Papasakokite apie savo kasdienybę tokioje tolimoje ir mums nepažįstamoje šalyje… 

Mama Rūta: Keliaudami ryte į mokyklą ir į darbą, praeiname pro asilus, ožkas, avinėlius, karves, viščiukus ir net peslius. Galėtum pagalvoti, kad gyvename ūkyje, bet ne – gyvename Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. 
Mes visi gimę ir užaugę JAV, o dabar esame čia tam, kad padėtume pasaulio neturtingiems žmonėms ir patirtume gyvenimą trečiojo pasaulio šalyje. Taip norime praplėsti savo vaikų akiratį, pasaulėžiūrą. 
Aš prieš tai dirbau Čikagoje konsultavimo įmonėje, o čia, Etiopijoje, metus savanoriškai dirbu vienoje jaunimo organizacijoje. 

Vasara: Aš lankau trečią klasę. Mano klasėje yra 34 vaikai, o mano mokytojas – Ato Behailu. Kaip ir visi etiopai, jis labai draugiškas. Po pamokų lankau afrikietiškus šokius, futbolą ir mokausi amharų kalbos. 
Čia labai anksti temsta – visada apie šeštą valandą. Tada iškart atšąla, nes Adis Abeba yra įsikūrusi kalnuose, todėl naktį reikia storos antklodės, kad nesušaltum.

Vidas: Etiopijoje užsieniečiams neleidžiama lankyti valdiškų mokyklų, todėl mes einame į tarptautinę mokyklą. Aš esu septintokas. Mano klasės draugai suvažiavę iš įvairiausių šalių: Tanzanijos, Angolos, Džibučio, JAV, Anglijos, Kenijos, Italijos, Indijos. Daugelio čia dirba tėvai. Adis Abeboje yra daugiau nei 100 ambasadų.  
Klasėje mes visi kalbame angliškai, bet kai vaikai kalba su savo broliais ar sesutėmis, paprastai kalba savo gimtosiomis kalbomis, pavyzdžiui, aš – lietuviškai.
Visoje mokykloje mokosi 450 mokinių, o čia yra tik du tualetai! Nėra nei muilo, nei tualetinio popieriaus – turi atsinešti savo. 
Priešingai nei Amerikoje, klasėse sienos niekuo nenukabinėtos. Yra tik vienas langas, laikrodis ir šiukšlių dėžė. Mokytis čia nė kiek ne sunkiau nei Amerikoje, gal tik iš kitų vadovėlių sunkiau mokytis. 

Lukas: Man labiausiai patinka žaisti futbolą. Praėjusį sekmadienį Etiopijos nacionalinėje aikštėje stebėjome rungtynes. Futbolininkai labai vikriai žaidė ir nuostabiai valdė kamuolį. Amerikoje bilietas kainuoja 20 JAV dolerių, o čia vieta tekainavo 30 JAV centų. Galima nusipirkti bandelių, organizuojama loterija. Dauguma žiūrovų buvo vyrai. Kai jiems nusibodo žiūrėti į futbolo aikštę, jie apsisuko ir žiūrėjo į mūsų šeimą. Žmonės dažnai mus stebi, nes mes skirtingai atrodome (ir elgiamės turbūt). 

Kas jus Afrikoje labiausiai nustebino? 

Vidas: Čia vaikai kitaip žaidžia ir sportuoja. Mes žaidžiame futbolą su „Saulės“ klubo komanda. Aikštė purvina, akmenuota, galima rasti ir gyvūnų liekanų, kaulų, kitokių šiukšlių. Ir nelabai kas ją tvarko. 
Aikštė yra šalia fabriko ir gatvės, tad kartais sunku kvėpuoti užterštu oru. Per aikštės vidurį eina takas, tad net kai ką nors žaidžiame, žmonės vaikšto juo, nekreipdami į mus dėmesio. Kartą net asilus tuo taku parvedė namo ir niekas iš etiopų dėl to net nenusistebėjo.  

Tėtis Tadas: Mane labiausiai nustebino, kad šis miestas, turintis apie 3–5 milijonus gyventojų, yra saugus, palyginti su daugeliu kitų pasaulio didmiesčių. Visoje Lietuvoje gyvena vos 3,5 milijono žmonių, o čia tiek pat jų telpa nedidelėje sostinėje. 
Žmonės čia labai dosnūs ir nori mums padėti. Nors čia pritraukiame daug elgetų, prašančių maisto ir visokių kitokių dalykų, yra daug etiopų, kuriems įdomūs kitokie žmonės. Kartais ateina mokytis anglų kalbos, kartais tik stebi, kaip mes apsirengę, o kartais nori tiesiog paliesti mūsų šviesius plaukus. Yra žmonių, gyvenime nemačiusių svetimtaučių. Malonu, kai prieina koks asmuo su plačia šypsena, garbingai uždeda ranką, norėdamas paliesti svetimtautį, ir padėkoja, kad lankome jo šalį. 

Rytas: Mane tai gyvuliai labiausiai stebina. Esu matęs zebrų, begemotų, krokodilų, beždžionių, antilopių ir kupranugarių. Jie gyvena atokiai nuo žmonių ir miestų, tad važiavome jų pamatyti į parkus. Buvo smagu, kai su Vasara bandėme pagauti zebrus: labai tyliai slinkome tarp žolių, o du zebrai stovėjo ir klausėsi žolės šiurenimo, ir pabėgo.  

Kovas: Mane stebina, kaip čia viskas kitaip negu Amerikoje. Namai, maistas, gatvės, gyvuliai, net kėdės kitokios! Etiopijoje jos yra labai žemos ir mažos. Daugelis gatvių tėra purvo takai. Kai lyja, jomis nepraeisi. Už miesto gyvenantys žmonės dar keliauja arkliais. 
Maistas čia skanus. Dažnai valgome injerą – toks raugintas blynas ar duona. Ant jos uždeda mėsos ir daržovių, tada visi susėdę plėšia blyną, merkia į mėsos košę ir valgo. Nereikia nei lėkštės, nei šakučių, nei peilių. 

Ko labiausiai pasiilgote, ko trūksta Etiopijoje? 

Lukas: Aš pasiilgau savo šuniuko Zuzos, savo miegamojo ir lovos. Mūsų namas Etiopijoje yra mažas, todėl dalijuosi nepatogia viengule lova su savo broliu Vidu. Dar pasiilgau savo draugų, likusių Amerikoje. Mūsų mašinos, nes čia visur vaikštome pėsti ir batai nemenkai nusidėvėję. Bet aš žinau, kad šitie sunkumai yra maži, ypač kai palygini savo gyvenimą su vietinių etiopų, juk kai kurie gyvena gatvėje ir nieko neturi. 

Rytas: Aš pasiilgau savo žaisliukų. Negalėjome čia visko atsivežti, tad aš tepasiėmiau kelis „Lego“ ir žaidžiu su jais. Etiopų vaikai neturi daug žaislų, tad pasidaro patys arba sugalvoja ką nors. Pavyzdžiui, pripildo seną kojinę, uždeda gumutę, pririša prie medžio ir spardo arba pasidaro kamuolį iš plastikinių maišų. Kartais žaidžia su akmenėliais. 

Kada žadate atvykti į Lietuvą? 

Vidas: Nors mes visi gimę JAV, labai daug žinome apie savo tėvynę Lietuvą. Amerikoje mes pirmiausia išmokome kalbėti lietuviškai, o angliškai – būdami penkerių metų. Dabar tarptautinėje mokykloje mokomės amharų ir prancūzų kalbų. 
Čikagoje kiekvieną šeštadienį lankėme lietuvišką mokyklą, dar esame ateitininkai, skautai, žaidžiame „Lituanicos“ krepšinio komandoje.
Mes, visi vaikai (išskyrus Rytą), vykome į Lietuvą kartu su tėčiu. Man tada buvo 10 metų. Kaip tik vyko Kaziuko mugė ir buvo labai šalta ir gana tamsu. Lankėme daug bažnyčių, nes tėtukas dirbo su jėzuitais. Man rodėsi, kad Lietuvoje visi kalba labai greitai. Dabar ir čia taip atrodo, kai žmonės kalba amharų kalba. 

Vasara: Lietuva skiriasi nuo Afrikos, ypač gamta. Čia gatvėse labai smirda, nes automobiliai leidžia juodus dūmus. Kadangi nėra šiukšliadėžių, žmonės šiukšles meta tiesiog ant žemės. 
Matome čia daug kūdikėlių, kuriuos mamos, įdomiai prisirišusios skaras, nešasi ant nugarų. 
Tiesa, yra ir panašumų. Lietuvoje irgi yra turgų ir mažų krautuvėlių. Amerikoje – tik didelės parduotuvės, į kurias žmonės vyksta automobiliais. Afrikoje maistą perkame mažose būdelėse. 
Čia taip pat daug bažnyčių ir dažnai vyksta religinės procesijos. Keista, kad automobilių vairuotojai, važiuodami pro bažnyčią, persižegnoja. 

Kaip Etiopijoje švenčiate religines šventes? 

Kovas: Etiopija – religinga šalis. Čia maždaug pusė gyventojų yra musulmonai, o kita pusė – Etiopijos ortodoksai. Tai atskira religija, kuri vystėsi atskirai nuo kitų krikščionybės šakų. 
Biblijoje Etiopija minima 32 kartus. Netgi manoma, kad Jėzų aplankę karaliai kilę iš šio regiono. 
Žmonės čia yra religingi. Jie visus metus trečiadieniais ir penktadieniais nevalgo mėsos, dažnai eina į bažnyčią. Jie taip pat švenčia Kalėdas, bet ne gruodžio 25 dieną, o sausio pradžioje, nes jie naudoja Julijaus kalendoriaus sistemą (mes – Grigaliaus). Kalėdoms jie taip smarkiai nesiruošia kaip Europoje ar Amerikoje ir nedovanoja tiek dovanų. Jiems Kalėdos yra dar viena paprasta religinė šventė. Etiopijoje daug svarbesnės yra Velykos. 
Kiekvieną sekmadienį mes lankome katalikiškas Mišias. Kartais Mišios aukojamos amharų, kartais italų, geėzo (senoji Abisinijos kalba) ar anglų kalbomis. Mišios skiriasi tuo, kad muzika ir giesmės dažniausiai yra afrikietiškų tonų ir taktų. Kartais etiopų giesmėse choras su džiaugsmu dainuoja šaukdami: „Ai-jai-jai-jai-jai!“ Įdomu, kad religiniai simboliai labai panašūs į tuos, kuriuos matome atvykę į Lietuvą. Vienoje krautuvėlėje matėme medinį kryžių, kuris atrodė lygiai taip pat kaip Vilniaus Aušros Vartų Marija su kūdikėliu Jėzumi.

Tad apsilankiau jau trečią sezoną veikiančiame „Baltupių radijuje“ ir susipažinau su moksleiviais, turinčiais savo radiją ir „gyvą“ eterį. 

Radijo direktorė Eglė Baronaitė yra devintokė ir veda laidą „Kelionių klubas“, kurioje pasakoja vis apie įvairias šalis. Drauge su kitais vedėjais jie dar rengia laidas „Meilės romansai“, „Fifos (blondinių parodijos)“, „Baltupių vinis“ ir kitas. Eglė pasakoja, kad ši radijo stotis transliuoja tiesiogines laidas ir muziką nuo 16 iki 20 val., o ją girdėti galima internetu arba Vilniuje, Baltupių mikrorajone ir aplinkiniuose rajonuose.

Kaip girdisi radijas, priklauso ir nuo oro sąlygų, tad siaučiant pūgai turbūt bus sunkiau išgirsti, kaip su jumis sveikinasi moksleiviai arba mažieji radijo būrelio lankytojai skaito „Bitutės“ žurnalo juokus. Radijo direktorė Eglė sako, kad jai labai patinka bendrauti su pradinukais, būsimaisiais radijo laidų vedėjais, nes jie labai atviri ir nemoka meluoti. 

Tad ir susipažinau su vaikais, lankančiais radijo būrelį, ir jų vadove Lina Puodžiūniene, kuri yra tikra profesionalė. Vaikai papasakojo, kad veikla būrelyje jiems labai įdomi – ypač kai reikia lavinti balsą, kad galėtų geriau ir aiškiau kalbėti. Paskui būna tokia užduotis – pasiskirstę po du, jie įsijaučia į žurnalisto ir kalbinamos „žvaigždės“ vaidmenį. Kokių tik juokų tada neišgirsi!

Kol kas antrokai ir ketvirtokai dar neveda laidų, bet paklausiau, kokias norėtų rengti.

Gabija norėtų per savo laidą skaityti anekdotus ir linksmus pasakojimus, Dovydas rengtų laidą apie muziką, Maženai būtų įdomu savo laidose pasakoti apie žmogaus kūną, Rasos laida vadintųsi „Svajonių namas“, Laura norėtų klausytojus supažindinti su vandens gyvūnais, na, o Greta domisi „žvaigždėmis“. 

Susipažinau ir su penktokėmis Greta, Julija ir Lina. Mergaitės papasakojo apie savo laidą „Penktokų gyvenimas“, kurioje kalbėjo apie savo klasės naujokus, apie knygas, kurias bendraklasiai mėgsta skaityti, kitą savaitę jos rengs laidą apie Adventą ir į studiją pakvies tikybos mokytoją. Lina su Milana veda laidą „Kūrybingumo valandėlė“, kuri transliuojama penktadieniais. Mergaitės sako, kad jų laidų įdėmiai klausosi šeimos nariai, iš kurių sulaukia ir pastabų, ir pagyrimų. 

Radijas, palyginti su televizija ar internetu, yra tikras senukas, tačiau tikrai ne mažiau reikalingas. Klausydama radijo galiu dirbti ir kitus darbus, tai ypač praverčia automobilyje, kai sužinai visas naujienas, o žiūrėti nereikia. 

Taip maniau sau, važiuodama iš susitikimo su „Baltupių radijo“ šeimininkais – vaikais, o sparneliu jau ieškojau šio dažnio – 98,8 FM, kad išgirsčiau dabar jau pažįstamus balsus. 

Rašė Ingrida Matvejevienė
Fotografavo Aleksas Matvejevas

Lapkričio 16 dieną Eglutė su visa savo grupe išskrido į Kiprą, kur praleis keletą dienų, daug repetuos, o 22 dieną Kipro mieste Limasolyje įvyks didysis koncertas – 15 atlikėjų iš įvairių šalių stengsis kuo geriau pasirodyti, užimti kuo aukštesnę vietą ir išgarsinti savo šalį.

Su Egle Jurgaityte ir kitais vaikais: dviem Justais, Justyna ir Gaivile Bitutė susitiko fotostudijoje „Fotolobis“. Visi atlikėjai persirengė koncertiniais drabužiais, o kol vyko fotosesija, Bitutė kalbėjosi su Eglutės mama Loreta ir vadybininke Žaneta, kurios papasakojo apie mažąją dainininkę ir jos draugus.

Pirmą kartą scenoje Eglutė pasirodė vos ketverių metų, tačiau jau prieš tai tėveliai pastebėjo mergaitės muzikalumą – ji laisvai improvizuodavo, paėmusi šokdynę lyg su mikrofonu dainuodavo. Todėl tėveliai pradėjo vežioti dukrą į Balio Dvariono muzikos mokyklą, į kitus būrelius, pas vokalo mokytojus. Dabar Eglutė turi jau nemažą sceninę patirtį: ji koncertavo ir dalyvavo daugelyje konkursų, festivalių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vienas toks konkursas, „Slavianskij bazar“ šią vasarą vyko Baltarusijoje. Ten Eglutė tapo ne tik diplomante, jos stiprų balsą išgirdo grupės NEO dainininkas ir kompozitorius Raigardas Tautkus ir vadybininkė Žaneta. Ši pažintis buvo laiminga – atsirado linksma daina „Laiminga diena“, kuri ir laimėjo Lietuvos vaikų „Euroviziją“.

Eglė Jurgaitytė „Laiminga diena“
 

Eglutei scenoje pritaria hiphopo grupė „Be good“.

Laimėjusi „Euroviziją“ Eglė neišpuiko: ji nuoširdžiai bendrauja su savo bendraklasiais – Dvarčionių vidurinės mokyklos ketvirtokais, kasdien stengiasi spėti ir kieme palakstyti, su dviračiu ir riedučiais pavažinėti, pabendrauti su savo augintiniais: degu ir vilkšune Nike. Šeimoje Eglutė turi du vyresnius brolius, kurie irgi ruošiasi važiuoti į Kiprą palaikyti sesutės.

Spėti visur nelengva – dabar kiekvieną dieną Eglė repetuoja, juk tam, kad kuo geriau pasirodytum, reikia ne tik tūkstantį kartų iš naujo dainuoti, bet ir mokytis naujų judesių, išklausyti įvairiausių patarimų. Naudingų patarimų mergaitei duoda ir praėjusių metų vaikų „Eurovizijos“ dalyvė – Lina Joy, su ja Eglutė bendrauja internetu.

Kai užaugs, Eglė norėtų ne tik dainuoti, bet ir šokėja būti, taip pat veterinare, nes labai myli gyvūnus. Po „Eurovizijos“ tikisi, kad gaus dovanų žuvyčių – jeigu galėtų, norėtų savo namuose visą zoologijos sodą turėti.

Bitutė ir kiti vabaliukai tikisi, kad lapkričio 22-a bus Eglutei laiminga diena – kad už jos dainą balsuos ne tik kitų šalių vaikai, bet ir komisija, nes šiemet vaikus vertins ir suaugusieji. Visai neseniai Eglutė sužinojo, kad jai į sceną reikės išeiti tryliktai, tad akis išplėtę ir ausis ištempę klausysimės trylikto numerio.  

Rašė Ingrida Matvejevienė
Fotostudijos „Fotolobis“ nuotraukos

Mokytis, pasak Povilo, yra ką: reikia mokėti skautų istoriją, šūkį, priesakus, uniformos simbolius, gebėti rišti mazgus, suteikti pirmąją pagalbą ir daug daug kitų dalykų. Žinoma, vaikai daugiausia mokosi žaisdami. Povilui labiausiai patinka strateginiai žaidimai, kai susiskirstoma į komandas ir bandoma apsaugoti savo ir pavogti „priešų“ vėliavą, kuri būna paslėpta kur nors miške.  Stovyklaudami ar iškylaudami skautai patiria ir įvairių nuotykių. Štai Povilas prisimena, kaip vieną pavasario dieną, kai buvo dar pakankamai šalta ir lijo lietus, jį įstūmė į ežerą. Povilas turbūt labai supyko… „Ne, nėra ko pykti, juk vis viena būčiau sušlapęs nuo lietaus“, – atkerta jaunasis skautas. 

Skautai moka daug dainų ir šokių. Stovyklose miega tik palapinėse, valgyti verda ant laužo. Kaip sako Povilas, smagiausia būna tada, kai susitinka su kitais skautais iš visos Lietuvos ir kartu stovyklauja.    

Skautai gyvuoja jau 100 metų

Skautų judėjimo pradžia laikoma 1907 metais įvykusi berniukų stovykla vienoje Anglijos saloje. Šios jaunų žmonių auklėjimo ir lavinimo sistemos įkūrėjas yra anglų lordas Robertas Baden-Pauelis. Skautu gali tapti bet kas – nesvarbu, kokia tavo lytis, rasė ar tikėjimas. 
Šiuo metu skautų judėjimas yra vienas didžiausių visame pasaulyje. Per visą skautybės egzistavimo laiką net 500 milijonų žmonių buvo ar yra skautai. Skautus galima atpažinti iš jų uniformų ir kaklaraiščių. Šie netgi parodo, kuriai skautiškai organizacijai skautas priklauso ir koks jo patyrimo laipsnis. Lietuvoje pirmasis skautiškas vienetas įsteigtas 1918 metais. Dabar mūsų šalyje veikia daugiau nei 10 skautiškų organizacijų. 

Skautai sveikinasi kaire ranka

Skautų judėjime vadovaujamasi draugijos įkūrėjo R. B. Pauelio principais ir šūkiu „Dievui, Tėvynei, Artimui“. Skautai veikia skiltimis, t. y. grupelėmis po 7–10 vaikų ar jaunuolių, kur kiekvienas turi tam tikras pareigas. Taip kiekvienas gauna progą išmokti vadovauti, pajusti atsakomybę, sąžiningai eiti skirtas pareigas ir tarnauti kitiems. 
Skautai turi daug įvairių tradicijų. Pavyzdžiui, jie visuomet sveikinasi kaire ranka. Sakoma, kad taip daroma todėl, kad kairė ranka yra arčiau širdies. Įdomu ir tai, kad skautai vieni kitus vadina broliais ir sesėmis ir kiekvieną dieną bando atlikti kokį nors gerą darbelį. Kaip R. B. Pauelis sako, reikia stengtis palikti pasaulį bent truputį gražesnį, nei radome. 

Ką mano Povilas?

– Ką svarbiausia mylėti: Dievą, Tėvynę ar artimą? 
– Visus tris, – nedvejodamas atsako. Tada pasidarė įdomu, ar Povilas tiki Dievą. 
– Dažniausiai tikiu, bet kai labai nesiseka, tada jau nelabai. Bet paskui vis tiek tikiu, – pamąstęs sako Povilas.
– O ar dabar kas nors myli Lietuvą?
– Tai tikriausiai, kad myli. Ir aš myliu Lietuvą, – teigia skautas.
– Ir ką galima padaryti dėl jos?
– Nešiukšlinti, nespjaudyti, nieko nelaužyti, – dėsto Povilas. 

Laisvalaikio pomėgiai

Povilas lanko ne tik skautų būrelį, bet ir dailės mokyklą bei baseiną. Mokosi piešti, nes užaugęs nori būti architektu ir statyti gražius namus. Dar jis mėgsta karstytis, daryti kūlversčius, šokinėti nuo stogų, laiptų ir turėklų. Dėl šio ekstremalaus pomėgio (jis dar vadinamas parkūru) yra patyręs jau ir keletą traumų: porą kartų buvo susitrenkęs galvą ir skaudžiai nugriuvęs ant plytelių. Bet dabar didžiuojasi, kad moka net 10 skirtingų elementų. Ką apie tai mano tėvai? „Tėvai leidžia, tik perspėja, kad saugočiausi“, – sako Povilas. Jis taip pat mėgsta žvejoti, mokytis geografiją ir žaisti kartu su draugais. Jeigu būtų miško gyvūnas, Povilas sako, kad būtų liūtas. Taigi, turbūt ir aišku, koks tas Povilas ir kas tie skautai, ar ne?  Rašė Ieva Pernavaitė Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Smagu berniukams svečiuose – jų močiutė augina net tris šuniukus ir dvi kates, šalia namo – didelis sodas. Paskutinės vasaros akimirkos greitai prabėgs ir prasidės mokslo metai. Tada ne tik trys broliai krausis kuprines ir važiuos į mokyklą – jų mamai Paolai taip pat prasidės mokslo metai, juk ji – pradinių klasių mokytoja. O kol kas dar galima pasiausti kieme, pažaisti šachmatais (ypač šį žaidimą mėgsta Pietro), nueiti į atrakcionų parką. 

Dvynukų močiutė gyvena Šiaurės Italijoje – San Dona di Piave miestelyje, kuris tik 7 kilometrus nutolęs nuo jų gimtojo Fosalta di Piave miestuko. Per abu teka upė – Piave. O visai netoli yra turbūt pats gražiausias pasaulio miestas – Venecija.

Turbūt visi žinote, kad Venecija – tai miestas ant vandens. Nors čia yra ir gatvių, ir aikščių, tačiau niekur nepamatysi jokių automobilių, taksi ar autobusų. Venecijiečiai į darbą, į mokyklą, į parduotuvę keliauja tik pėsčiomis arba laiveliais. Net į kapines tenka plaukti laivu, o ištikus nelaimei kateriu atskuba greitoji pagalba arba policija. Įdomus gyvenimas, tiesa? Gaila tik, kad gražiuosius Venecijos namus vis labiau semia vanduo ir kažkada šis nepakartojamas miestas atsidurs po vandeniu.

O kol kas kiekvieną dieną į jį plūsta minios turistų: pirmiausia aplankyti San Marko bažnyčią ir aikštę, taip pat Dožų rūmus, kuriuose žymiausi pasaulio menininkai nutapė daugybę paveikslų… Venecijos bažnyčios, tiltai, kanalai su gondolomis – viskas sulaukia atvykstančiųjų dėmesio. Tačiau gražiausias spalvas, kai vandenyje atsispindi miesto pastatai, kai saulėlydis nudažo Burano ir Murano salas, turbūt gali pastebėti tik ištrūkęs iš turistų srauto ir nukeliavęs į nuošalias Venecijos gatveles.

Šiaurės Italijoje yra ir kitų labai senų ir gražių miestų, garsėjančių savo muziejais, bažnyčiomis, meno kūriniais, skulptūromis, universitetais, pirmiausia tai Verona ir Paduja. Na, o prie Adrijos jūros įsikūrę garsūs kurortai, viliojantys atvykėlius šiltu jūros vandeniu, daugybe viešbučių, kempingų ir dažniausiai besišypsančia saule.

Itališką žodį čiao turbūt esate girdėję. Italai ir sveikinasi, ir atsisveikina, tardami šį žodį. Atsisveikina su svetingais italais ir Bitutė, linkėdama ir Marianui, ir Pietrui, ir Džiuzepei, taip pat ir jums visiems sėkmingų naujųjų mokslo metų. Būkite smalsūs, tada sužinosite daug įdomių dalykų apie visą pasaulį!

Rašė Ingrida Matvejevienė
Fotografavo Aleksas Matvejevas

Džekas pernai pradėjo eiti į mokyklą, todėl jis žino, kad Norvegija – didelė šalis, beveik 2000 kilometrų ilgio. Tačiau vietos žmonėms apsigyventi čia yra nedaug, mat didelę šalies dalį užima aukšti kalnai ir uolynai, kur želia tik menka žolytė ir ganosi šiauriniai elniai. Todėl Norvegijoje ir gyvena vos 4,5 mln. žmonių. Bet tai pati turtingiausia šalis Europoje, nes jūroje išgaunama labai daug naftos ir pagaunama daugybė žuvies.

Žodis „Norvegija“ senąja vikingų kalba reiškia „šiaurės kelias“. Iš tiesų nemaža šalies dalis yra už poliarinio rato, o Norvegijos miestas Hamerfestas yra labiausiai į šiaurę nutolęs pasaulio miestas. Žiemą ten prisninga apie 2 metrus sniego ir beveik neprašvinta, o vasarą saulė šviečia dieną naktį.

Saloje, kur yra Džeko tėvų ferma, labai daug sniego nebūna, nes pro Solundo (norvegiškai tai reiškia „saulė“) salą teka šiltoji Golfo srovė. Taigi žiemą Solunde lyja ir dažnai tvyro rūkas. Panašūs orai vyrauja ir vasarą. Todėl guminiai batai ir neperšlampami drabužiai – kasdieninė Džeko apranga.

Avių ferma

Džeko tėvų ferma – tai dviaukštis medinis pastatas, apsuptas įvairiausių ūkinių pastatų: tvartas, kur gyvena trys karvės, daržinė šienui laikyti ir dar vienas namukas, kur apsistoja į fermą darbuotis atvykstantys darbininkai. Netoli namo ganosi širmas arklys. Be Džeko, fermoje dar gyvena tėtis Erikas, mama Dženė, jaunesnė sesutė ir visai mažas broliukas Islakas. Kartais Džeko tėvas pakinko arklį į vežimą ir visi draugiškai važiuoja į kalnus akmenų. Jų reikia naujo priestato pamatams. Dieną fermoje verda darbas: tėvas su darbininkais kerpa arba skiepija avis, tveria naujus aptvarus ganykloms. Avių čia per 100 ir kiekviena ant kaklo turi skambaliuką. Jei avys pabėga į kalnus, jas galima lengviau sugaudyti, nes vos avims sujudėjus varpeliai skamba.

Kai fermoje visi įnikę į savus darbus, Džekas bėga prie fiordo pakrantės ir laukia, kol prasidės atoslūgis. Vienas mėgstamiausių Džeko užsiėmimų – nuslūgus vandeniui rinkti ant jūros dugno likusius daiktus: akmenukus, didžiules ir visai mažas kriaukles, jūros nugludintus spalvotus stiklo gabaliukus, krabų išnaras ir jūros žvaigždes. O vertingiausias radinys Džeko kolekcijoje – porcelianinės senovinio arbatinuko šukės, išpaišytos įmantriais piešiniais, matyt, į jūrą jos pateko iš kapitono kajutės, sudužus kokiam nors laivui.

Kasdien valgo žuvį

Norvegijoje tokių salų kaip Solundas – tūkstančiai. Visose jose gyvena žmonės. Saloje galima neturėti automobilio, bet valtį su motoru – privalai. Norvegija – turtinga šalis, tad keliai beveik visur puikūs, nors ir labai vingiuoti. Per visą Norvegiją nutiestas kelias E6, kuris kartais panyra net į 10 kilometrų ilgio tunelius ar eina ilgiausiais kabančiais tiltais. Tačiau tik į kai kurias didesnes salas nutiesti tiltai – norint patekti į kitas tenka keltis keltais. Paprastai keltai būna patogūs: juose telpa ir kavinė, ir keleivių automobiliai.

Motorlaivį turi ir Erikas – Džeko tėvas. Tai senas, bet dar visai geras ir galingas laivas – juo gali plaukti 6 žmonės. Kai Erikas su darbininkais išplaukia į vandenyną žvejoti, visada sugrįžta su didžiuliu kubilu žuvies. Žuvis darinėjama tiesiog jūroje, tad aplink bangų sūpuojamą laiviūkštį ratus suka didžiulis pulkas žuvėdrų ir netgi vienas kitas delfinas. Grįžus į fermą, mama dalį žuvies sušaldo didžiuliame šaldytuve, kitas iškepa ir visa šeima kasdien turi valgyti žuvį. Džekui patinka plaukti į vandenyną žvejoti, bet kasdien valgyti žuvį jam ne prie širdies.

Kartais šeima plaukia į nedidelį miestelį kitame salos gale. Ten vyksta turgus, kur Erikas pardavinėja fermoje pagamintus sūrius ir kitus produktus, o Džekui tai gera proga pasilinksminti. Dar rečiau, gal tik kartą per metus, Džekas su tėvu plaukia į Bergeną – didelį miestą. Ten Erikas universitete studijuoja filosofiją. Kartą per vieną tokią kelionę Džekas matė jūroje banginio nugarą.

Į kalnus

Ne mažiau įdomūs būna žygiai į kalnus. Kartais reikia surasti paklydusią avį arba mama paprašo pririnkti mėlynių. Tuomet Erikas krauna į kuprines daiktus, visi pasiima į rankas lazdas ir į kelią. Uolėti kalnai prasideda tuojau pat už fermos. Iš pradžių takelis vingiuoja labai statmenai, šalia čiurlena nedidelis upeliukas, padangėje sklando didžiuliai ereliai. Užsilipus ant kalnagūbrio toliau keliaujama jo ketera. Atsiveria įspūdingas vaizdas į vandenyną ir jame išsimėčiusias salas. Štai ta didžiulė sala tolumoje vadinama Aldenu (norvegiškai – „raganosis“) – iš tikro jos siluetas primena milžinišką raganosį. Takelis vos matomas. Jį pramynė laukiniai elniai ir pabėgusios avys – tik jie vieni ir tegyvena šiose uolose. Po kelių valandų žygio visi suplukę nusileidžia į puikų slėnį, kur žaliuoja miškas, šniokščia krioklys ir auga mėlynės. Uogos didžiulės, prisirpusios, tik uodai labai kanda. Bet greitai baigiasi trumpa norvegiška vasarą. Džekas vėl kasdien plauks į mokyklą, o vakarais tvarkys savo kriauklių kolekciją.

Rašė Rytis Daraškevičius

APIE MUZIKĄ

Kas tave išmokė groti būgnais?
Visi manęs to klausia, tačiau niekas manęs nemoko. Groju taip, kaip noriu ir sugalvoju. Mama man sakė, kad aš dar vežimėlyje gulėdamas mušdavau kojyte ritmą, kai tėtis grodavo su armonika. Mano tėvai sako, kad turiu tokią Dievo dovaną.

Kokiais instrumentais, be būgnų, tau dar patinka groti?
Dar groju fortepijonu. Labai patinka groti be natų, ką nors kurti iš galvos. Dar mėginu groti su senoviška balalaika, taip pat ir su gitara. O kokios muzikos tu pats mėgsti klausytis? Labai mėgstu klausytis rokenrolą. Dar dainuoju vaikų folkloro grupėje „Verpetukai“, todėl mėgstu dainuoti ir liaudiškas dainas.

Kokia daina, atlikėjas, grupė tau patinka?
Patinka grupė „Poliarizuoti stiklai“. Taip pat „Tele bim-bam“ dainos – „Pupa“, „Musė“ ir kitos.

Ar per koncertus yra nutikę kokių linksmų dalykų?
Būna daug linksmų dalykų. Mama pasakojo, kad aš visus labai prajuokinau per pirmąjį savo koncertą su šeima. Man tada buvo 1 metas ir 10 mėnesių. Grodamas būgnu užsižiūrėjau į scenoje pakabintus didelius paukščius ir viską pamiršęs ištipenau iš scenos. Gerai, kad vienas dėdė parnešė mane atgal ir pastatė į vietą. 

Kur labiausiai patiko koncertuoti, koks koncertas įstrigo?
Mėgstu koncertuoti su šeimyna laidoje „Gero ūpo“. Labai patiko koncertuoti Briuselyje, Europarlamente. Bet visai neblogai groti ir Kaišiadoryse.

Ar išgyveni, jei grodamas suklysti?
Truputį, bet aš beveik neklystu.  Apie šeimą  Su kuo iš šeimos narių geriausiai sutari? Gerai sutariu su visais, nors kartais su broliais ir susipykstu. Geriausiai sutariu su mama.
Ar su vyresniaisiais broliais tik groji, ar dar ką nors kartu veikiate?
Mano broliai vyresni, todėl daugiau bendrauja su savo draugais. Visi kartu mes mėgstame sportuoti.

Ką dar jūsų šeima drauge veikia, kai nekoncertuojate?
Mėgstame išvažiuoti į sodybą, vaikščioti po mišką. Vasarą būtinai vykstame prie jūros. Su tėčiu ir broliais dažnai važiuojame plaukioti į baseiną.

Ar jau sugalvojai, ką padovanosi mamai per Motinos dieną?
Taip, bet tai paslaptis.

Ar galėtum pabaigti tokius sakinius: man patinka, kad mano mama vakarais man seka įdomias pasakas, ir spaudžia morkų sultis, kad būčiau stiprus.
Kad tėtis vežasi mane žvejoti ir leidžia groti vyresniųjų mokinių ansamblyje. Kad Viltaras su manimi sportuoja. Kad Mintautas su manimi dūksta po namus, ir lauke dūkstame su šunimi.

APIE TIKĖJIMĄ

Tavo broliai patarnauja bažnyčioje per Mišias, ar nenorėtum ir tu?
Aišku, kad norėčiau. Žadu jau greitai pradėti.

Kas bažnyčioje tau patinka, o kas nelabai?
Nepatinka, kai būna ilgos Mišios. Labai mėgstu degti žvakutes prie Marijos, susitikti su draugais ir gauti kunigo palaiminimą.

Ar moki kokių maldelių, giesmių? Kas išmokė?
Moku keletą maldelių, išmokau klausydamas tėvų ir būdamas bažnyčioje. Giesmių mintinai dar nemoku, bet bandau giedoti kartu su tėčiu, kai jis groja su gitara.

Kaip tu manai, koks yra Dievas?
Manau, kad Dievas yra labai galingas, stiprus ir geras. Tiesiog visagalis. Dar jis labai protingas, nes viską gražiai sukūrė. 

APIE MOKYKLĄ, DRAUGUS IR LAISVALAIKĮ 

Kokios pamokos tau patinka, o kokios nelabai?
Nelabai patinka matematika, labiausiai mėgstu pasaulio pažinimą, kūno kultūros pamokas (ypač baseine). Dar patinka dramos būrelis. Šiemet vaidinau paukštį. Mama pasiuvo įdomų kostiumą, tokį su plunksnelėmis.

Kuo norėtum būti užaugęs?
Aišku, kad būgnininku. Aš ir taip jau esu būgnininkas. 

Ką mėgsti veikti su draugais?
Mėgstu spardyti kamuolį su draugais ir lenktyniauti gatvėje su dviračiais. Per pertraukas labai mėgstu bėgioti, nes negaliu ramiai išbūti.

Kuo dar domiesi, ką veiki būdamas namuose?
Domiuosi kompiuteriniais žaidimais, muzika, skaitau knygas ir vaikiškus žurnalus. Labai patinka spraginti kukurūzus ir juos valgyti. Lauke labai mėgstu žaisti su šuniu Bugiu.

Ar jau įsivaizduoji, kokios bus tavo atostogos šią vasarą? Kur norėtum nuvykti?
Taip, šią vasarą su šeima važiuosime į Vokietiją, į krikščionišką stovyklą. Taip pat žadu važiuoti į Kuršėnus pas močiutę ir babytę. Dar važiuosiu į Klaipėdą ir į Palangą pas gimines.

Ko palinkėtum „Bitutės“ skaitytojams?
Linkiu visiems vaikams, ypač savo klasės draugams, daug dažniau pirkti žurnalą „Bitutė“, ir jį skaityti. Taip pat linkiu visiems skaitytojams gerų vasaros atostogų, daug muzikinių įspūdžių! 

Rašė Ingrida Matvejevienė

– Ar jaudiniesi, Tomai, prieš tokį svarbų pasirodymą?
– Kai buvau trejų ir jau žengiau ant scenos, nieko aplink nemačiau – tik tokius juodulius aplink sceną. Tada nesijaudinau, tai gal ir dabar pavyks jaudulio išvengti. – Tu esi labai užsiėmęs žmogus, papasakok, kokia yra tavo įprasta diena. – Na mano diena prasideda garsiai…

– Kaip tai suprasti?
– Prabudęs aš garsiai šaukiu ką nors, tada apsikabinu mamą, paskui išsivalau dantis, pusryčiauju, tada sėdame į mašiną ir važiuojame į mokyklą. Kai ateinu į klasę, apsikabinu mokytoją Jolantą ir pasiruošiu pamokai. Po pamokų paišdykaujame, tada einame pietauti, paskui įvairūs būreliai: anglų, šaškių, kompiuterių, literatūrinio ugdymo ir pusvalandis muzikos. Ketvirtadieniais reikia filmuotis „Tele bim-bam“ laidai (Tomukas yra „Tele bim-bam“ žinių vedėjas). Kai grįžtu namo, klausausi pasakų, žiūriu televizorių, tvarkausi kambarius, žaidžiu kompiuterinius žaidimus…

– Kai tiek daug veiklos, ar nenukenčia mokslai?
– Na man labiausiai patinka matematika, ypač kontroliniai. Skaitau jau seniai, gal nuo ketverių ar penkerių metų.

– Bet pažymių jums dar nerašo?
– Pažymių – ne, bet rašo spalvas ir įvertinimus. Vienu įvertinimu tėtis labai nesidžiaugė…

– Kokiu?
– Kad per pamokas neplepėčiau.

– Sakei, kad tvarkaisi namuose. Pats?
– Kartais mama padeda. Vieną sykį net lovą pats perstūmiau. Namuose gera. Vėžlys Lionius ramus, miega po lova ir kovoja su dulkėmis.

– Kitų augintinių neturi?
– Vis kalbame apie šuniuką, bet aš dar netinku su juo bendrauti, nes negalėsiu pats juo rūpintis.

– O kaip tu manai, koks tavo charakteris? Kokios savybės?
– Manau, kad mano charakteris nelabai geras – dažnai nepaklausau mamos ir draugų patarimų. Labai mėgstu pokštus, išdaigas, gudrybes. Geriausias užsiėmimas – išdykauti, griuvinėti… Dar man labai patinka technika – radijo bangomis valdomi žaislai: sraigtasparnis, džipas. Esu smaližius – labai mėgstu pyragus, saldainius, bandeles, o iš sveiko maisto man patinka plovas ir pomidorų sriuba.

– Anksčiau sakei, kad norėtum lakūnu būti, o dabar?
– Labai norėčiau būti mokslininku – chemiku. Man įdomu visokie mikroskopai, eksperimentai…
Tomo mama Jurgita pritaria, kad septynmetis Tomas labai viskuo domisi: vakarais jie kalbasi apie įvairius rimtus dalykus, berniukui įdomu sužinoti, ką reiškia įvairūs terminai ir šiaip sunkūs žodžiai. Kadangi Tomo mama yra edukologė, tad klausiu, ar nesunku pirmokui turėti tiek daug veiklos. Jurgita sako, kad svarbu suprasti, ko vaikui reikia – vienam gal užtenka ir vieno būrelio, kitas ir šešis gali lankyti. Tomukas niekada nesiskundė, kad jam kas nors nusibodo, tad ir suspėja visur: ir su draugais pažaisti, ir įvairia veikla užsiimti. Kadangi Tomas sako, kad nuo tiek daug minčių jam jau ėmė galvą skaudėti, tad atsisveikiname su šiuo šauniu berniuku iki kito karto. 

Rašė Ingrida Matvejevienė

1. Kur švenčiate šv. Velykas? 
2. Šv. Velykų simbolis. Kas tau asocijuojasi su šia švente?
3. Kokios šv. Velykų tradicijos tavo šeimoje? 
4. Tavo įdomiausios ar linksmiausios Velykos. Kas tuomet nutiko? 
5. Kaip manai, kodėl mes per Velykas dažome kiaušinius? Iš kur atsirado tokia tradicija?

Jonė (11 metų)
1. Pas senelius kaime.
2. Šeima.
3. Per šv. Velykas keičiamės dovanomis. Turime tradiciją kiekvienam šeimos nariui padovanoti po gėlę vazonėlyje, kurią kiekvienas paskui augina. Ta gėlytė turi būti ne bet kokia, o atitinkanti gavėjo charakterį ar svajones. Išvakarėse kiaušinius dažome natūraliais dažais, vašku arba svogūnų lukštais, tik jokiu būdu ne lipdukais, nes jie atrodo labai dirbtinai. Šv. Velykų naktį einame į bažnyčią. 
4. Buvo labai gražus pavasaris, švietė saulė, mes su šeima visą dieną praleidome lauke, prisiskynėme žibučių, vėliau aplankėme mano mirusio šunelio kapą…
5. Yra tokia legenda, kad kažkada viename kaime višta per šv. Velykas padėjo kiaušinį raudonais taškučiais.  

Ieva (11 metų)
1. Kaune pas močiutę.
2. Kiškis, nes jis straksi, šokinėja, yra judrus ir linksmas gyvūnėlis. Man jis primena pavasarį. 
3. Mano močiutė yra didžioji šv. Velykų organizatorė. Ji gamina šventinius patiekalus, vadovauja dažant kiaušinius, o ryte išslapsto juos po visus namus. Tuomet visi šeimos nariai ieško savo kiaušinių, o kai suranda, prasideda smagiausia dalis –
ridenimo varžybos. Kai buvau visai mažytė, tikėjau, kad maži varliukai ir zuikučiai atneša geriems vaikams šokoladinių kiaušinių ir palieka prie lovos. 
4. Kai gimė mano sesutė. Tuomet turėjome dvigubą šventę.
5. Kiaušinis – gyvybės simbolis, o ornamentai reiškia, kad viskas atgimsta, pasidaro spalvota ir gyva. 

Ringailė (11 metų)
1. Pas gimines Panevėžyje.
2. Kiaušinis.
3. Mes su šeima dažome kiaušinius, tada sudedame juos į pintinėlę ir važiuojame pas draugus. Ten valgome, ridename margučius, šokame…
4. Kartą, kai buvau maža, per Velykas su mama buvome mugėje. Turėjau tokį labai gražų raudoną paltuką ir nepagalvojusi įsidėjau nevirtus dažytus kiaušinius į kišenes. Kai parėjome namo, mama įkišo ranką į paltuko kišenę ištraukti kiaušinių, o ten – šlapia… 
5. Mes, lietuviai, turime savomis tradicijomis išsiskirti iš kitų šalių, dėl to dažome kiaušinius. 

Raminta (16 metų)
2. Man Velykų simbolis yra daina, nes mano šeima labai daininga ir viena mūsų tradicijų – per Velykas visiems kartu dainuoti šventines dainas, giesmes.
3. Visa mūsų šeima ir giminės dieną prieš Velykas susirenka kaime. Velykų rytą valgome šventinius pusryčius: visi išsirenka po margutį, apžiūri, ar nesuskilęs, ir susidaužia smailiaisiais galais. Tas, kurio margutis nesudūžta, pagal mūsų papročius bus sveikas ir ilgiausiai iš visų gyvens. Tiesa, mūsų šeimos nariai išmano kai kurias subtilybes: mažas kiaušinis stipresnis už didelį, šviesiau nusidažęs stipresnis už tamsiau nusidažiusį, o pabarškinus kiaušinį į dantis, stipraus garsas aukštesnis, skambesnis, o silpno – žemesnis, duslesnis. Po pusryčių visi keliaujame į lauką, kur ridename margučius loveliu, kabiname sūpuokles. Pastaroji pramoga skirta jaunimui – išsiūbuoti orą, kad viskas gamtoje augtų, stiebtųsi ir sužaliuotų. Tačiau kartais ir suaugusieji neatsispiria pasisupti, mat yra toks paprotys: kas per Velykas supasi, tas bus greitas ir vikrus.
4. Jos įvyko vaikystėje. Mes su pussesere buvome išradingos ir per šventes rengdavome koncertus, organizuodavome įvairius žaidimus, konkursus, vaidinimus. Negalėčiau išskirti jokių Velykų kaip įsimintiniausių, nes, manau, kiekvienos savaip nepakartojamos ir nuostabios. Juk taip smagu, kai susiburia visi giminaičiai ir puoselėja šeimos tradicijas…

Ugnė (15 metų) 
1. Švenčiame visuomet su šeima. Namuose arba pas močiutę Alytuje. 
2. Šv. Velykos man asocijuojasi su ankstyvu saulėtu pavasario rytmečiu. Šviesa tokia ryški, kad net verčia prisimerkti. Šilti spinduliai bėgioja mano veidu. Pagaliau pajuntu – pavasaris jau čia.
3. Žinoma, kiaušinių marginimas yra neatsiejama mūsų šeimos tradicija. Tik mes nenaudojame jokių sintetinių dažų, tik natūralias medžiagas: vašką, svogūnų lukštus, įvairius augalėlius. Dar šv. Velykų rytą einame suptis prie upės. Mūsų protėviai sakydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni javai augs ir gausesnį derlių duos. 
4. Visos Velykos man būna ramios, gražios ir jaukios, be jokių išskirtinių įvykių. Šeimoje juntamas nuostabus bendrumo jausmas, be kurio neįsivaizduoju šios šventės. 
5. Senovėje lietuviai manė, kad kiaušiniai turi magiškos galios. Pavyzdžiui, saulutes skutinėjo tikėdamiesi, kad ateinantys metai bus saulėti. Raudonai dažyti margučiai simbolizavo gyvybę, žaliai – atgimstančią augmeniją, juodai – žemę ir panašiai. Šios tradicijos išliko iki šių laikų.  

Urtė (11 metų)
1. Pas močiutę Šiauliuose.
2. Kiaušinis.
3. Su visa šeima važiuojame pas tetą į sodo namelį, kuriame yra milžiniškas kambarys, skirtas šv. Velykų šventei. Mano senelis yra savo rankomis padaręs ąžuolinį lovelį, kuriuo ridename kiaušinius. Labai gera taip leisti laiką su šeima.
4. Kasmet panašios.
5. Kiaušinių spalvingumas reiškia atėjusį pavasarį, kai viskas atgimsta, sužaliuoja, pražysta įvairiausiomis spalvomis.

Giedrė (16 metų)
2. Pats Velykų stebuklas simbolizuoja nepaprastą Jėzaus auką ir didžiulę Dievo meilę. Taip pat neatsiejama šios šventės dalis yra buvimas su šeima, margučių ridenimas ir prasidedantis pavasaris.
3. Šeštadienio vakarą dažome kiaušinius, sekmadienį ridename. Velykų rytą su broliu visada ieškome dovanų margučių pintinėje, o vakare surengiame koncertą tėvams.
4. Kartą labai anksti atšilo ir su šeima surengėme iškylą parke. Aš savo triušiukui užrišau kaspiną ir paleidau jį ganytis ant pievelės.

Rašė ir fotografavo Austėja Skaistė Budrevičiūtė ir Urtė Gaidamavičiūtė

Ruanda

Kaip ir Europoje, Afrikoje visos valstybės labai skiriasi viena nuo kitos savo praeitimi, tradicijomis ir netgi kraštovaizdžiu. Ruanda – labai maža šalis, tačiau jos vardą žino daugelis. 1994 metais čia įvykdytas bene žiauriausias genocidas žmonijos istorijoje, palikęs ryškius pėdsakus ruandiečių gyvenime. Žmonės iki šiol bijo šnekėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ar teisingumo čia dar labai trūksta.  Laimė, afrikiečiams Dievas dovanojo pavydėtiną optimizmą ir sugebėjimą džiaugtis šia akimirka: teturėdami vienintelę porą batų (dažniausiai plastikinių šliurių), jie vis tiek žaidžia futbolą negailėdami avalynės, į mikroautobusiuką sulipa dvigubai daugiau keleivių, nei europietiškai mąstant būtų įmanoma, ir visai nesvarbu, kad beveik kaskart sprogusi padanga ar iškritusi automobilio detalė privers stabtelėti dar nepasiekus tikslo. 

Gamta

Ruanda – nuostabaus grožio, tūkstančio žalių kalvų šalis. Reikia laiko, kol akys ir kojos pripranta prie nuokalnių ir įkalnių, tarp jų įsispraudusių ežerų ir visą dieną virš galvos spiginančios saulės, molinių trobelių, vaikų pulkų ir raudonos žemės. Žmonės beveik visoje šalyje gyvena susispaudę mažuose ploteliuose, ir tokių miškų ar laukų kaip Lietuvoje niekur nepamatysi. Tiesa, Ruandoje yra keli nacionaliniai parkai, skirti gyvūnams ir augmenijai išsaugoti bei turistams parodyti. Čia pamatysi zebrų, beždžionių ar kalnų gorilų. Patys ištvermingiausieji eidami ilgu aukštyn žemyn vinguriuojančiu keliuku paklius į tikras džiungles, kur galės įsivaizduoti, kaip Mauglis iš tiesų gyveno. 

Maistas

Afrikoje žmonės paprastai valgo tik tai, ką patys užsiaugina. Kur žemė derlinga, ten turi saldžiųjų bulvių, pupelių ar ryžių. O ką daryti, jei gyveni aukštai kalnuose? Centrinės Afrikos gyventojus gelbėja vaisiai, ypač bananai. 

Pamatę medį, ant kurio auga didžiulės bananų kekės, pasakytumėte, jog tai palmė, tačiau iš tikrųjų tai paprasčiausia žolė, turinti storą iki 2 metrų aukščio siekiantį kamieną ir milžiniškus lapus. Bananų yra kelių rūšių: vieni dideli – juos skina žalius ir verda, kepa (skonis kaip bulvių) arba gamina bananų alų, o mažyčiai – prinokę būna labai saldūs. Dar žmonės augina avokadus, kurie kaip obuoliai noksta ant didžiulių, mūsų ąžuolus primenančių medžių, papajas, užaugančias iki mūsų melionų dydžio, ananasus, japoniškas slyvas ir daugybę kitų vaisių.

Saldumynai

Retas Ruandos kaimo vaikas yra ragavęs ledų ar šokolado. Visų pirma jų galima įsigyti tik parduotuvėse, kurių kaimuose nėra, ir jie kainuoja galybę pinigų, kurių net batams neužtenka… Be to, Ruandoje tokių skanumynų niekas negamina. Kaipgi tuomet vaikai ten išgyvena? Laimei, Afrikoje auga natūralūs „saldainiai“: yra toks augalas, kurio labai saldžios sultys, tad vaikai nusipjauna gabaliuką kamieno ir pasigardžiuodami graužia.  Darbai Ruandos moterys, prisirišusios prie nugaros kūdikius ir pasiėmusios vyresnius vaikus, saulei tekant išeina į laukus dirbti. Vyrai apylinkės miestuose prekiauja. Šeimose būna nuo 5 iki 8 vaikų. Jeigu šeima turi šiek tiek pinigų, išleidžia juos į mokslus. 

Čia nėra nei vandens, nei elektros, tad pagrindinis vaikų ir moterų darbas – parnešti vandens ir malkų. Vos kelerių metų vaikai vieni patys nupėdina kelis kilometrus iki vandens, ieškoti šapalų laužui ar tiesiog kam nors perduoti žinios.

Beje, Ruandoje žmonės viską nešioja ant galvų. Gali pamatyti stulbinamų vaizdų, pavyzdžiui, moterį, nešančią didžiausią kekę žalių bananų (kurioje apie šimtą vienetų), arba vyrą, einantį su milžiniškais maišais anglių ar skardos lakštais. 

Žaidimai

Vaikai, negalintys pasigirti nerūpestinga vaikyste, kaip mums įprasta, moka džiaugtis tuo, ką turi. Keliaudami į mokyklą ridena pačių susimeistrautą ratą, prilaikydami pagaliuku (tai tradicinis vaikų žaidimas), arba per pertraukas taip įsismarkauja spardydami iš polietileninių maišiukų padarytą kamuolį, kad ilgainiui sunku juos tarp dulkių įžiūrėti. 
Tradicijos

Apie Afriką sklando daug paslapčių ir mitų. Gal kad ten vis dar gyvos senosios tradicijos? Juk krikščionybė čia įžengė palyginti neseniai. Be to, patys vietiniai dar daug ko neišmano, nes trūksta mokyklų ir gerų mokytojų. 

Kai kurie afrikiečiai vis dar gydosi pas šamanus, išmanančius įvairius gydymo būdus žolelėmis ir burtais, nes tiki, kad pagrindinė visų ligų priežastis – piktųjų dvasių veikimas. 

Įdomūs čia vestuvių ir laidotuvių papročiai. Pavyzdžiui, vaikinas iki vestuvių turi pastatyti namą, padovanoti savo išrinktajai karvę, o mergina – padaryti gultus iš bananų lapų ir nupinti indus. Kai numiršta kuris nors iš šeimos narių, palaidoja jį savo kieme, prie namo, – kad visada būtų šalia.

Ką kalbėti apie afrikiečių dainas ir kraują kaitinančius šokius!.. Vos kelerių metų vaikai puikiausiai jaučia ritmą ir mušdami būgną išgauna sudėtingiausias melodijas. Džiaugsmą ar liūdesį žmonės čia išreiškia trypdami, dainuodami ar tyliai niūniuodami.  

Šiukšlės ir ligos

Ruandiečiai šiukšles meta tiesiog ant kelio ar šalia namų. Anksčiau jie neturėjo tokių daiktų, kurie nesupūtų, kaip antai polietileninių maišelių. Tad jiems atsiradus nesuko sau galvos, kur juos padėti, kad neterštų aplinkos.

Šiukšlės – tik viena priežasčių, kodėl Afrikoje žmonės daug ir sunkiai serga. Čia prastas vanduo, trūksta vaistų, žmonės nesilaiko higienos, nežino, kaip nesusirgti ir gydytis. Nuo ligų miršta daug vaikų. Vidutinė gyvenimo trukmė – tik 47 metai. Viena pagrindinių ligų Ruandoje yra maliarija, kuria galima užsikrėsti per uodus, nešiojančius šios ligos užkratą. 

Vis tiek laimingi

Matydamas jų švytinčias akis, gali pagalvoti, kad jie be galo laimingi, nors gyvenimas labai nelengvas. Žinoma, visko čia yra: yra žmonių, gyvenančių ir mieste, ir kaime, yra turtingų ir badaujančių, yra vaikų, einančių į mokyklą ir dirbančių laukuose. Kaip ir dienų būna saulėtų ir lietingų…

Rašė Ieva Pernavaitė
Fotografavo Jonas Mikaliūnas