Labai sunkiai gavau savo triušytę. Mano viena klasės draugė pardavinėjo triušiukus. Gyveno šalia mano namų. Bet kai mes su tėveliais išsiruošėme važiuoti nusipirkti triušiuko, paaiškėjo, kad tam name, kur mes ieškojome, draugės nebuvo.

Kitą dieną aš dar kartą išvažiavau ieškoti to namo. Radau jį. Pasiėmiau triušiuką ir laiminga grįžau namo.

Kai ji buvo maža, labai mėgo kandžiotis. Bet didžiausia Pūkės vaikystės išdaiga buvo maisto išvertimas. Ji dar puikiai moka kaip katė šnypšti ant žmogaus. Ji labai miela, graži ir padūkusi.
Jai dabar yra vieni metukai su trupučiu.

Jos narvelis mėlynas. Mano Pūkė yra netvarkinga. Aplink narvelį primėto šiukšlių ir visokių šapelių nuo šieno.

Ji ėda sausą maistą, skirtą dekoratyviniams triušiukams, geria vandenį ir kramsnoja šieną.

Ji – tikrai puikus triušis!

Kartą su mama ėjome į turgų. Kadangi labai myliu gyvūnus, o turėjau tik mažytį žiurkėną, labai norėjau turėti tokį gyvūnėlį, su kuriuo galėčiau pažaisti, pabendrauti. Taigi, kaip ir visada, lankydamosi turguje, nutempiau mamą prie gyvūnų. Ėjome ir apžiūrinėjome gyvūnus, tik staiga!..

Aš vos nenualpau! Priešais mane stovėjo mergaitė, kuri švelniai apglėbusi ant rankų laikė maža oranžinį kačiuką. Ryžiukas buvo žydrų akyčių ir meiliai prigludęs prie šilto mergaitės megztuko… Lyg iš sapno mane prikėlė moters balsas:

– Gal jums reikia kačiuko?

– Mamyte, noriu jo… – tepratariau ir paėmiau iš mergaitės rankų kačiuką. Jis buvo toks lengvutis, švelnutis… Visas drebėjo. Švelniai suleido nagučius man į striukę.

Mamytė paglostė kačiuką ir nedvejodama tarė:

– Mums jo reikia!

Aš greitai ją pakišau po savo striuke. Ar aš pasakiau ją? Ai, šeimininkė pasakė, kad tai mergaitė – katytė.
Mes dar buvome nespėjusios apsipirkti, taigi nešėmės ją tarp prekystalių ir visi tik gyrė:

– Koks gražus katinėlis! Koks mielas ryžiukas! Miela katytė…

Aš nieko neatsakiau į jų šūksnius, nes man rūpėjo tik katytė… Važiuodama mašina, įtemptai mąsčiau, net mamytei parūpo, kodėl aš tokia tyli. Aš pagaliau sugalvojau katytei vardą – ji bus Morka! Grįžus namo, mane pasitiko rūstus tėčio žvilgsnis: „Ar tu supranti, kokį rūpestį parsivežei?!“ Tačiau aš neklausiau, nes žinojau, kad jis ją pamils… Taip ir atsitiko! Netrukus Morka ir tėtis tapo geriausiais draugais. Kai tėtis žiūrėdavo televizorių, Morka meiliai susirangydavo ant jo pilvo ir… O jau murkdavo! Tiesiog iš miegų galėdavo pažadinti. Tikriausiai kažkada koks nors jos protėvis seniai prarijo žaislinį burzgiantį traktoriuką, tai dabar ir persiduoda iš kartos į kartą tas murkimas…

Dabar Morka jau didelė. Jai jau vieni metai. Mėgsta dūkti, žaisti, bet daugiausia laiko praleidžia, žinoma, miegodama.

Namuose auginu dar ir žiurkėną, tačiau tai jokių problemų nekelia. Morka puikiai sutaria su Berta (toks žiurkėniukės vardas). Kad ir kaip nustebtumėte – Morka labai mėgsta virtas morkas!

Nors Morkytė ir ne veislinė, bet labai miela!

Veislė
Megė ir Maksė – paprastos neveislinės jūrų kiaulytės. Šie gyvūnėliai taip vadinami dėl to, kad anksčiau jos kai kur buvo delikatesas, ir dėl to, kad jos gyveno prie jūrų ir džiunglių. 

Mityba
Jos, kaip ir visi graužikai, valgo joms skirtą sausą maistą. Mano Megė ir Maksė mėgsta ir žolytę, vaisius, daržoves, taip pat duoną ir batoną. Joms patinka, kai dienos valgiaraštis kasdien būna kitoks, bet aš manau, kad jos nėra išlepintos, nes aš irgi mėgstu kasdien ką nors nauja! 

Išvaizda
Mano mažylės yra juodai baltos. Megė yra labiau susivėlusi ir jos dryžiai ant vieno šono du, o Maksės – vienas ir jos kailiukas labai lygus. Jos – seserys, gal net ir dvynukės! 

Amžius
Greitai abiem bus pusė metų. Jos dar jaunos ir nedidelės. Vidutiniškai jūrų kiaulytės išgyvena penkerius metus. 

Būdas
Mielos, draugiškos, išdykusios ir labai daug pypsinčios. 

Veikla
Jos dažniausiai žaidžia viena su kita. Kai paimu ant rankų, jos mane laižo, kandžioja ir cypsi – manau, joms tai patinka! 

Mėgstamiausia vieta
Labiausiai joms patinka gulėti ant pjuvenų arba maisto dubenėlyje. 

Trumpai apie mano jūrų kiaulytes
Kai kas nors grįžta namo, namiškį jos pasitinka garsiai cypdamos. Mano manymu, jos šiek tiek pavydi, kai mano draugė pas mane atsiveda savo šunį!

Amžius:
Metai ir keturi mėnesiai.

Išgyvena:
Keturiolika metų.

Būdas:
Draugiškas, meilus, šiek tiek pavydus.

Veislės žymės:
Galva kaip aviganio, tik truputį mažesnė, stačios ausys, juoda nosis, viena akis ruda, kita žydra (toks jau jis gimė), ilgi ūsai, galva šviesiai ruda, tik tarpas tarp akių baltas, ant kaklo kailis baltas, kūnas šviesios rudos spalvos, yra juodų šerių. Švelnus, dabar šeriasi jo plaukai. Uodega ilga, baltu galu. Pilvas, krūtinė ir kojos balti.

Veislės istorija:
Seniau korgiai buvo skirti karvėms ganyti. „Dėl grožio“ jiems buvo kertamos uodegos. Šviesūs brūkšniai korgių šonuose atsirado dėl to, kad Elfų Karalienė jodama ant korgių paliko savo kojų žymes. Kai Anglijos karalienei sukako 14 metų, gimtadienio proga tėtis jai padovanojo mažytį korgiuką. Nuo tos dienos karalienė Elžbieta juos veisia ir visaip „popina“ Be to, ji turi korgį, taip pat vardu Montis! Mes savo šunį pavadinome tokiu pat vardu ir dabar vis pagalvojame: „Kaip jam tas vardas tinka…“

Ėdalas:
Mano šuo (turbūt ir kiti korgiai) ėda sausą pašarą, skirtą Valų korgiams pembrukams.

Žaidimai:
Jo mėgstamiausias užsiėmimas! Montis žaidžia, laksto ir kvailioja, kiek tik širdis geidžia! Kai išsimaudo, nespėji net pamatyti, kurgi jis dabar nulėkė?..

Ydos:
Jis turi ydą gulėti ant lovos. Dar kai mūsų nebūna, graužia kempines. Jau daug jų yra sugraužęs…

Patarimas:
Jei šuo manęs visiškaineklauso, aš tiesiog jam… įkandu į ausį! Ir jis supranta. Tai veiksmingas „vaistas“ nuo „pykčio“ ligos.
 
SĖKMĖS VISIEMS KORGIŲ AUGINTOJAMS!!!!!!!!

Jurga Rupšytė
 

Nenustygstantis pokštininkas

Nuskridusi Bitutė kambaryje pamatė dūkstantį šešką, vardu Marko. Įtariai pažvelgęs į viešnią, droviai pasislėpė už siurblio. Paskui pasičiupo raudoną kamuoliuką ir stryktelėjo ant keturkojės kėdės, tada ant greta stovinčio narvelio ir vėl ant žemės, mirktelėjo žvitria akyte ir šmurkštelėjo po lova… Ant palangės gulėjo nuvirtęs vazonas, ant grindų pabiro žemė ir nelaiminga, liūdna ir gal kiek piktoka gėlė…

Fotosesija prasideda

„Apie tokį išdaigų mėgėją tikrai reikia papasakoti vaikams, – nusprendė Bitutė. – Tačiau pirmiausia reikėtų jį nufotografuoti“. „Na ir greitumas to šelmio“, – nustebo Bitutė, kai kaskart blykstelėdama fotoaparatu nesėkmingai bandė įamžinti šešką…

– Palauk, neskubėk, leisk nufotografuoti, juk noriu tave parodyti vaikams…

Tačiau greituolis nė klausyti nenorėjo ir toliau žaidė savo žaidimus. Fotoaparatas spėdavo pagauti tik Marko uodegėlę ar ausytę… Vis dėlto kai šis pavargo nuo šėlionių, pavyko įamžinti nenuoramą… Tik pažvelkite į šias nuotraukas! Argi jis ne žavus?

Naminis gyvūnėlis

Turbūt daugelis iš jūsų net neįsivaizdavo, kad toks gyvūnėlis gali gyventi nelaisvėje. Į šiuos namus Marko atkeliavo gana neįprastai: supakuotas dėžutėje kaip gimtadienio dovana. Šeimininkai pamena, kad išleistas iš dėžutės šeškas lyg nuomininkas iššniukštinėjo visus kambario kampelius, tarsi tikrintų, ar nauja vieta bus tinkama gyventi.

Reikalauja dėmesio

Nors Marko linksmas ir pašėlęs, su juo linksma žaisti, vis dėlto jį reikia ir prižiūrėti. Šeimininkai, grįžę į namus, iš narvelio išleidžia savo numylėtinį. Šis dūkdamas sukelia daug juoko, kartais prikrečia neįtikėtinų dalykų, kartais – nuostolių. Didžiausia bausmė už išdaigas – uždarymas į narvelį. Kai nusikaltęs išdykėlis paimamas į rankas, vadinasi, už blogus darbelius bus baudžiamas. Jis tai puikiai supranta, todėl ima meilintis šeimininkui. Taip gudrutis Marko išvengia bausmių! Tačiau kartais prisidūkęs taip pavargsta, kad mielai keliauja į narvelį pats.

Šeškas Marko gana išrankus: jam perkamas sausas šeškų maistas, kurį šeimininkai sumaišo su kačiukų maistu.

Viskas smalsu

Namai šiltesni, kupini gyvybės, kai išdykėlis ilgauodegis sukiojasi aplink. Kai šeimininkai sugrįžta į namus su šiugždančiu pirkinių maišeliu, susidomėjęs Marko įlenda į vidų ir patikrina, kas ten gero yra. Kartą mama pastebėjo Marko uodegą, kyšančią iš rankinės, o visus daiktelius pažirusius ant žemės. Pasirodo, šis atkakliai bandė ištraukti storą odinę piniginę. Marko nesigėdydamas iššniukštinėja patikusį kampelį, į svečius atkeliavusio draugo batus ar mažosios sesės paliktą kuprinę. Nepalikite daiktų šeškui pasiekiamoje vietoje – šis juos sutvarkys savaip. Beje, gali neskaudžiai grybštelėti pirštą ar timptelėti jūsų kojinę, jei supykę pabarsite nenuoramą.

Nemalonios procedūros

Šeško nagučiai karpomi specialiomis žirklutėmis, valomos ausytės. Beje, Marko švaros procedūras ne itin mėgsta, todėl nepatenkintas visada spurda, bando pasprukti, o ištrūkęs slepiasi po lova, kur jo niekas nepasieks.

Marko atkeliavo iš Čekijos, todėl turi pasą, kuriame yra įrašytas jo vardas, šeimininkai, išvardinti visi nemalonūs ir skausmingi daktaro atlikti skiepai. Šeško petyje įsiūta mažytė mikroschema su numeriu, kad būtų galima atpažinti šešką. Tai lyg nedidelis pasas, su kuriuo Marko gali keliauti po visą Europą.

Ką žinome apie šešką?

Gyvena jie drėgnose krūmingose Europos, Azijos, Amerikos lygumose ir stepėse. Tai tylūs, bailūs, paslaptingi gyvūnai, mėgstantys vienišiaus gyvenimą, dienomis dažnai tūnantys medžio drevėje ar kitų gyvūnų apleistame urve. Medžioja sutemus, minta smulkiais graužikais, varliagyviais, žuvimis, ropliais, vabzdžiais, kirmėlėmis, rudenį – vaisiais.

Nuo kitų gyvūnų šeškas skiriasi nemaloniu kvapu – kilus pavojui ima ne tik švilpti, urgzti ir garsiai klykauti, bet priešą gali apipurkšti dvokiančiu skysčiu, kurį išskiria prie uodegos esanti liauka. Į taikinį, jei jis nutolęs per tris metrus, gali tiksliai pataikyti, o vėjo sklaidomas kvapas toks stiprus, kad jį galima užuosti kilometro spinduliu.

Rašė ir fotografavo Ginta Paulavičiūtė