginamai daugiau (kad ir rentgeno aparatai). Nedideli radiacijos kiekiai gali sukelti vėžį, o dideli – spindulinę ligą. Kad nepasidarytų baisu, būtinai turiu pasakyti, kad spinduline liga žmonės suserga gavę tik labai didelę dozę (pavyzdžiui, atominėje elektrinėje sprogus reaktoriui), o galimybė susirgti vėžiu yra labai labai maža.

Ar jums įdomu bendrauti su vaikais? Kodėl?
Man gera bendrauti su vaikais. Nepažįstu išmintingesnių žmonių už vaikus. Neteko sutikti rimtesnių žmonių už vaikus. Vaikai – patys linksmiausi. Be to, jie greiti, draugiški, kvepia vėju, čirškia kaip kregždės, neapkenčia melo. Ir svarbiausia – vaikais galima pasitikėti. Jie niekada nemeluoja. Tiems paniurėliams, kuriems atrodo, kad vaikai meluoja, pasakysiu – vaikai tada pasakoja apie tokius dalykus, kurių paniurėliai niekada nematė, todėl jiems ir atrodo, kad tokių dalykų nėra.
Man labai patinka bendrauti su vaikais. Išduosiu paslaptį – kartais važiuodamas automobiliu pradedu rodyti visokias linksmas grimasas vaikams šalia važiuojančiuose automobiliuose. Vaikai atsako tuo pačiu, ir mes smaginamės tol, kol mūsų automobilių keliai išsiskiria. Tai bent linksmybės!

Ačiū už pokalbį! „Bitutės“ skaitytojams labai rekomenduoju susirasti ir perskaityti naują Gendručio Morkūno knygą „Grįžimo istorija“. 

Gimėte Dauguose, dabar gyvenate Klaipėdoje − kaip čia atsitiko?

Esate rašytojas, o studijavote matematiką. Kodėl taip pasirinkote?
Matematika mokykloje man prasčiausiai sekėsi. Anuomet buvo vertinama penkiabale sistema: visų kitų dalykų turėjau penketus, o matematikos − ketvertą. Taigi pamaniau, kad mano matematikos mokytojas geras specialistas, teisingai vertina. Norėjau daugiau išmokti. Paskui pats dirbau matematikos mokytoju. Iš pradžių paprastoje mokykloje, paskui keletą metų teko dirbti ir su aklaisiais. 

Akluosius mokyti matematikos − kitaip?
Žinoma, jiems reikia ne olimpiadinių uždavinių, o daugiau taikomosios matematikos. Pačių pagrindinių dalykų. Geometrijos brėžinio jie juk taip paprastai nenubrėš. Reikia duoti figūrą pačiupinėti, pavyzdžiui, kokį kubą, kad pajustų kampus. 

O kaip lietuvių kalba mokykloje, patiko?
Mėgau literatūrą. O gramatika nepatiko. Atrodė, labai daug ten tų taisyklių. Net per daug. Nesuprasi, kodėl žodyje „ąžuolas“ pirmąją nosinę reikia rašyti. Matematika kas kita: taisyklių mažai, gali viską pats logiškai sumąstyti.   Parašėte knygą apie vaikus, kurie veržte veržiasi į mokyklą.

Ką patartumėte tiems, kurie į ją nenori?
Vaikai turėtų suprasti, kad pasaulis, kurį jie mato be mokyklos, − labai siauras. Mokykla plečia akiratį, duoda žinių. Tada gali rinktis, ko nori, ką veiksi užaugęs. Be mokyklos tik griovius gali kasti. Mano knygelėje net ir sliekai, rausiantys žemę, atkakliai į mokyklą veržiasi. 

Kada pradėjote kurti?
Mokykloje nieko nerašiau, nebent „atsirašinėdavau“: pavyzdžiui, mokytojas liepia parašyti arba rašinį, arba eilėraštį. Tai aš rašau eilėraštį, nes paprasčiau, ir jau rašinio rašyti nebereikia. O studentas būdamas panelėms rašinėdavau. Pamačiau, kad tie eilėraščiai, kuriuos joms užrašydavo, neįdomūs − pagalvojau, kad pats geriau galiu sukurti. Taip ir įklimpsti. Rašymo liga susergi. 

Studentu būdamas net į jūrą plaukėte?
Buvo tokia studentų stovykla: žvejybiniuose laivuose du su puse mėnesio žvejus pakeitėme. Laivas didžiulis, vadinosi „Julius Janonis“. Patys žuvies negaudydavome, mums ją reikėdavo užšaldyti, sudėti į dėžes ir užkalti. Nelabai saldus tas žvejo darbas. Aš dar ir jūros liga sirgau. Vos stipriau subanguoja − ką suvalgai, tą ir išpili. O jūra tą vasarą audringa buvo… Taigi daug žuvų per bortą pašėriau. Įdomesnės buvo kelionės kruiziniais laivais, į kurias vėliau vykdavau su kitais rašytojais. Visas Baltijos šalis taip apkeliavau.          

Tikimės jus pamatyti knygų mugėje, juk „Slieko pasaka“ − geriausiųjų penketuke! Aš ją su malonumu perskaičiau ir kitiems siūlau paskubėti.

Iš Rimanto Černiausko knygos „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“

SLIEKAI MOKOSI

Kitą kartą sliekai mokėsi kartu su vaikais. Sliekas, vardu Zigmutis, buvo visų gabiausias. Jis lindėjo klasės gale didžiausiam grindų plyšyje ir deklamuodavo mintinai visą daugybos lentelę. Ypač – savo mėgstamą posmą – daugybą iš vieneto. O mergaitė Veronika buvo tokia graži, kad visi ją pamatę netekdavo žado. Kai Zigmutis pažvelgdavo į Veroniką, tai netekdavo žado. – Zigmuti, – atsidususi klausdavo mokytoja, – ar vėl neišmokai? O Zigmutis iš gėdos, žado nebeatgavęs, pasislėpdavo grindyse.

Kuo norėjote būti užaugusi?

Koks žaidimas buvo mėgstamiausias tada ir koks dabar?
Labiausiai mėgau žaisti mokyklą ir būti mokytoja. Kartais dabar taip pat žaidžiu šį žaidimą: mokau mokytojus ir režisierius, kaip žaisti teatrą su vaikais. Manau, kad ir dabar šis žaidimas – vienas iš mėgstamiausių.
Iš sportinių žaidimų labiausiai mėgstu badmintoną, tenisą ir tinklinį. Ir tada, ir dabar.

Ką jums reiškia jūra?
Jūra – mano vaikystė, mano meilė, mano laisvė ir mano svajonė dabar, kai gyvenu Vilniuje. Tik prie jūros pasimetu laike ir man ši būsena patinka: laikas kažkur išnyksta, lieku tik aš ir jūra… Tai, matyt, todėl, kad gimiau ir užaugau Klaipėdoje.

Kada parašėte pirmąją pasaką?
Maždaug 1992 metais. Bet jau prieš tai rašiau pjeses lėlių teatrui, eilėraščius į stalčių ir dienoraštį, kurio taip pat niekam nerodžiau.

Kur sutikote knygos „Tinginė ragana“ veikėjus?
Labai sunkus klausimas. Raganą su baisia karpa ant nosies pamačiau „Berniuko Žirniuko“ teatre, kai režisavau spektaklį „Raganos pyktis“.
O baisią tinginystę patirdavau kas kartą, kai prašydavau savo vyro padėti man namų ruošoje. Vėliau paprašiau Fantazijos man padėti ir raganos kaipmat surengė konkursą „Pasaulio bjaurumas“.

Viena iš knygos temų – draugystė. Koks turi būti tikras draugas?
Draugas turi mokėti dalintis: daiktais, saldumynais ir žaidimais. Jis turi suprasti, ką tu jam sakai. Svarbu! Draugas turi mokėti juoktis ir juokauti. Kai susipykstate, ilgai nepykti. Susitaikymas – geriausia draugo dovana.

Viena pasaka vadinasi „Paukščių teatro abėcėlė“. Esate ir teatro „Žalia varna“ vadovė. Ar jame vaidina paukščiai iš pasakos?
Žalia varna pradeda kiekvieną šio teatro spektaklį. Pasaka „Paukščių teatro abėcėlė“ yra apie teatrui svarbius dalykus. Pradedantiems artistams turiu pasakyti, kad jiems svarbiausias dalykas – nebijoti žiūrovų. Tai pasiekiama labai paprastai: tereikia įsivaizduoti, kad salėje susirinko geriausi tavo draugai, kuriems nori papasakoti labai įdomią istoriją. Pasakojant reikia galvoti apie tą istoriją, tuomet rankos netabaluos ir kojos nevirpės. Pasakodami nežiūrėkite į lubas, nes atrodys, kad nenorite matyti žiūrovų. Žiūrėkite žiūrovams į akis.

Kodėl varna – žalia?
Todėl, kad nori būti vienintelė. Juodų varnų – daug, apie baltas taip pat žinote, o štai žalia, iš kurios kiaušinių išsirita pasakėlės – vienintelė! Ir jai patinka ši spalva, nes primena pavasarį.

Kaip švenčiate kovo 27-ąją, teatro gimimo dieną?
Duodu Žaliai varnai sulesti visą tortą. Paskui visus metus daugiau neprašo.

Balandžio 2-ąją – garsaus pasakininko H. K. Anderseno gimtadienis. Kuri jo pasaka jums labiausiai patinka?
Iš tiesų man patinka daug Anderseno pasakų, bet šiandien išrinkčiau „Ką galima sugalvoti“. Tai pasaka apie jaunikaitį, kuris norėjo tapti poetu, bet nieko negalėjo sugalvoti. Jis nuėjo pas žiniuonę, kuri jam pasakė… Perskaitykite ir sužinosite.

Ko dar nepaklausėme?
Nepaklausėte, kaip gimsta pasaka? – Tiksliai nežinau: kartais sapne, kartais anksti ryte, kartais kai kas nors paklausia: „Ar neturi naujos pasakos?“ Vos tik ištariu: „Turiu“, iš karto ją prisimenu. Pasirodo, ji visą laiką buvo kartu su manimi, tik buvau užmiršusi ją užrašyti.
Neužmirškite užrašyti savo pasakų! Tikiu, kad visi jų turite.

Kada pradėjai rašyti?
Nuo mažų dienų. Turiu krūvą sąsiuvinių su nebaigtais romanais. Per remontą atradau dėžę, kurioje jie visi buvo, tai turėjau daug juoko pamačiusi, kad vienas iš mano romanų vadinosi „Alkanos akys“, kiti − „Šarlotė“, „Išdykėlio vėžlio Robinzono nuotykiai“ ir netgi – „Kas gyvena tame raudoname name“.

Kodėl pasakos ir būtent pasakos apie pievų gyventojus?
Netyčia taip išėjo. Pradėjau nuo istorijos apie jonvabalį, patiko… Tie iš pažiūros visai nedidingi, silpni padarėliai gali turėti pačių įdomiausių istorijų ir paslapčių – tereikia pasitelkti vaizduotę. Kurdama apie vabalus, išbandau savo vaizduotę. Ir atrandu labai įdomių dalykų.

Viena tavo pasakėlė − apie smuikininką ir smuikų meistrą. Kaip manai, ką bendra turi muzika ir literatūra?
Ir viena, ir kita yra kūryba. Abiejų reikia klausytis ir suprasti. Kiekvienam muzika ir literatūra sukelia skirtingus jausmus, kiekvienas supranta savaip. Aš savo gyvenimo neįsivaizduoju nei be muzikos, nei be literatūros.

Kokia turi būti Kalėdų svajonė?
Kalėdų svajonė turi atverti kelią į pačius nuostabiausius pasaulio kampelius. O juos pasiekti, ko gero, lengviausia skaitant knygas. Todėl manau, kad Kalėdų svajonė galėtų būti panaši į gražią istoriją, apie kurią būtų įmanoma parašyti knygą.  Svajonė galėtų gelbėti pasaulį nuo blogio, pavyzdžiui, tai galėtų būti paprasčiausia svajonė padovanoti vienišam senukui laimės akimirką. Sykį prieš Kalėdas mūsų gimnazijos kūrėjų klubas „Opus“ važiavo į Aukštelkės senelių namus ir ten surengė nediduką koncertą. Džiaugsmo užteko ir mums patiems, ir užmirštiems seneliams…

Kuo skiriasi poetai nuo kitų žmonių?
Šiaip jau tai pats normaliausias žmogus kaip ir kiekvienas kitas. Skiriasi gal tik jo darbo pobūdis. Normalus žmogus kasdien nustatytu laiku eina į darbą, o poetas gali savaitėmis „tinginiauti“, tačiau užėjus „kūrybiniam debesiukui“ – per kelias dienas nuveikti mėnesio darbą.

Kokį gražiausią ar įdomiausią nutikimą prisimenate iš savo vaikystės?
Mano jaunėlis brolis nuo vagies išgelbėjo namus. Tada man buvo gal penkeri, o broliui – treji. Iš kito kambario kažko atėjęs į virtuvę, staiga pamatau nepažįstamą vyriškį, kaip vėliau paaiškėjo, įsilaužusį pro rūsio langelį. Man net į galvą netoptelėjo, kad tai galėtų būti vagis. Jis klausia: „Tu vienas?“ Kuo geranoriškiausiai nusiteikęs apsidžiaugiu: „Ne vienas, su broliu. Tuoj atvesiu parodyti“. Vagis pamanė, kad tas brolis kaži koks didelis, jei palieka tėvai tokį pyplį tuščiuose namuose. Ir per akimirką dingo tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs.

Kur pirmiausia nuskristumėte, jei galėtumėte skraidyti?
Niekur. Net važiuoti jau niekur nebenoriu. Norėčiau, jei galėčiau, į juodžiausias savo gelmes. Kad geriau pažinčiau save.

Ar eilėraščius rašote ant popieriaus, ar į kompiuterį?
Tik ant popieriaus, ir tik ranka. Sunku jaunam žmogui tai paaiškinti: pats žmogaus raštas yra papildoma, ir labai svarbi, eilėraščio prasmė. Kompiuteriu dirbu kitus darbus, nors iki šiol prie
jo nepriprantu.

Kaip manote, ar ateityje poezija neišnyks?
Poezija keičiasi ne tik per šimtmečius. Ji kinta kas keli dešimtmečiai, nuolat grįždama prie savo ištakų, savo pradžios. Tarkim, šiuo metu daugelyje šalių (ne Lietuvoje) eilėraščiai rečituojami, išdainuojami, išrėkiami, net suvaidinami. Vėliau galbūt bus vėl tyliai vienatvėje skaitomi. Bet eilėraščiai neišnyks, nors skaitys juos gal mažiau žmonių. Negali išnykti tai, kas gyvuoja bent jau tris tūkstantmečius.

Vėjo sparnai

Lapas –
Lyg vėjo plunksnelė.
Vėjas pagauna ją,
Kelia,

Neša, ant delno
Padėjęs,
Šiaurėn
Į savo namus.

Vieną ir antrą,
Ir trečią –
Krečia medžius jis
Ir krečia.

Šitaip ir suneša
Vėjas
Savo vaikeliams
Sparnus.
Lauktuvės

Iš Azijos
Aiskauda vežė
Balioną
Ir melioną.

Abu labu
Jis sunkiai nešė.
Abu labu –
Geltonu.

Tačiau teparvežė
Melioną.
Mažut mažytį
Kąsnį

Išalkus šarka
To baliono
Pabandė
Atsikąsti.
Mažo brolio migdymas

Ir prie tamsos
Tegu vaikai,
Ir prie nakties
Lai pratinas.

O jei baisu,
Lai mano: tai –
Didžiulis
Juodas katinas.

Ar prisimenate savo pirmąjį matytą spektaklį?
O taip! Tai buvo „Vilkas ir septyni ožiukai“ Kauno dramos teatre. Vos tik scenoje pasirodė vilkas, pradėjau garsiai verkti. Mama įtikinėjo, kad vilkas netikras. Bet kai vilkas scenoje pasirodė antrą sykį, grasindamas suėsti septynis ožiukus, neabejojau, kad jis praris ir visus salėje sėdinčius vaikus. Pradėjau taip garsiai bliauti, kad teko mane išvesti iš teatro…

Kur jums smagiau – mieste ar kaime?
Smagiau mieste. Ne todėl, kad nemylėčiau gamtos – jokiu būdu ne! Tačiau esu trečios kartos miestietė, ir todėl apipleišėjusi mūro siena ar gruoblėtas grindinio akmuo man yra artimesni. Draugai jau nebesistebi žinodami, kad net karščiausią vasaros dieną mieliau keliausiu į senamiestį negu į pušyno pavėsį.

Ką rašote dabar vaikams?
Tai paslaptis. Mėgstu paslaptis. O be to, esu šiek tiek prietaringa. Kai per daug išsiplepi, tai paskui nieko iš to sumanymo ir nebeišeina. Galiu pasakyti tik viena – ar tai būtų nauja knyga, ar naujas kūrinys teatrui – jame bus daug gražių ir gerų nutikimų. Juk negerumų mūsų gyvenime ir taip užtenka.

Koks buvo mėgstamiausias jūsų vaikystės žaidimas?
Visi buvo savaip mieli. Tėtė, nepakeičiamas mano žaidimų draugas, apvertęs aukštyn kojom dvi kėdes ir užmetęs ant jų viršaus antklodę, „pastatydavo“ palapinę, kurioje apsigyvendavo lėlės. Tada gi nebuvo tokių išradingų ir spalvingų žaislų, kokius vaikai turi dabar. Patikdavo įsispirti į aukštakulnius mamos batelius ir išsiskleidus virš galvos skėtį vaizduoti cirko princesę. Dar labai patikdavo gatvėje su vaikais rinkti spalvotus stikliukus. Jie būdavo tokie nepakartojami. Kiekvienoje šukėje galėdavai atrasti po neregėtą pasaką. Gal nuo tada pamėgau fantazuoti…

Ar dažnai bendraujate su vaikais? Su kokiais?
Taip, aš dažnai bendrauju su vaikais. Juk jie – mano skaitytojai. Visai neseniai aplankiau juos Jurbarke bei Ukmergėje. Salės buvo sausakimšos, kai kam net neliko vietos atsisėsti. Kai „yriausi“ į sceną pro vaikų būrį, viena maža juodaplaukė mergaitė čiupo mane už rankos ir sušuko:
– Sveika, aš tave pažįstu!
– Ir aš tave pažįstu, – atsakiau jai. – Tu skaitai knygas, tau patinka eilėraščiai…
Tokios akimirkos man labai brangios. Keliaudama taip pat turiu progos susitikti su vaikais. Tada man smagu, kad galiu jiems papasakoti apie Lietuvą, pasekti mūsų liaudies pasakų.

        Pas fotografą

Linksmas linksmas fotografas,
Lyg iš pasakos koks grafas,
Stiklą blizgindamas trina,
Puošia nuotraukom vitriną.

Štai panelė. Ji suaugus.
Ji madingai riša plaukus.
Žiūri tiesiai į mane
Su vestuvine suknia.

O toliau – ūsuotas dėdė.
Du kariai – jo sūnūs – sėdi.
Dar toliau – tokia šeima:
Vaikas, tėtė ir mama.

Na, o ten, kampe, jei matot,
Stoviu aš. Man dešimt metų.
Bus daugiau, kai baigsis gruodis,
Tad einu fotografuotis.