Gerbiama notare, ką daryti, kad Žvirblis grąžintų knygą? Ją man dovanojo močiutė… Štai atvirukas, kuriame močiutė rašo dovanojanti man šią knygelę ir sveikina su gimtadieniu. Va, ir parašas…
Puiku, Bitute, kad išsaugojai atviruką. Jis įrodo, kad knyga – tikrai tavo. Tokie dovanojimo dokumentai – labai svarbūs. Dabar man antspaudu ir savo parašu belieka patvirtinti, kad pasveikinimą tikrai parašė tavo močiutė, ir Žvirblis privalės grąžinti knygą.

Toks jau tas notaro darbas – tvirtinti dokumentus?
Taip. Mus lanko žmonės, kai reikia patvirtinti, kad sodyba, žemė ar močiutės palikimas priklauso jiems, kai ką dovanoja ar nutaria savo uždirbtą turtą palikti kitiems. Juk ir pati matei, Bitute, kad būna nesąžiningų piliečių, kurie gviešiasi svetimo turto. O notaro antspaudu patvirtintas raštas laikomas teisingu, ir nedorėliai nebeturi teisės reikalauti to, kas jiems nepriklauso.

Ar notarų būta ir senovėje?
Tai sena ir gerbiama profesija. Lotynų kalbos žodis „nota“ reiškia „raštas“. Pirmasis notariato aktas (taip vadinami notaro užantspauduoti raštai – dokumentai) žąsies plunksna buvo surašytas 1400 m. Sicilijoje. Nuo tada notarų atsirado visose šalyse.

Žąsies plunksna – notarų ženklas?
Taip. Lietuvos notarų vėliavoje yra žąsies plunksna, kuria žmonės rašė senovėje. Yra ir teisingumo deivė Temidė, laikanti svarstykles. Tai iš amžių glūdumos atėjęs teisingumo simbolis.

Tai notarai – rimti ir pareigingi žmonės, jeigu jų antspaudus, parašus ir žąsies plunksnas žmonės gerbia…
Bitute, lengvabūdžių ar tinginėlių dirbti tokio darbo nepriima. Kas būtų, jei lengva ranka pasirašytum neteisingą dokumentą? Klestėtų melas, apgaulė… Tad mes, notarai, viską kruopščiai patikriname, ištiriame, ar dovanojantis žmogus vėliau nepakeis savo nuomonės, ar toji dovana tikrai priklauso jam, – ir tik tada pasirašome ir antspauduojame.

O jau tų antspaudų antspaudėlių ant notarės Onos stalo! Dideli ir maži, sunkūs ir lengvučiai… Pūpso storiausi popierių segtuvai, o kompiuteryje – vien skaičiukai ir diagramos. Siaubas!

Turbūt reikia daug mokytis, jei nori būti notaru?
Taip. Ir būti teisingam, darbščiam ir kruopščiam. Juk teisingumo reikia net žaidžiant kvadratą ar slėpynes, – kaip kitaip nuspręsi, kas iš tikrųjų laimėjo? Teisingi žmonės man patiko nuo vaikystės, tad baigusi mokyklą įstojau į Teisės fakultetą, tapau notare. Paskui mane išrinko Lietuvos nepriklausomų notarų rūmų prezidente. Mes dalyvaujame ir pasauliniuose notarų kongresuose. Notarų šūkis lotyniškas – Lex et quod notamus („Ką patvirtina notaras, tampa įstatymu“).

Ar namie irgi be paliovos antspauduojate?
Tai jau ne! Grįžusi iš darbų palaistau gėles. Pažaidžiu su anūkais – Šarūnu ir Gabriele. Va jai tai patinka antspauduoti. Matyt, užaugusi bus notare… Su vyru dažnai vykstame į kalnus paslidinėti. Anksčiau bijojau slidėmis leistis nuo šlaitų. Bet juk tai neteisinga – niekas nebijo, o aš bijau! Ir per savo gimtadienį Alpėse pasidovanojau sau dovaną – išmokau slidėmis vingiais leistis nuo aukšto kalno šlaito!

Šaunūs tie notarai! O kaip išmokti būti teisingam?
Svarbu gerbti vyresnius žmones, neleisti skriausti silpnesnių. Išmanyti žmonijos ir savo šalies istoriją. Sakoma: „Tegu geriantys vandenį geru žodžiu pamini tuos, kurie iškasė tą šulinį“. Ir dažniau šypsokitės – juk teisingam būti nebaisu! O dabar – OP!

Taigi nutariau pakalbinti ne ką kitą – o Živilę Božkienę, Vilniaus „Ąžuolyno“ mokykloje pradinukus mokančią skaičiuoti, piešti, skaityti ir, žinoma, muzikuoti.

Ar daug vaikų nemoka dainuoti?
Bitute, dainuoti moka visi. Tačiau kai kurie iš pradžių gėdijasi, todėl gieda nesklandžiai. Ilgėliau padainavę jie puikiausiai gieda! Apie tokius nedrąsučius sakoma: „Meška ant ausies užmynė“. Mokslininkai kažkada net tvirtino, kad nesklandžiai dainuojantys esą „neturi muzikinės klausos“.

Kas toji „klausa“?
Žmogaus savybė tiksliai atkartoti dainelę ar melodiją. Tai va, paaiškėjo, kad klausą turi visi! Tereikia dažniau solfedžiuoti (skaityti iš natų), padainuoti, pagroti – ir ji atgyja. O jei tik dejuosime, kad neturime klausos, jei nedrįsime dainuoti, gali atsitikti, kad ir liksime su „meškos užminta ausimi“.

Nekas… Ar sunku mokyti vaikus?
Dažniausiai – linksma ir smagu. Ypač kai vaikai susidomėję klausosi, ką pasakoji, jų akutės dega smalsumu. Arba kai uoliai skaito, rašo, piešia, draugiškai gieda, nesistumdo ir nesikumščiuoja. Tada džiaugiuosi, kad nutariau būti mokytoja. Bet pasitaiko ir kitaip…

O kaip?.. (Nejaukiai pasimuisčiau, prisiminusi savo mokyklos dienų šunybes. Tai pasipūsdavau, tai pamokėles tingėjau ruošti, tai su Grambuoliu susipešdavau, – labai jau kandus tipas jis buvo.)
Pasitaiko neklaužadų. Pešasi, triukšmauja… Tokie trukdžiai-trukdytojai. Jei jau nesusitariame, tenka pasiūlyti tokiam pereiti į kitą klasę arba susitikti su jo tėveliais bendram, pati supranti – nelabai maloniam pokalbiui. Svarbiausia – visada būti pedagogiškam.

Ką tai reiškia?
Senovės Graikijoje „pedagogu“ vadino tuos, kurie mokė vaikus. O mokslas pedagogika nurodo, kaip mokytojas turi mokyti. Tos pedagogikos ir muzikos mokytojos specialybės aš mokiausi Šiaulių pradinio mokymo institute. Pasirinkau ją ir todėl, kad mano mama – mokytoja, o dvynė sesuo – muzikantė, chorvedė, dabar vadovaujanti bažnyčios chorui Čikagoje.

Tikra mokytojų ir dainininkų šeimynėlė… Ar sunki ta pedagogika?
Išmokti reikia daug – dėstymo meną, matematiką, muziką, piešimą… Viską, ko gali prireikti vaikams. Mat jie klausia tokių dalykų, apie kuriuos ir pats ne ką žinai. Tada pasiklausi kitų, pasiskaitai – ir atsakai. Tikras mokytojas turi žinoti ir kaip atsiranda debesys, ir kada užmiega kiškis, kaip apskaičiuoti Saulės judėjimą, nupiešti plakatą, sukurti dainelę… Viską.

Turbūt jaudinotės atėjusi į pirmąją savo pamoką?
Taip, kinkos virpėjo. Bet prisiminiau, ko mus mokė institute, ir netrukus su vaikais susidraugavome.

Kokie vaikai mieliausi?
Visi. Ypač smagu, kai mokinukas nori išmokti, o kai išmoksta, net paties akutės nušvinta. Jam pasaulis – stebuklingas ir įdomus. Tačiau nuliūstu, jeigu vaikai nežino net paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, kas yra „aukuras“ arba melisa. Skurdi kalba… O tu ar žinai, Bitute, kas toji melisa?

Gardi vaistažolė, iš kurios smagu rinkti medų. Tai per dienas ir mokote?
Ne tik. Mokykloje įsirengėme tokį etnografinį kambarį, lietuvių buities muziejų, ten sutempėme senoviškų daiktų bei rakandų. Atkrisk, Bitute, pažiūrėti, tau patiks! Koncertuojame mokykloje, per įvairias šventes. Turime mokinių popmuzikos ansamblį – „Giliukas“, kuriam vadovauja Artūras Novikas.

Turbūt ir šv. Kalėdas sutinkate įdomiai?
Kalėdoms ruošiamės per adventą – kas rytą klasėje uždegame žvakutę, pasimeldžiame, giedame. Apgalvojame, ką gražaus nuveiksime kitais metais. Atėjus šv. Kalėdoms mokykloje turi būti šviesu, linksma ir gražu!

Ko linkite mokinukams Naujaisiais metais?
Dainuoti. Mat dainos valo širdį, padeda susidraugauti. Antra – būti tokiems, kokius jus esant jaučia mokytojas. Kad ir kuo dėtumėtės! O jis tikrai žino, kad galite kalnus nuversti, kad esate darbštūs, išmintingi ir gabūs. Žinote, kas mokytojui smagiausia? Kai po daugelio metų susitikęs savo mokinuką mato šaunų ir gerą žmogus. Širdis sušyla… Taigi – mokytojo triūsas nenuėjo veltui. Būkite visada šaunūs, smalsūs ir dori!

• be bilieto lėktuvu skraidyti negali net bitutės;
• bitutės apskritai lėktuve yra nepageidaujamos, nes gali įgelti keleiviams ar pilotams;
• man leis skristi tik todėl, kad mandagiai atsiprašiau ir pažadėjau mūsų skrydį aprašyti žurnale „Bitutė“.

Ir štai – lakūno Virmanto valdomas lėktuvas lengvai atsiplėšė nuo žemės, šovė į debesų jūrą ir išnėrė į akinančią žydrynę. Apačioje – miškai ir slėniai, ežerų veidrodžiai, mažyčiai it degtukų dėžutės pastatai… JĖGA!

Gerbiamasis pilote, kodėl skraidote? Juk vaikštinėti žeme – ramiau.
O man smagiausia – danguje. Vaikystėje išeidavau kur į laukus žiūrėti gandrų skrydžio, stebėjau baltą liniją danguje, kurią brėžia skrendantis lėktuvas… Na, galvodavau, ir aš kada nors taip baltai dangų išpaišysiu! Vyriausiasis mano brolis Vytautas. aukštojo pilotažo sporto meistras, skraidė sportiniais lėktuvais JAK-52 kartu su lakūnais J. Kairiu, V. Lapėnu, iškovojo skraidymo čempiono vardą. O aš, besimokydamas Vainuto vidurinėje mokykloje (Žemaitijoje), lankiau Šilutės sklandytojų aeroklubą, kur išmokau skraidyti sklandytuvu „Blanik“, konstravau aitvarus, lėktuviukų modelius.
Kada pirmąkart pakilote?
Sulaukęs penkiolikos. Kyviškėse lakūnas man leido kartu skristi seno modelio lėktuvu AN-2. Jį vadinome „kukurūzniku“, nes virš kukurūzų laukų barstydavo trąšas. Taigi va, – važiuoja dardėdamas tas „kukurūznikas“ žeme ir… staiga atsiplėšia ir kyla aukštyn! Nuostabu.

Kaip išmokote valdyti lėktuvą?
Mokiausi Zaporožėje. Savanorių armijoje išmokau skraidyti naikintuvu. Paskui gavau karo aviacijos atsargos karininko laipsnį. Paskui mokiausi Aktiubinsko aukštojoje civilinės aviacijos mokykloje, kur įgijau inžinieriaus-piloto profesiją. Grįžęs į Lietuvą, skraidžiau lėktuvais JAK-40, ATR-42. O čia, „Lietuvos avialinijose“, keleivius po pasaulį skraidinu vienu moderniausių lėktuvų – SAAB 2000.

Aukštai skrenda… Ar nebaisu? Ims ir nukris…
Nenukris. Lėktuvą puikiai valdo orlaivio vadas ir pilotas, jo skrydį stebi lokatoriai. Jis visiškai kompiuterizuotas. Jei sugestų vienas kompiuteris, veiktų kiti, kurių yra daugiau nei dvidešimt. Turbosraigtiniai lėktuvai – vieni patikimiausių.

Turbo… kas?!
Lėktuvai, kurių sraigtus per tam tikrus mechanizmus suka galinga turbina.
(Nors aš ir labai išmintinga, mieli skaitytojai, bet šioje pokalbio vietoje nudelbiau akis ir suglumusi pasikasiau galvą. Kas per gudrybės?.. O varge, net ir skraidant reikia mokytis! Pasirodo, lakūnas turi išmanyti ne ką mažiau nei mokslininkas…)

Tai net lakūnai privalo mokytis?
Taip. Fizikos, matematikos, chemijos, kalbų, technologijos. It daugybos lentelę išmanyti lėktuvo konstrukciją. Antraip nesugebės jo valdyti, pajusti. Ar žinote, kad lakūnas turi jausti lėktuvą taip, kaip raitelis – savo žirgą? Kitaip lėktuvas jo neklausys.
Sako, kad lakūnai dar turi būti sportiški ir sveikai gyventi.
Žinoma. Priimant į lakūnų mokyklą ar stojant į Karo akademiją, kur rengiami karo lakūnai, tikrinama jų sveikata. Netapsi lakūnu, jei pakilus virš žemės ims suktis galva, pykins. Na, o rūkaliaus, lėtapėdžio ar apsileidėlio skraidyti tikrai niekas nemokys!

Kodėl?
Pilotas atsakingas ne tik už save, bet ir už keleivius. Jis turi būti šaunus ir patikimas! Mokymas griežtas – du kartus per metus visi lakūnai treniruojasi tam tikroje treniruočių kabinoje, kurioje sukurtos tokios pat sąlygos kaip lėktuve. Tyčia sudaromos avarinės situacijos: kabina krenta, sukiojasi, o joje uždarytas lakūnas turi rasti išeitį iš kebliausios padėties! Kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau skraidysi. Toks lakūnų devizas.

O jei atsitiks kas netikėta?
Viskas taip sutvarkyta, kad netikėtumų nebūtų. Žinome, kokie bus orai, kada kils vėjas, kur griaudės perkūnas. Seniau pavojingi būdavo ir žaibai, tiršti debesys, vėjai, galintys sukelti turbulenciją – lėktuvo kratymą ir supimą. O dabar šiuolaikiniais lėktuvais skristi galime drąsiai.

Mums bešnekant apačioje atsivėrė pasakiškas vaizdas – saulės nutvieksta jūra, nužerta Švedijos salelėmis – šcherais, o pakrantėje – didingas Stokholmo miestas. Valio! Atskridome!

Ačiū jums, lakūne! Sakykite, ką daryti, kad ir mes skraidytume?
Pirmiausia – siekti tikslo. Sveikai gyventi, gerai mokytis. Saugoti akis, nes lakūno regėjimas turi būti labai stiprus. Neverta eikvoti daug laiko kompiuteriniams žaidimams, verčiau keliauti, sportuoti ir – gerai mokytis. Ir visur jausti saiką – net valgant šokoladą.

Ar mėgstate šokoladą?
Žinoma! Tačiau labiausiai – nuotykių filmus, kuriuos, grįžęs po skrydžių, žiūriu su savo sūnumi Mantu. O šokolado iki valios sau leisiu prisivalgyti tik per žiemos šventes. Tegu ir „Bitutės“ skaitytojams jos būna linksmos!

„Tobulas pyragas – tai meno ir mokslo kūrinys, – patvirtino „Kepuvos“ gamybos vedėja Danutė, kai šnektelėjome kepykloje tarp tykiai ūžiančių ir šlamančių kepimo, tešlos maišymo ir brandinimo mašinų. – To reikia ilgai mokytis ir, be abejo, dar turėti konditerio talentą“.

O kas tasai „konditerio talentas“?
Konditeris – tai gardžių ir sveikų skanėstų specialistas. O talentą turi tas, kuris kepa tokius kepinėlius, kad jų pavalgę visi pasijunta linksmesni ir geresni. Talentingas konditeris nesibaimina išbandyti dar nežinomų valgių receptus, pats sukuria naujų. Jei tau smagu iškepti tėčiui ar sesutei kokį įdomų pyragą, draugus pavaišinti savais sausainiukais – turi konditerio talentą.

Tai jūs visus ir vaišindavote nuo mažumės?
Taip. Mano močiutė puikiai kepė pyragus. Su medumi ir varške, obuoliais, uogiene, kopūstais… Aš jai talkindavau, vaišindavau bičiulius. Buvau baisi smaližė! Slapta išlaižydavau visas uogienes, aptikdavau pyragėlius ir saldumynus, kad ir kur juos paslėptų. Tyrinėjau kulinarijos – maisto gaminimo – knygas. Troškau sužinoti visas kulinarijos meno paslaptis!

Ar sužinojote?
Jų tiek daug, kad viso gyvenimo neužtektų. Tačiau kai baigiau mokyklą ir nutariau technikume mokytis technologo-konditerio specialybės, man buvo atskleista visų svarbiausioji skanumynų paslaptis…

Kokia?! Pasakykite ir man!
Vienas dėstytojas mums sakė: „Žiūrėkit, trys žmonės pagal tą patį receptą sutepa tortą. Dviejų tortai kaip tortai, nieko ypatinga, o vieno – neregėtai gardus. Atspėkite – kodėl? Ką jis įdėjo į tortą? Tai ir yra gardumo paslaptis“.

Na, ir ką?! (Net karštis išpylė… Ak, kaip norėčiau, kad ir mano tortai būtų visų skaniausi!)
Ogi – meilę. Dėstytojas mums paaiškino: „Jei gaminsite be meilės, atmestinai – nebus gardu. Valgį gaminkite rūpestingai, džiaugsmingai, švariai. Dailiai jį papuoškite. Kad užkandus akyse prašviesėtų! Atminkite, gero ir gražaus torto žmogus niekada nepamiršta. Mylėkite ir gerbkite tuos, kuriems gaminate. Ir būsite puikūs kulinarai“.

Tai kepėjai ir virėjai turi būti geri žmonės?
Žinoma. Ir labai apsišvietę – reikia išmanyti užsienio kalbas, chemiją, piešimą ir puošybą. Net mašinų technologiją, nes šiuolaikinėse kepyklose viskas gaminama mašinomis. Kepėjai turi būti švarūs, rūpestingi, atkaklūs ir darbštūs. Darbas kepykloje – nelengvas… Reikia keltis 4 valandą ryto, kad 8 valandą jau galėtume žmones pavaišinti pusryčiais – arbata su karšta, kvapnia, šokoladu aplieta bandele.

Man irgi patinka tie, kurie puikiai gamina…
Į mūsų kepyklą šviežių bandelių viena močiutė ateina net iš kito Vilniaus rajono. O vaikai dažnai prašo mamų: „Nupirk man šiltų ledų, būsiu geras…“ Tie šilti ledai – tai mūsų „Kepuvos“ vamzdeliai su kremu. Smagu, kai visi mėgsta mūsų skanumynus. Štai Norvegijoje net gavome prizą už geriausią tortą „Rudens gėrybės“. Jis pripažintas ir gražiausiu. Išdabinome jį ežiukais – meduoliukais, cukriniais klevo lapais ir šokoladiniais kankorėžiais.

Turbūt namie pailsite nuo darbo?
Kur ten! Sūnūs nuolat prašo: „Mama, iškepk, mama, padaryk“. Vienintelis iš namiškių mano kepinių nevalgo Siamo katinas vokišku vardu Knobis – Česnakas. Jis labiau mėgsta pieną.

Keistuolis! Aš ir „Bitutės“ skaitytojai – ne katinai. Taigi pasakykite, kaip greitai paruošti kokį gardumyną.
Yra toks tortas „Tinginėlis“. Jis gaminamas, kai netikėtai užgriūna svečiai. Susmulkinkite pakelį sausainių, užpilkite kondensuotu pienu. Įberkite šaukštelį kakavos, šaukštelį cukraus, įpilkite pusę pakelio tirpdyto sviesto. Išmaišykite, supilkite į formelę ir įkiškite į šaldytuvą. Po 20 minučių „Tinginėlis“ gatavas! Linkiu jį gaminti su meile.

Ko dar palinkėtumėte?
Tiems, kurie be saiko valgo saldumynus, linkiu prisiminti Drakoniuką iš animacinio filmo. Jis taip mėgo šokoladą, kad, patekęs į šokolado fabriką, apsirijo ir vos nenuskendo šokolado katile. Taigi – nebūkite drakoniukai, gardumynais džiaukitės saikingai. Palikite jų draugams, tėveliams. Tortas visada skanesnis, kai valgomas kartu su visais!

Ar nenusibosta lydyti, karpyti ir veržti tuos mažyčius daiktelius?
Tikrai ne! Ar ne smagu sutaisyti seną gražų šeimos papuošalą, kurį galbūt nešiojo dar jūsų proproproprosenelė? Ar ne linksma sukurti madingą apyrankę, kuria pasipuoš miela mergaitė? O kiek žmonių prašo pataisyti išklerusius akinių rėmelius, laikrodžių grandinėles! Juvelyro auksakalio darbas teikia daug džiaugsmo.

O kodėl vadinatės „juvelyru auksakaliu“?
Juvelyro auksakalio amatas – vienas seniausių. Egipto piramidėse rasta faraonų papuošalų iš gryno aukso. Jau senovės egiptiečiai mokėjo rasti ir lydyti auksą. O prieš šešis šimtmečius Kolumbas, atradęs Amerikos žemyną, amą prarado pamatęs vietinių gyventojų namus bei šventyklas, išpuoštas nuostabiausiais grynojo aukso dirbiniais. Majai, inkai, actekai sugebėdavo nukalti neregėto grožio aukso papuošalų. Štai kodėl užkariautojai iš visų kraštų veržėsi į Amerikos žemyną, grobė auksą, plėšikavo… Bet tai jau kita istorija.

Žiūriu, tas auksas – gana pavojingas metalas. Sako, nedori žmonės vagia auksinius dirbinius, žiedus, brangenybes, monetas…
Ilgą laiką aukso ir sidabro dirbiniai buvo tarsi pinigai. Už juos galėjai daug ką nusipirkti. Be to, popieriniai pinigai ilgainiui sutrūnija, tampa nevertingi, o auksas išsilaiko ilgai. Meniškas auksinis ar sidabrinis papuošalas – tikras turtas. Visais laikais „blogiukai“ brovėsi į senovinius kapus, apleistas pilis, piramides, tikėdamiesi atrasti lobių – aukso ir brangenybių. Pasaulyje dėl kai kurių papuošalų, pavyzdžiui, karūnų, žiedų, šlifuotų brangakmenių, padaryta baisių nusikaltimų! Todėl dabar senovinės brangenybės rūpestingai saugomos muziejuose.

O kada auksakaliai atsirado mūsų kraštuose?
Lietuvoje – apie 1495 metus. Papuošalai iš aukso vertinami labiausiai, nes auksas – ilgaamžis, nerūdijantis metalas. Iš jo patogu gaminti įvairias puošmenas, padabinti brangakmeniais… Ar žinai, kad iš vieno gramo aukso galima išlydyti beveik kilometro ilgio siūlelį? Aukso siūlais nuo senų laikų siuvinėjami didikų ir dvasininkų apdarai, šventiniai drabužiai. Norint galima pagaminti tokią plonytę aukso plokštelę, kad per ją matysi dangų.

Bet man gražūs ir vario papuošalai…
Taisome ir juos. Žalvario, vario sages, apyrankes žmonės nešiojo nuo senų laikų. Sako, kad šie metalai naudingi sveikatai. Ar matei, Bitute, kokie puikūs senoviniai žalvario papuošalai muziejuose? Vėliau, Lietuvai pradėjus daugiau bendrauti su kitais Europos kraštais, pradėta nešioti sidabrinius, auksinius papuošalus su brangiaisiais akmenimis. Yra net mokslas apie brangiuosius akmenis – gemologija. Gemo, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „akmuo“. Tada Vilniuje atsidarė pirmosios juvelyrinės dirbtuvės. Dirbinius pradėta žymėti praba – žymeniu, rodančiu, kiek aukso ar sidabro yra gaminyje. Pirmosios prabos ant lietuviškųjų aukso, sidabro lydinių – tai Vyčio ar Gedimino stulpų įspaudas.

Auksakaliui reikia ir auksinės kantrybės – nė už ką nesugebėčiau dienų dienas taisyti smulkių daikčiukų mažutėliais įrankiais…
Taip. Ranka turi būti tiksli, regėjimas – stiprus. Juvelyrika – tikslumo simbolis. Juk sakoma – juvelyrinis darbas, tai yra labai kruopštus, tikslus. Net futbolininkai sako: „Įmušė juvelyrinį įvartį“. Tam, kuris nori gaminti ir taisyti papuošalus, visada ir visur turi užtekti kantrybės. Ir sumanumo. Tada jis pagamins tokių dailių papuošalų, kad džiaugsis visi!

Jūsų darbo įrankiai panašūs į dantų techniko.
Ne visi. Mes turime metalo lydymo krosnelę, liejimo formas, įvairiausius kaltukus, žnypliukes, gręžtukus. O aukso plokštė ir viela – darbo pagrindas. Jas pjaustome, kalame, lituojame, dilde suteikiame gražią formą. O ant nosies nešiojame binokuliarą – tokius didinamuosius juvelyro akinius.

Ar juvelyrams nutinka kokių nuotykių?
Ir dar kiek! Sykį atbėgo vakare moteris, atnešė sutrūkusį vėrinį, nuotrauką ir prašo: „Dėde juvelyre, suverkite tuos karolėlius taip, kaip šioje mano vestuvių nuotraukoje. Rytoj – mano sidabrinės vestuvės, noriu puikuotis su tuo pačiu vėriniu…“ Triūsiau visą naktį, bet vėrinį suvėriau. Kaip džiaugėsi moteriškė! Būna ir liūdnų atsitikimų. Ateina draugas ir sako: „Egipto turguje nusipirkau saują tikrų aukso žiedų su brangiaisiais akmenimis. Pažiūrėk, ar geri“. Patikrinu, ogi visi žiedai variniai, o tie „brangakmeniai“ – tik gudriai nušlifuoti stiklo karoliukai… Apgavo žmogų. Juvelyras turi iškart atskirti, kas tikra, o kas – ne.

Kur Jūs to mokėtės?
Šiauliuose yra specialūs metalo apdorojimo specialybės kursai. Ten būsimieji juvelyrai mokosi piešimo, kompozicijos, metalų technologijos, chemijos. Auksakalys – tarsi menininkas, jis turi išmanyti, kaip pagaminti gražų ir tvirtą daiktą.

Girdėjau keistų dalykų – sako, seniau tilto statytojai turėdavo atsistoti po tiltu, kai pirmą kartą reikėdavo išbandyti jo stiprumą. Ant tilto sustodavo sunkūs vežimai su kroviniais, ir jeigu naujasis tiltas nesugriūdavo, statytojas gaudavo užmokestį. O jei sugriūdavo, – pats kaltas, blogai statė…
Taip, Bitute, seniau taip būdavo. Todėl ir tada, ir dabar stengiamasi labai rūpestingai statyti tiltus. Juk jais ne vienerius metus eis daugybė žmonių, važiuos sunkūs vežimai, mašinos, traukiniai, žygiuos kareiviai… Prieš statant būtina atrasti tinkamą vietą, kad tiltas nenugrimztų ir neišsikreiptų. Be to, reikia žinoti, ar toje upės vietoje būna stiprūs potvyniai, vėjas, kokį svorį turės išlaikyti tiltas. Reikia parinkti tinkamiausias statybines medžiagas, rūpestingai įkalti polius, paruošti aplinką. Todėl prieš statant pirmiausia rengiamas tilto projektas, braižoma daugybė brėžinių, viskas apskaičiuojama ir tik po to pradedami darbai.

Ir vis viena, girdėjau, kartais koks tiltas ima ir sugriūva…
Dabar tai atsitinka labai retai. Daugiausia tiltų sugriauta per karus. O paskutinįkart tiltas sugriuvo Japonijoje prieš dešimtį metų. Mat juo koja kojon žygiavo policijos seržantų būrys, ir jų žingsniai sukėlė rezonansą. Taigi tiltas ėmė ir nuvirto…

O kas tas baisusis rezonansas?!
Kiekvienas virš žemės kybantis daiktas šiek tiek svyruoja, tik mes to nejaučiame. Dangoraižiai, tiltai – irgi. O kai žygiuojančių žmonių būrio ritmas atitinka tą nematomą svyravimų dažnį, atsiranda rezonansas, tiltas nebeišlaiko ir suyra. Todėl kareivių ar skautų būriui einant per tiltą liepiama jokiu būdu nežengti koja kojon.

Dėkui, kad pasakėte! Perspėsiu, kad mano draugai vabalėliai irgi nevaikščiotų per tiltą dideliais būriais!
Nesibaiminkite, dabar stengiamasi taip statyti tiltus, kad rezonansas neatsirastų. Todėl tiltų statybos inžinieriai turi puikiai išmanyti ne tik statybos meną, bet ir fiziką, chemiją, matematiką. Jis turi labai tiksliai nurodyti darbininkams, tiltų statytojams, kaip ir kur reikia dirbti.

Turbūt mokykloje buvote tikras pirmūnas?
Labai patiko fizika, chemija ir braižyba. Taigi ir nutariau – būsiu inžinieriumi! Baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Inžinierių yra labai įvairių – pavyzdžiui, geležinkelių, ekonomikos, elektronikos, aviacijos, transporto, bet aš pasirinkau kelių ir tiltų statybą, mat nuo mažumės mėgau tiltus. Juk sako, kad tiltai jungia ne tik upės krantus, bet ir žmonių širdis.

Ar daug tiltų pastatėte?
Nemažai. Tarp jų ir Karaliaus Mindaugo tiltą. Jį statyti reikėjo greitai, kad spėtume iki Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės. Kasdami pakrantėje gruntą radome karo metų liekanas ir dvi nesprogusias granatas. Jas paskui nukenksmino išminuotojai. Dirbome dieną naktį, ir štai…
 
Puikus tilčiukas! (Šelmiškai pastrykčiojau ant geležinių tilto atramų, mėgindama sukelti rezonansą, bet nepavyko. Stiprus tas Mindaugo tiltas! Tik jūs taip nedarykit!) Kiek iš viso yra tiltų Lietuvoje?
Apie 4 010. Trakų ir Biržų pilyse – senoviniai pakeliamieji, Vilniuje – daugiausia gelžbetonio surenkamieji ir metaliniai, Vingio parke – vantinis. Yra karpytų, rėminių, arkinių, kabančiųjų, geležinkelio, netgi „beždžionių“ tiltas. 38 Lietuvos tiltai pripažinti pasaulio kultūros vertybėmis. O Vievyje yra netgi tiltų muziejus. Garsiausias mūsų krašto „tiltininkas“ – Alfonsas Miškinis Lietuvoje pastatęs daugiau kaip 60 tiltų!

Vadinasi, inžinieriai, ypač tiltų, turi būti labai darbštūs ir rūpestingi žmonės?
Pareigingi, stropūs, disciplinuoti. Stiprūs ir ištvermingi kaip sportininkai. Mat kartais tenka dirbti iki nakties, net ir naktį braižyti… O aš jėgų pasisemiu iš tinklinio, kurį labai mėgstu. Vakarais dar pasivaikštau su savo šunimis Rože ir aviganiu Lordu, kurį priglaudžiau ir išgydžiau. Jis jau beveik nebešlubuoja ir gali laisvai perbėgti per bet kurį tiltą!

O koks tiltas Jums gražiausias?
Gražus ilgas tiltas per Bosforo sąsiaurį ir didžiausias pasaulio tiltas Japonijoje tarp dviejų salų – Aikaši Kaikijo. O Lietuvoje? Mielas Žirmūnų tiltas, panašus į bėgantį baltą elnią. Trijų Mergelių tiltas Kaune, Vilniaus Baltasis, Mindaugo… Tiltai – kaip ir žmonės, jie turi savo būdą, įpročius. O geriausia tai, kad padeda mums nukeliauti ten, kur panorėsime. Ar žinote, kodėl Romos popiežius vadinamas lotyniškai „pontifex magnum“ – vyriausiasis tiltininkas? Sakoma, todėl, kad jis kaip tas tiltas tarp dviejų krantų jungia žmonių širdis.

Kaip pergudrauti ugnelę

Prie gerokai apdegusios klėties ir pajuodusių avilių (visos bitės iš jų, ačiū Dievui, spėjo išskristi) stovėjo raudona didžiulė gaisrininkų mašina, iš kurios rankovės (taip vadinama gaisrininkų žarna) ant klėties stogo liejosi vanduo. Keli ugniai atspariais kombinezonais apsirengę ir šalmais veidus prisidengę gaisrininkai geležies kabliais vartė rusenančius nuodėgulius, gesindami paskutines kibirkštėles. Šalimais stoviniavo išsigandęs berniukas – gaisro įvykio kaltininkas. Neatsargiai šiene degiodamas degtukus jis ir sukėlė gaisrą… Prie avilių stovėjo supykęs jo senelis, kuris pamatęs rūkstančią klėtelę ir iškvietė gaisrininkus.

Įsidrąsinusi priskridau prie dviejų ugniagesių gelbėtojų – Leono Svirbutavičiaus ir Sigito Gėdžiaus, dirbančių gaisrininkais Švenčionių rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Švenčionėlių komandoje.

Kodėl kyla tokie baisūs gaisrai?
Sigitas. Šitas – dar ne baisiausias. Būna, kad pleška daugiaaukštis namas arba net visa gamykla… Tada suvažiuoja daugybė gaisrininkų mašinų, o ugniagesiai puola į liepsnas gelbėti žmonių, gyvūnų… Visi – dideli ir maži – gaisrai dažniausiai kyla žmonėms neteisingai naudojant ugnį, pamiršus išjungti elektros prietaisus. Dažnai namas užsidega tuomet, kai koks įkaušęs dėdė ar teta rūko lovoje – ir užmiega. Nuo smilkstančios cigaretės tuoj pat užsiliepsnoja čiužinys, užsidega ir kambarys. Deja, tokiu atveju dažnai to užmigusiojo jau nebespėjame išgelbėti…

Siaubas… O ar dažnai būna gaisrų?
Leonas. Per mėnesį – tris keturis kartus. Todėl dieną naktį gaisrinėje prie telefono budi gaisrininkai, kad vos jiems pranešus apie gaisrą per vieną minutę apsivilktų gaisrininko drabužius, sėstų į gaisrinės mašiną ir paleidę sireną skubėtų gaisro gesinti, gelbėti žmonių ir gyvūnų.

Turbūt labai baisu?
Leonas. Baisoka… Todėl į gaisrininkų komandą priimami tik stiprūs, drąsūs vyrai, kuriuos apmoko specialioje ugniagesių mokykloje arba pratybose. Jie turi mokėti sliuogti virve, greitai bėgti per siaurą rąstą, sumaniai virve aprišti ir ištraukti žmones ir gyvūnus iš degančio pastato…. Gaisrininkas turi puikiai plaukti, nebijoti landžioti vamzdžiais, lipti į aukščiausią medį…
Sigitas. Mat mus, ugniagesius, žmonės kviečia ir tada, kai, tarkim, į gilų šulinį įkrenta katinėlis, kamine įstringa išsigandusi pelėda, pelkėje įklimpsta arklys arba betoniniai blokai prispaudžia automobilį. Turime sumaniai įvesti tvarką. Mokame viską, net iš dumblo ištraukti nuskendusį motociklą.

Turbūt ugniagesių mokykloje – griežta tvarka?
Sigitas. Griežtoka. Mus moko būti pareigingais, greitais, sumaniais – kaip policijoje. Todėl Lietuvos ugniagesiai – ir puikūs sportininkai, ir šaunūs vairuotojai.
Leonas. Ugniagesio gelbėtojo profesijai ruošiamasi nuo mažumės. Daugelyje mokyklų veikia jaunųjų ugniagesių būreliai. Juos vienija Jaunųjų ugniagesių sąjunga, kasmet rengianti įdomius čempionatus, kur dalyviai bėga (gaisrininkas turi labai greitai bėgioti), kopia kablinėmis kopėčiomis, valdo gaisrinę mašiną ir mikliai gesina ugnį.
Sigitas. Mokomės visą gyvenimą. Kasmet turime lankyti tobulinimosi kursus, nes pasaulyje atrandama vis gudresnių būdų gaisrams gesinti, – reikia jų išmokti.
Leonas. Mums labai smagu, kad kasmet gegužės 6 dieną Lietuvoje vyksta gaisrininkams skirta šventė – Šv. Florijono, ugniagesių gelbėtojo, diena. Tądien žmonės dėkoja mums už darbą, o šauniausi ugniagesiai gauna apdovanojimus.

O ar kada toptelėjo – nebenoriu būti gaisrininku, verčiau kitą darbą dirbti?
Leonas. Sykį buvau išsigandęs. Kaime užsidegė tvartas, mes mikliai nuvykome su mašina į gaisro vietą, o ten – žviegia verkia degančiam tvarte kiaulaitės… Kol vyrai per „rankovę“ pylė vandeniu liepsnojančias sienas, įsibroviau į vidų, bandydamas paklaikusius paršelius ištempti lauk. O tie pagaunami nesiduoda, tarp dūmų laksto, o jų mama – kiaulė dar ir mane puola!.. Na, galvoju, visi ir sudegsim. Sukaupęs visas galias, čiupau kiaulę už ausų ir šiaip taip išvilkau lauk. Paršeliai iškurnėjo paskui. Spėjome pačiu laiku, nes vos atsidūrėme kieme, nuvirto liepsnojantis stogas… Ir tąsyk tvartelį padegė su žiebtuvėliu žaidžiantis vaikas.

Kodėl vaikai taip neatsargiai žaidžia su ugnimi?
Sigitas. Kai kurie vaikai nesupranta, kad ugnis gera tik tada, kai prisijaukinta – kurstoma krosnyje, židinyje. Ugnį reikia stebėti. Jei ją paleisi laisvėn – ji supleškins viską. Taigi jei kur nors ne vietoje – miške, pievoje – kas pradeda smilkti, dūmyti, kibirkščiuoti, reikia tuoj pat tą vietą sutrypti kojomis, užlieti vandeniu. Ugnelės nieku gyvu negalima paleisti laisvėn!

Tad ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams – vaikams?
Leonas. Vaikams – nedegioti degtukų, nežaisti su žiebtuvėliais (jie gali sprogti), be tėvelių leidimo nesinaudoti dujine virykle ar elektros prietaisais. Nemėtyti neužgesintų degtukų į sausą žolę, samanas, šieną.
Sigitas. O tėveliams – nemėtyti smilkstančių nuorūkų ir, žinoma, nerūkyti lovoje! Rūkyti apskritai labai nesveika ir negražu, ką ir kalbėti apie rūkymą lovoje! Dar tėveliams palinkėčiau išmokyti vaikus teisingai naudotis elektros prietaisais, niekur nepalikti atvirų elektros laidų ir degių medžiagų – žibalo, benzino, tepalo.

Ir aš, Bitutė, kai ko palinkėsiu savo sesėms – bitutėms! Jei, sesutės, pamatysite avilių link sėlinantį neklaužadą su liepsnojančiu degtuku – įgelkit jam į užpakalį! Antraip jis supleškins jūsų namelius. O kad taip neatsitiktų, visiems šią vasarą linkiu atsargiai ir rūpestingai elgtis su ugnele! O jei kas – skambinkite gaisrininkams telefonu 03.

Ar kada svečiavotės paslaptingoje vaistininkų – farmaceutų karalystėje? Ko tik ten nėra – stiklinės kolbos ir mėgintuvėliai, termometrai ir guminės žarnelės, svarstyklėlės, skalpeliai, įvairiaspalviai aliejai ir milteliai… Ta karalystė svaiginančiai dvelkia vaistažolių ir piliulių kvapais, ir ten visada taip švaru, kad nors tešlą ant grindų minkyk.

Tad ir apsilankiau vienoje tokioje Vilniaus švaros ir sveikatos karalystėje, pavadintoje „Gintarinė vaistinė“. Ten farmaceutė, Šeškinės vaistinės vedėja Angelė Morkūnienė man papasakojo, kodėl žmonių baltais chalatais darbas toks svarbus.

Baltoji vaistinės karalystė užbūrė ir mane, – prisipažino man vaistinės vedėja Angelė. – Būdama gal šešerių metukų sykį apsilankiau vaistinėje. Ten rimti darbuotojai it burtininkai rūpestingai dailiomis svarstyklėlėmis svėrė visokius miltelius, kruopščiai juos vyniojo, ant kiekvieno kažką užrašydami… Stiklo inde šnypštė ir burbuliavo skaidrus akinamo žydrumo skystis, pilstomas į dailius buteliukus. Taip farmacininkai gamino vaistus dideliems ir mažiems. Taigi tvirtai nutariau užaugusi būti tik farmacininke ir gydyti žmones.

Darbelis reikalingas, bet jo išmokti turbūt nelengva…
Mokytis reikia rimtai. Chemijos, fizikos, matematikos… Tačiau man visada patiko tikslieji mokslai, ypač chemija. Argi neįdomu sužinoti, kas sudaro smulkiausias medžiagas, kaip sąveikauja molekulės, atomai? O visų įdomiausia – pačiam iš vaistinių medžiagų sukurti tokius vaistus, kurie išgydytų ligas. Bet tam reikia žinoti labai labai daug. Nes neišmanėlis netyčia gali sukurti kokius nuodus.

Turbūt todėl visi farmacininkai – tokie kruopštūs, tvarkingi ir švarūs?
Taip. Vaistininko darbo vietoje turi būti labai švaru. Juk mes žmones gydome nuo mažyčių nematomų priešų – ligas sukeliančių mikroorganizmų, taigi vaistai turi būti švariausias dalykas pasaulyje. Todėl tas, kuris nuo mažumės mėgsta tvarką ir švarą, rūpestingai viską apskaičiuoja, domisi gydymu ir chemija, gali būti farmacininku.

Kokių dar savybių reikia?
Mylėti žmones ir labai norėti jiems padėti. Sakykim, ateina į vaistinę koks sloguojantis žmogutis ir prašo vaistų. Turi kantriai jam išaiškinti, kokie vaistai tinka, kaip juos vartoti. Arba pasirodo radikulito kamuojama močiutė. Tada paaiškiname, kokie vaistai jai geriausi, tinka jos amžiui. O jeigu matai, kad vaistų pirkėjui ne kokia paprasta rudeninė sloga, bet gal ir rimtesnė liga, patari pirmiausia apsilankyti pas gydytoją, kuris paskirs jam tinkamiausius vaistus ir gydymą.

O argi pačiam negalima gydytis?
Žinok, Bitute, kad nieku gyvu negalima vartoti bet kokių vaistų! Atseit jeigu jau bičiuliui ar kaimynui jie padėjo, tai padės ir tau. Netiesa! Kiekvienas žmogus serga vis kitaip, todėl kas vienam gali padėti, kitam – tik pakenks. O susirgusiems vaikams dažnai reikia vartoti kitokius vaistus nei suaugusiems ir daug mažiau, antraip galima apsinuodyti ir pakliūti į ligoninę. Taigi būkite labai labai atsargūs, niekada negerkite pirmų po ranka pasitaikiusių vaistų ir visada klausykite savo gydytojo ir vaistininko!

Papasakokite kokį šiurpesnį atsitikimą.
Tai va, sykį į vaistinę atbėgo išsigandęs, veidą šerpe prisidengęs berniukas. Sako, padėkite, teta, labai peršti, oda lupasi… Kas atsitiko?! Ogi jo skruostas it verdančiu vandeniu nuplikytas. Pasirodo, sesutė juokais jam veidą patepė mišiniu iš tūbelės, manydama, kad tai mamos veido kremas. O tūtelėje būta tepalo su gyvačių nuodais nuo reumato, – močiutė juo trindavosi geliančius kojų sąnarius… Taigi tas, kas gydo vieną ligą, visai netinka kitiems dalykams.

Ir kaip vargšeliui padėjote?
Daviau jam tepalo veidui su bičių medumi. Jūsų, bitučių, medus, pikis, duonelė, vaškas – puikūs vaistai nuo daugelio ligų. Netrukus berniuko veidas vėl atgavo normalią išvaizdą. Nuo tada ir jis, ir sesytė visada paskaito užrašus ant tūtelių, buteliukų ir dėžučių, – tie užrašai vaistininkų kalba vadinami vaisto anotacija.

Vaistinėje tų buteliukų ir dėžučių – tūkstančiai… Kaip ir atsimenate, kokias ligas jie gydo?
Vaistų pasaulyje ne ką mažiau nei įvairiausių ligų. Senovėje žmonės gydymui naudojo augalus, mineralus, gyvačių nuodus. Tada vaistininkai buvo vadinami alchemikais, homeopatais, žiniuoniais. O tikroji farmacija, vaistų gamybos mokslas, atsirado tuomet, kai išmokta iš augalų, gyvūnų išgauti chemines medžiagas. Pradėtos gaminti piliulės, tepalai, milteliai, mikstūros…
Kasdien farmakotechnikai laboratorijose kuria naujus, dar geresnius, greičiau gydančius vaistus. O mes, vaistininkai, lankomės specialiuose kursuose, kur sužinome apie naujus vaistus: nuo ko jie padeda, kaip juos vartoti. Todėl mūsų atmintis turi būti labai gera, mes daug skaitome ir visą gyvenimą mokomės.

O kur?
Pirmiausia – mokykloje, paskui – Kauno medicinos universitete. Gydyklose atliekame studentų praktiką, mokomės bendrauti su sveikais ir sergančiais. Tam, kuris mėgsta chemiją, tikslumą, švarą ir žmones, mokytis būna tikrai įdomu.

Ar jūsų vaikai irgi bus farmacininkai?
Jie irgi nori padėti žmonėms – rinktis gydytojo, socialinio darbuotojo profesiją. Mano vaikai didžiuojasi, kad aš padedu žmonėms būti sveikiems. „Mūsų mama – farmacininkė… Ji gali pagydyti“, – sako jie. O aš džiaugiuosi, kai galiu patarti atėjusiam žmogui, kokius vaistus jam geriausia vartoti, kas jam tikrai pagelbės. Juk sirgti – labai nyku ir neįdomu, ar ne? Kur kas smagiau keliauti, mokytis, skaityti, pramogauti, sportuoti…

Tad ką reikėtų turėti savo namų vaistinėlėje?
Jodą, jei susižeisite, marlės, pleistro. Ir suaugusiems, ir vaikams tinkančių vaistų nuo peršalimo ar gripo. Nestiprių skausmą malšinančių vaistų, jei suskaustų dantuką ar galvelę. Vitaminų. Na ir įvairiausių vaistažolių, stiprinančių organizmą. Visus kitus vaistus galima vartoti tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

Taip ir darysime! O aš, Bitutė, dar pridursiu – turėkite po ranka ir mūsų, bitučių, darbo vaisius, – medaus, pikio, bičių vaško. Šitie pievose ir giriose surinkti vaistai – labai gardūs ir naudingi visiems.

Plasnodama pajūrio link grožėjausi apačioje pabirusiais pušynėliais, beržynais ir gluosniais. Mėlyni ežerėliai merkė akį, o upės ir upeliūkščiai mojo bangomis. Giraitėje įžiūrėjau stirnų būrelį: orų stirniną, jo žmoną stirnaitę ir du rudus stirniukus. Gražūs mūsų Lietuvos miškai! Tai brangiausias mūsų turtas, kuriuo galime didžiuotis ne tik prieš visą Europą, bet, ko gero, net ir pasaulį.

Tačiau pasitaikė ir nelinksmų akimirkų. Miškuose mačiau šiukšlių, kur ne kur degė sausa žolė, grėsmingai artėdama prie pušaičių atžalyno… Būrys rūsčių vyrų, apsiginklavusių šautuvais, pyškino į laukais skuodžiantį kiškelį. Vaikiūkščiai draskė ką tik parskridusios kielės lizdą ir laužė pražydusios ievos šakas. Nejaugi nėra kas sudrausmina tuos miškų niokotojus?!

„Nurimk, Bitute, yra, – nuramino mane, atplasnojusią Upiškio girininkijon, eigulys – miškų sergėtojas Petras. – Tai ir vaikų organizacija „Miško bičiuliai“, ir skautai, o svarbiausia – girininkai ir eiguliai. Jie žiūri, kad miške gerai jaustųsi visi: medžiai, žmonės, žvėrys, paukščiai, net skruzdėlės. Jie sergsti mišką ir baudžia tuos, kurie jį niokoja. Tą darbą aš dirbu jau 20 metų“.

O kodėl jūs tapote miško žmogumi – eiguliu, o ne kokiu inžinieriumi?
Inžinieriaus darbas irgi labai įdomus, tačiau man patinka miškas. Augau netoli girios, Prienų rajone. Girios paslaptys mane traukė it kokį vilką. Koks įdomus medžių, žvėrelių ir paukščių gyvenimas! Taigi ir nutariau – globosiu mišką, ir viskas! Dabar su žmona ir sūnumi Karoliu gyvename sau miške.

Ar nebaisu? Ims ir atsliūkins vilkas…
Ko jau ko, bet vilkų tikrai nereikia bijoti! Pilkieji miško broliai baisūs tik pasakose. Dabar vilkai patys baiminasi žmonių, stengiasi nepakliūti į akis, nes tie šimtmečiais juos šaudė ir gaudė. Vilkai nyksta, kai kurios jų rūšys įtrauktos į Raudonąją knygą. Tai svarbi knyga. Ten nurodyta, kokie gyvūnai Žemėje nyksta, juos griežtai draudžiama naikinti. Ar žinai, Bitute, kad Lietuvoje yra net 30 000 medžiotojų, o beliko tik 300 vilkų? Taigi vienam vilkui tenka šimtas medžiotojų. Tie medžiotojai apsiginkluoja šiuolaikiškiausia technika ir ieško vargšo, jų labai bijančio vilko…

Žinote, ir man jau gaila vilkų… Todėl juos ir pradėjote globoti?
Trečius metus globoju ne tik vilkiukus, bet ir stirnas, danielius, muflonus, šernus. Su vilkais susibičiuliavau todėl, kad mes, miško sergėtojai, nutarėme neleisti Lietuvoje išnykti šiems puikiems, karališkiems žvėrims.

Na ir?
Aš ir kino operatorius Petras Abukevičius, kuriantis filmus apie miško gyventojus, iš Maskvos parsivežėme du šaunius vilkus. O Lietuvoje aptikome vilkę, kurią, įkliuvusią į kilpą miške, atrado ir priglaudė toks medžiotojas. Vilkė buvo labai rimta ir išdidi, taigi pavadinome ją Egipto karalienės vardu – Kleopatra. Suradome jai draugą – vilką Šarchaną iš Kauno zoologijos sodo. Kleopatra atsivedė 5 vilkiukus – „berniuką“ ir 4 „mergaites“. Puikiausiai su jais sutariame! Kai kurie ir patys jau turi vaikų. Vieno vardas – Šilas. Stipriausios vilkės – Pika. Vilkė Spyglė – draugiškiausia. Ji saugo namus, filmuojasi, su mumis vaikštinėja po girią.

Ar jie nepabėgs?
Ne, priprato prie mūsų. Gyvena didžiuliame aptvare… Mažame vilkų laikyti negalima, nes būdami laisvi miško žvėrys ten nuolat suka ratu tikėdamiesi ištrūkti. Vilkui, kaip ir žmogui, reikia daug laisvės ir pagarbos.

O kaip laikosi Kleopatra?
Ji iškeliavo į Vilkų karalystės dausas – paseno ir numirė. Jos iškamšą padovanojome Šakių urėdijos muziejui, kad visi pagerbtų tą išdidžią mūsų vilkų pramotę. O eigulijos svečiai gali pamatyti jos palikuonis ir – paspausti vilkui leteną.

Oi, baisu… Ar spaudėte vilkui leteną?
Taip, ir ne kartą. Jei jam patinki, pats prieina ir ištiesia leteną. Labas, sako, brolau! Bet jei iššiepia dantis – verčiau nelįsk. Tada tūno kur tyliai ir išlenda tik nuotaikai pasitaisius. Vilkai – labai teisingi. Pavyzdžiui, jie niekada nepalieka savo vaikų, netyko iš pasalų, gerbia kito teritoriją – į svetimą nelįs. Taip pat gerbia senus vilkus ir vilkes, atneša jiems maisto.

Koks šauniausias vilkų pokštas?
Žiemą su operatoriumi Petru filmavome mišką. Spyglė bėgiojo po ežero ledą. Toks žmogelis žvejojo prie eketės. Nutarėme nufilmuoti, kaip jis elgsis išvydęs vilką. Na ir išsigando jis Spyglės! Bandė ją gąsdinti meškere, žiebtuvėliu, bet Spyglei – nė motais… Jis numetė Spyglei ešerį, o toji jį ir suėdė. Priėjusi šalia jo atsigulė – padėkojo. Tada jis suprato, kad čia prijaukinta vilkė, ir mes visi skaniai pasijuokėme iš to pokšto. Nuo tada jis vilkus labai gerbia.

Ar norint būti eiguliu svarbiausia – gerbti miško žvėris?
Svarbu, bet pirmiausia reikia mylėti mišką ir, žinoma, mokytis. Naudinga priklausyti gamtos ir miško mylėtojų būreliui, pagyventi miške, daug skaityti apie žvėris ir paukščius. Baigus mokyklą galima mokytis Kauno miškų ūkio aukštojoje mokykloje, Žemės ūkio universiteto Miškų fakultete. Mat tikram eiguliui negana vien vaikštinėti tarp medžių kaip kokiam ponui, reikia išmanyti gamtos saugos įstatymus, miško gyventojų įpročius, augalų gyvenimą. Ir būti griežtam, mat dažnai tenka bausti gamtos niokotojus ir padegėjus.

Ko palinkėtumėte miškų mylėtojams?
Saugoti ir gerbti miškus. Negąsdinti jų gyventojų – paukštelių ir žvėrių. Nepadegti miško, o pamačius gaisrą tuoj pat pranešti girininkui ir ugniagesiams. Nemėtyti šiukšlių. Niekada negaudyti paukščių ir žvėrelių. Ir – nebijoti vilkų. Tada visa giria mylės ir jus.

Pasižvalgiusi po jaukią „Medynėlio“ menų studiją, ant kurios sienų puikavosi spalvingi vaikų piešti paveikslai, ant suolų – molio dirbiniai ir suvenyrai (dailininkai tokius vadina keramika), o studijos kampe – galinga ir rūsti molio degimo krosnis, pajutau, kad mane apleido drąsa. Taip gražiai dailininkauti turbūt niekad nesugebėsiu… Vis dėlto nutariau pasmalsauti.

Monika, turbūt piešia ir lipdo tik labai gabūs vaikai?
Visai ne! Tai gali visi. Ir kuo dažniau, tuo geriau sekasi. Mūsų menų studijoje piešimo ir keramikos kasdien mokosi daug įvairaus amžiaus vaikų. Kai kurie, mažesnieji, iš pradžių nelabai ir išmano, kaip pradėti… O pradedame nuo dėmės.

Kaip tai – nuo dėmės?! Kas gali būti gražaus dėmėje?..
Priešingai. Dėmė – labai gražus ir paslaptingas dalykas. Ar kada, Bitute, žiūrėjai į dėmes, dėmeles ant sienų, tapetų, senų baldų?.. Įsižiūrėjęs pamatai, kad viena panaši į seną nykštuką, kita – į šunelį, o trečioji – tarsi kalno viršūnė. Kai kuriose dėmėse gali įžiūrėti daugybę įdomiausių dalykų. Belieka tą dėmę tinkamai apipaišyti ir – paveikslėlis gatavas.

Tiesa! Sykį vienoje dėmėje įžiūrėjau šarvuotą raitelį, besikaunantį su slibinu.
Puiku. Taigi turi dailininko vaizduotę ir akis. Jos padeda pasaulį, spalvas, linijas matyti įdomiai, gražiai, paslaptingai, taip pat piešiant ar lipdant gražiau derinti formas, linijas, spalvas. Taigi tu sugebėsi nupiešti tokį pasaulį, kokį jį matai. Iš pradžių pieštukas, teptukas ir spalvos tarsi tavęs neklausys, nes ranka dar nebus įgudusi. Paskui tai, ką nori, vaizduosi vis lengviau. Kartais, žinoma, tave ištiks „kūrybinės kančios“. Tą jausmą dažnai patiria dailininkai ar kiti meno žmonės – norisi nupiešti, parašyti kažką labai gražaus ir gero, tačiau vis atrodo, kad padarei kažką ne taip, kad tik mėgdžioji kitus… Tačiau mokytojo padedama netrukus galėsi viską nupiešti laisvai ir gražiai.

Ar išmoksiu lipdyti ir žiesti iš molio?
Taip. Sakoma: „Molis – mūsų brolis“. Nuo senovės žmonės draugauja su moliu. Žiedžia puodus, dubenis, gamina plytas krosnims ir namams statyti. Molis netgi gydo. Tereikia prie jo prisipratinti – minkyti, kočioti, lipdyti. Netrukus galėsite lipdyti skulptūrėles, lėkšteles, medalius. Dirbiniai išdžiovinami, išraižomi ornamentais ir išdegami molio degimo krosnyje. Ar žinai, kad ir „Dainų dainelės“ konkurso dalyviams medalius su paukšteliais sukūrė mūsų menų studijos vaikai?

Matyt, jūsų mokiniai užaugę bus tikri dailininkai.
Ne visi. Piešti ir lipdyti gali visi, kurie mėgsta į pasaulį žvelgti dailininko akimis. Pažįstu net tokių, kurie pradėjo piešti senatvėje. Ir puikiausiai piešia! O tikrais, profesionaliais dailininkais tampa tie, kurie mokosi dailės, kuria iš įvairiausių dalykų meno kūrinėlius ir rengia parodas.

Kuria iš įvairiausių dalykų?! Ką sukursi, tarkim, iš puodo šukių ar senų kojinių?
Meno kūriniui tinka viskas, iš ko galima kažką sudėlioti: seni skudurai, šiaudai, raktai, šukės, net konservų dėžutės… Svarbiausia, ar gražiai, meniškai tuos daiktus pritvirtinsi, įrėminsi. Sykį besitvarkydama komodoje radau senų kaspinų, medžiagų atraižų, siūlgalių. Nutariau neišmesti ir pasidaryti paveikslą. Skudurėlius dailiai priklijavau ant kartono, išlanksčiau, įrėminau. Taip atsirado įdomūs paveikslai, tinkantys kambariui papuošti. O vienas mano bičiulis kuria paveikslus iš riešutų, prieskoninių augalų, kamštelių, akmenukų. 

Megztukas ar savo rankomis pasiūtas sijonėlis – irgi mažas kūrinys. Sutvarkyti kambarį, perstatyti baldus ar nudažyti sienas, kad akiai būtų malonu – tai irgi kūrinys. Yra net tokia dailės specialybė – interjeras, arba būsto įrengimo menas.

Kokių dar yra dailės specialybių?
Daug. Visos dėstomos Dailės akademijoje, dailės mokyklose ir kolegijose. Yra dailininkai dizaineriai, tapytojai, keramikai, skulptoriai, grafikai ir vitražininkai, drabužių modeliuotojai, scenografai, kuriantys spektaklių dekoracijas… Tikras dailininkas viską: daiktus, drabužius, aplinką, net kompiuterį ir dantų šepetėlį, gali padaryti spalvingus, malonius akiai.

O kokią dailės specialybę baigėte jūs?
Keramiką ir skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo mažumės norėjau būti tik dailininke. Išpaišydavau namų sienas, grindis, baldus… O pirmosios mano „skulptūros“ buvo varškėčiai, kuriuos nulipdžiau panašius į paukštukus. Visiems patiko tie paukštukai-varškėtukai.

O paskui?
Baigusi Dailės akademiją surengiau kelias savo keramikos, skulptūros, tapybos parodas. Piešti ir lipdyti labiausiai mėgstu anksti rytą, nes tada – daugiausia saulės… Pradėjau dailės mokyti ir vaikus. Su „Medynėlio“ menų studijos vaikais irgi surengėme daugybę parodėlių. Vaikų kūriniai buvo eksponuojami Anglijoje, kitose šalyse. Ruošiamės ir naujai parodai – atrenkame geriausias skulptūrėles, šauniausius piešinius. Juk piešinys ar lipdinys – tai tavo paties sukurtas mažytis gražus pasaulis. Argi ne puiku, kad jį pamato, juo pasidžiaugia visi?!