Žmonių būstai įvairiuose pasaulio kampeliuose buvo ir tebėra labai skirtingi. Tai lėmė labai skirtingas Žemės klimatas. Vienur išvis žiemos nebūna, kitur nelyja, dar kitur sniegas nutirpsta tik keliems mėnesiams. Afrikoje, kur kiaurus metus karšta, žmonėms užtenka pasistatyti trobelę iš molio ir apdengti ją šiaudais ar nendrėmis. Ten, kur vyravo miškai, namus statydavo iš rąstų, o stogus dengdavo medinėmis skiedromis. Akmenuotose vietovėse sienas kraudavo iš akmenų, o stogus dengdavo plokščiais akmenimis. Paskui tuos akmenis apklodavo velėna ir ant stogų suželdavo graži žolytė. Namų tokiais stogais dar ir šiandien galima pamatyti Norvegijoje.

O štai Italijoje, kur yra daug akmenų ir molio, namus nuo seno mūrija akmeninius arba plytinius. Beveik visi stogai ten iš čerpių – molinių ugnyje degtų plokštelių. Kad iš molio galima daryti plytas ir čerpes, žinojo jau senovės šumerai – jie dirbdavo plytas ir iš upės dumblo. Rankomis nulipdę plytą iš minkšto molio, šumerai išdžiovindavo ją kaitrioje saulėje. Vėliau atrasta, kad tą plytą dar palaikius ugnyje ji pasidaro net kelis kartus tvirtesnė ir nesutyžta pakliuvusi po lietumi. Iš pradžių namams mūryti naudodavo skiedinį, sumaišytą iš kalkių, smėlio ir vandens. Daug kietesnė rišamoji medžiaga – cementas atrasta tik maždaug prieš šimtą metų.

Įdomius namus statydavosi Šiaurės Amerikos prerijų indėnai. Jie buvo klajokliai – keliaudavo iš vietos į vietą medžiodami ir rinkdami augalus. Kai žvėrys patraukdavo kitur – indėnai susikraudavo savo mantą ir sekdavo paskui. Kad kiekvieną kartą nereikėtų gaišti laiko ir statytis naujų namų, indėnai sugalvojo tipius. Surišdavo dvylika karčių į krūvą ir apdengdavo jas susiūtomis bizonų odomis. Viduje įrengdavo gultus ir ugniakurą. Tokį namą-palapinę pastatyti arba išardyti trukdavo vos kelias valandas. Panašiai padarytos ir šiuolaikinės palapinės, kurias žmonės pasiima eidami į žygius. Tik ten vietoje medinių karčių naudojami metaliniai ar plastikiniai strypai, o vietoje bizonų odų – neperlyjamas audeklas.
 
Amazonės ir Afrikos džiunglėse kai kurios gentys statosi būstus aukštai medžiuose, kad laukiniai žvėrys neužpultų. O prie didžiųjų upių gyvenantys žmonės įsikuria valtyse, plaustuose arba namuose, pastatytuose ant į vandenį sukaltų polių. Eskimai ir čiukčiai susirenčia trobeles iš sušalusio sniego luitų. O dykumų žmonės berberai įsirengia erdvius būstus išraustuose urvuose. Giliai žemėje vėsu ir gera, ne taip  kaip dykumos paviršiuje, kur  baisiai karšta.

Lietuvoje žmonės nuo seno namus statėsi iš rąstų. Pirmiausia statomi namo pamatai. Dažnai tai būdavo tiesiog keturi kertiniai akmenys, ant kurių vieną po kito dėdavo storus medžių kamienus. Po vienu iš pamatų akmenų būtinai užkasdavo monetą, kryželį ar pašventintos duonos gabalėlį. Tokiomis aukomis buvo bandoma pamaloninti dvasias, kad jos saugotų naują namą nuo visokio blogio. Viduje mūrydavo didžiulę krosnį, kurioje kepdavo duoną. Ugnis įkaitindavo molines plytas ir jos išlikdavo šiltos iki pat ryto, taip šildydamos visą trobelę. O žiemą ant krosnies buvo galima šiltai miegoti. Langus darydavo nedidelius, o duris žemas, kad žiemą kuo mažiau šalčio patektų į vidų. Jau viduramžiais žmonės atrado, kad tam tikros rūšies smėlį gerai pakaitinus – jis lydosi. Taip gautą skystą masę supildavo į formas ir gaudavo skaidraus stiklo lakštus.  Iš pradžių stiklas buvo labai brangus ir toli gražu ne kiekvienas galėjo sau leisti turėti stiklinius langus.

Laikui bėgant tobulėjo technologijos ir stiklas nupigo, o štai mediena smarkiai pabrango. Tiesiog labai daug miškų buvo iškirsta ir sunaudota namų statyboms, o nauji dar neužaugo. Buvo atrasta daugybė įvairiausių medžiagų, padaryti žmonių būstus sandaresnius, patogesnius, lengviau ir greičiau pastatomus. Tačiau iš esmės šiuolaikiniai namai nuo senovinių ne taip daug ir skiriasi. Ir tie, ir anie turi sienas, stogus, duris ir langus. Tiesa, žmonės išmoko vamzdžiais atsivesti vandenį į namų vidų, įsirengė viduje tualetus ir vonias su karštu vandeniu. O vietoje rūkstančių krosnių naudojamos dujinės ir elektrinės viryklės. Namus vietoje krosnių šildo radiatoriai, kuriais cirkuliuoja karštas vanduo. Tą vandenį šildo kažkur miesto pakraštyje stovinti nafta kūrenama katilinė – didelė krosnis, kaitinanti didelį katilą vandens.

Be to, žmonės pradėjo statyti labai aukštus pastatus – dangoraižius. Tiesa, pirmieji dangoraižiai Žemėje iškilo jau labai seniai – III amžiuje po Kristaus. Jie buvo pastatyti Šibamo mieste, dabartinėje Jemeno teritorijoje, iš saulėje degtų molinių plytų. Paskui ilgą laiką žmonės tokių aukštų pastatų nestatė – nebent bažnyčių varpines, kad iš aukštai varpų skambesys visame mieste girdėtųsi. O maždaug prieš šimtmetį Niujorko mieste, Šiaurės Amerikoje, pradėti statyti ypač aukšti pastatai. Žemė Niujorko Manheteno rajone pasidarė tokia brangi, kad jos nebeužteko visiems norintiems. Buvo rasta išeitis – gyventi ir dirbti vieniems virš kitų. Dangoraižiai statomi iš plieninių sijų, kurios viena su kita sujungiamos varžtais arba suvirinamos.

Žmonės, iš pradžių statę namus tik norėdami apsisaugoti nuo lietaus ir šalčio, galų gale ėmė statyti milžiniškus, o kartais net ir nelabai reikalingus statinius. Štai didžioji Kinijos siena, – vienintelis žmogaus rankomis sukurtas statinys, matomas iš kosmoso, – buvo statoma tūkstantmečius. Siekdamas apsiginti nuo hunų genčių antpuolių, Kinijos imperatorius įsakė pastatyti 6 tūkst. kilometrų ilgio gynybinę sieną. Vis dėlto siena nebuvo labai veiksminga, nes Čingischano vadovaujami mongolų raiteliai sugebėjo įsiveržti į Kiniją.

Kai kurie statiniai išlikę nuo labai senų laikų. Pavyzdžiui, Egipto piramidės, kurioms jau apie 5 tūkstančiai metų, o jos net neketina griūti. Piramides kelias dešimtis metų statė tūkstančiai darbininkų tam, kad kada nors ten palaidotų faraoną (taip vadinami senovės Egipto karaliai). Beveik tokios pat senos ir majų piramidės Centrinėje Amerikoje ar paslaptingasis Stounhedžas Anglijoje. Apskritai per savo istoriją žmonės sukūrė daugybę sudėtingų ir puikių pastatų. Jų rasi beveik kiekviename mieste. Štai Vilnius didžiuojasi savo Katedra, Gedimino pilimi, Onos bažnyčia ar Karaliaus Mindaugo tiltu.

Ne mažiau įspūdingų statinių nei senovėje žmonės sukuria šiandien. Ir ne tik namų. Tiesiami ilgiausi keliai ir geležinkeliai, statomi net keliolikos kilometrų ilgio tiltai ir rausiami tokie pat ilgi tuneliai. Statomi didžiuliai stadionai ir prekybos centrai, oro uostai ir gamyklos, kurios gamina dar daugiau statybinių medžiagų naujiems namams statyti. Žmonės lyg didžiulės skruzdėlės nuolat pluša prie savo pastatytų statinių. Juos reikia remontuoti arba nugriovus senuosius statyti naujus. Žmonės nuolat stengiasi padaryti savo gyvenimą Žemėje dar patogesnį.

Rašė Rytis Daraškevičius

Apie jas Bitutei pasakoja profesorius etnologas Libertas Klimka

Kada pradėtos švęsti Užgavėnės?
Manau, kad dar akmens amžiuje. Kadaise Užgavėnės žymėjo gamtos virsmą, kai prasideda šiltasis metų pusmetis. Žmonės, norėdami greičiau sulaukti pavasario, sugalvojo įvairių ritualų. Koks šamanas apsirengdavo briedžio ar elnio kailiu, prisitaisydavo ragus ir grumdavosi su kitu, meškos kailį vilkinčiu žyniu. Kas nugali – tas ir valdo gamtą.
Įsivaizduota, kad vasara – tai meškos karalystė, o žiema – briedžio. Kai meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis.

Ar meška pramiega visą žiemą?
Taip. Įdomu, kad meškų Lietuvoje jau seniai nebėra, tačiau visada prisimenama, kad per pusiaužiemį, sausio 25 dieną, meška verčiasi ant kito šono ir ima čiulpti kitą leteną.
Jei vėjuotą žiemos dieną draikosi stogų šiaudai, sakoma, kad dulka meškos gaurai. Meška pabunda ir ima vaikščioti kovo 25-ąją. Tada ateina tikras pavasaris.

Kokiose šalyse dar švenčiamos Užgavėnės?
Daug kur. Pavyzdžiui, Venecijos karnavalas Italijoje, Brazilijos karnavalas – tai tos pačios Užgavėnės. Venecijoje kaukės labai orios, nekalbios, jos neišdykauja, tik praslenka kaip šešėliai, o Brazilijoje šėlstama ir šokama tris dienas.

Kodėl per Užgavėnes dėvimos kaukės?
Meška, briedis tikriausiai kažkada buvo genčių totemai – žvėrys, globojantys visą giminę. Dar ir dabar kai kurios tautelės turi savo globėją, kuris žavi jėga, greitumu, aršumu, kitomis savybėmis. Manoma, kad tos genties žmonės yra globėjo vaikai. Pavyzdžiui, indėnai taip ir sako: mes esame Didžiosios Meškos sūnūs. Taip turėjo būti ir Lietuvoje – juk mūsų miestų herbuose ir dabar galima rasti mešką, vilką…

Kodėl per Užgavėnes valgomi blynai?
Šeimininkė gelbstisi iš nemalonios situacijos, mat sekmadienį valgoma 3, pirmadienį – 6, o antradienį, per Užgavėnes, – net 9 kartus. To paties patiekalo nepatieksi – reikia ruošti vis ką nors kita. O čia dar užgriūva visas būrys persirengėlių! Ką šeimininkė darys – paprasčiausia iškepti blynų. Tačiau tradicinis Užgavėnių patiekalas – šiupinys su kiaulės uodega. Uodega simbolizuoja, kad baigėsi mėsėdas. Liko tik uodega.

Ką turėtų mokėti norintys per Užgavėnes aplankyti kaimynus?
Patarčiau ateiti su gražiais palinkėjimais, pagalvoti, ką pasakys, kaip prisistatys, kad būtų smagu, žaisminga, juokinga ir prasminga. Galima sukurti pokalbių tarp personažų, kuriuos vaidinsite. Juk šventės skirtos tam, kad žmonės geriau gyventų, sutartų su gamta ir vieni su kitais.
Taip pat reikia įdomių kaukių. Labai nuobodu žiūrėti, kai kas nors užsiriša ryškesnę skarelę, pasiima mamos karolius – ir jau čigonė. Juk galima pasidaryti kaukę iš popieriaus, prisitaisyti plaukus iš siūlų, dar ką prilipdyti, nupiešti.
 
Ką būtina nuveikti per Užgavėnes?
Pasigaminti gražią kaukę, paragauti tradicinių patiekalų, net jei ir blynus kepsite – tegu bus jų 9 rūšys! Reikia gerai pavalgyti, padūkti, pasimėtyti sniegu, padainuoti, pasiklausyti muzikos ir savo smagumu nugalėti žiemos pilkumą.
 

ASTRONOMŲ PAAIŠKINIMAS

Kai kurie Biblijos kritikai mano, kad „Betliejaus žvaigždė“ – tik graži legenda. Kiti teigia, kad tai dvasinė būsena, privertusi Rytų išminčius traukti į Betliejų. Daug kas įsivaizduoja, kad žvaigždė, atvedusi išminčius iš Rytų pas gimusį kūdikėlį Jėzų, galėjo būti ryški kometa. Tačiau XVII a. astronomas Johanesas Kepleris bei šiandieninis austrų astronomas Konradinas Ferraris d’Occhieppo sako, kad evangelisto Mato pasakojimą galima susieti su 7 metais pr. Kr. įvykusiu Saturno ir Jupiterio planetų suartėjimu. Tai labai retas astronominis reiškinys. Ryškiai spindintys Saturnas ir Jupiteris kartu patekėjo tų metų lapkričio 12 dieną ir iš Žemės buvo matomi kaip viena ryški žvaigždė dvi savaites. Tai tikslus faktas, kurį gali patikrinti kiekvienas astronomas.  

KO LAUKĖ IMPERATORIUS AUGUSTAS?

Apie Jupiterio ir Saturno suartėjimą iš anksto žinojo Babilono, Aleksandrijos, Romos astronomai. Šio plane-tų suartėjimo buvo laukiama su didelėmis viltimis. Kodėl? Jupiteris laikytas pasaulio valdovo planeta, o Saturnas – aukso amžiaus planeta. Taigi, Romos imperatorius Augustas, save laikęs pasaulio valdovu, tikėjosi, kad tuo metu jo gyvenime įvyks kažkas labai nepaprasta ir reikšminga. Tačiau imperatoriui Augustui Saturnas su Jupiteriu nieko ypatinga neatnešė. 

Tuo tarpu evangelisto Mato minimi išminčiai iš Rytų numanė, kad Saturno ir Jupiterio suartėjimas reiškia pasaulio karaliaus gimimą žydų žemėje, mat Saturnas to meto astrologų buvo laikomas ir žydų tautą simbolizuojančia planeta. Beje, Jupiteris ir Saturnas suartėjo Žuvų ženkle, kuris astrologams taip pat buvo žydų simbolis. 

Reikia manyti, kad Rytų išminčius išsiruošti į kelionę pagarbinti pasaulio karaliaus paskatino ir jiems gerai žinomos žydų pranašystės. Žydų pranašai nuo seno skelbė, kad reikia laukti Atpirkėjo.  

DATOS NEATITIKIMAS

Visa tai vyko septyneriais metais anksčiau, negu mes tikime gimus Kristų. Ir dar visai ne per Kalėdas, o lapkričio viduryje. Tačiau reikia prisiminti, kad Kristaus gimimo datos neduoda jokia Evangelija ir joks kitas ankstyvųjų krikščionių rašinys. Matyt, pagal to meto žmonių supratimą, tai nebuvo labai svarbus dalykas. Gruodžio 25-ąją pasirinkti kaip Kristaus gimimo dieną Katalikų Bažnyčia nutarė tik IV amžiuje.

Taigi, visai gali būti, kad būtent vienas prie kito prisiartinę Saturnas ir Jupiteris 7 metais pr. Kr. yra Betliejaus žvaigždė, atvedusi išminčius iš Rytų pas ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų.  

IŠMINČIAI IŠ RYTŲ

Graikiškai išminčiai iš Rytų, kuriuos mini Mato evangelija, įvardijami žodžiu „magoi“. Manoma, kad jie buvo mokslininkai astronomai-astrologai. Tuo metu astronomai būdavo ir dvasininkai. Visai realu, kad jie dirbo babiloniškojoje Siparo observatorijoje, kuri garsėjo kaip svarbiausias to meto astronomijos centras Artimuosiuose Rytuose. Šiame astronomijos centre nuo seno buvo atliekami tikslūs ir kokybiški astronominiai skaičiavimai – čia dirbę mokslininkai sugebėdavo iš anksto apskaičiuoti tais laikais žinomų planetų Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno judėjimą. Astrologija – bandymai nustatyti ateities įvykius pagal žvaigždes – buvo rimtai vertinama to meto astronomų veikla. Sipare archeologai yra radę 8 metais pr. Kr. dantiraščio lentelę, kurioje iš anksto apskaičiuotas bet koks didesnis ateinančių metų planetų judėjimas. Jupiterio ir Saturno suartėjimui lentelėje skirtas ypač didelis dėmesys. 

Kristų pasveikinę išminčiai iš Rytų šiandien vadinami „trimis karaliais“. Jie netgi turi vardus: Kasparas, Merkelis, Baltazaras. Ar jie tikrai buvo trys, Evangelijose neparašyta. Juo labiau neparašyti jų vardai. Parašyta tik tai, kad jie atnešė kūdikėliui tris dovanas. Dovanos buvo tikrai karališkos: auksas, smilkalai ir mira. Matyt, todėl žmonės juos vadina karaliais. O galbūt tokios pagarbos jie nusipelnė už tai, kad sugebėjo perskaityti, ką išties rodo Betliejaus žvaigždė.

Rašė Audronė Pociutė

Apie kovo vidurį prasidės pavasaris (kovo 21 dieną susilygins naktis ir diena) – sugrįš paukščiai, nutirps sniegas, sužaliuos žolė ir medžių lapai. Palaipsniui pavasaris pereis į vasarą – bus karšta, augmenija augs ir žaliuos, įšils ežerų ir upių vanduo, bus galima maudytis. Birželio 24 dieną – naktis truks vos kelias valandas. Tai trumpiausia metų naktis, po kurios ims trumpėti dienos. Paskui ateis ruduo – ant medžių sunoks obuoliai, lietūs įmerks grybieną ir pradės dygti grybai, kai kurie paukščiai išskris į pietus. Rugsėjo 24-ąją diena vėl lygi nakčiai. Oras vis vėsta – gelsta bei krenta medžių lapai ir kaštonai, prasideda pirmosios šalnos – artėja žiema.

2009-ieji metai
Praėjus visiems keturiems sezonams – apsisuka metų ratas. Tuomet seni kalendoriai nukabinami nuo sienos ir jų vietoje kabinami nauji. Tradiciškai kiekvienų metų pradžia Europoje, Amerikoje, Australijoje ir kai kuriose kitose šalyse laikoma sausio 1-oji. Tačiau toli gražu taip buvo ne visada ir ne visur. Ilgą laiką nauji metai prasidėdavo kovo 21 dieną, per pavasario lygiadienį. Kai kur ir dabar, pavyzdžiui, Kinijoje, Japonijoje, Naujieji metai švenčiami vasario ar kovo mėnesį.

Panašiai skaičiuoti ir metai. Štai Lietuvoje ir kitose krikščioniškose šalyse dabar yra 2009-ieji metai. Tai reiškia, kad būtent tiek žiemų ir vasarų praėjo nuo Kristaus gimimo. Tačiau kitose šalyse žmonės metams skaičiuoti pasirinko kitas datas, pavyzdžiui, kokio nors pranašo ar karaliaus gimimo dieną. Taigi musulmonai šiandien gyvena 1425 metais, žydai – 5764 metais. O Babilono astrologas Berosas, graikiškai rašęs Babilonijos istoriją, pažymėjo, kad jo gyvenamuoju metu (apie 280 m. pr. Kristų) ėjo 468 215 metai!

Vieną Žemės pusę Saulė šildo smarkiau, paskui kitą
Kodėl gi ateina žiema? Ilgus šimtmečius buvo kuriamos įvairios teorijos. Žmonės gana greitai suprato, kad sezonų kaita susijusi su Saulės kelione dangaus padangėje. Tačiau niekaip nesuprasdavo, kaip tai vyksta, mat klaidingai manė: iš pradžių – kad Žemė yra plokščia, paskui – kad Saulė sukasi aplink Žemę. Vienas mokslininkas – Kopernikas prieš 500 metų iškėlė mintį, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę, tačiau tada juo niekas nepatikėjo. Koperniko teorija buvo netgi draudžiama, o knygos deginamos. Kartais ant laužo sudegindavo ir pačius mokslininkus, kurių nuomonė nesutapdavo su visuotinai vyravusia. Galų gale, kai Magelanas per trejus metus apiplaukė Žemę, visos abejonės dėl Žemės apvalumo buvo išsklaidytos. Netrukus žmonės patikėjo ir tuo, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Kaip tik dėl šio judėjimo ateina žiema ir vasara, mat aplink Saulę skriejančios Žemės rutulio ašis – šiek tiek (tiksliau – 23,5 laipsnio) pasvirusi. Tad keliaudama aplink Saulę Žemė atsuka Saulei tai vieną, tai kitą šoną. Saulė – labai karšta. Kai viena Žemės dalis ilgesniam laikui atsigręžia į Saulę – toje pusėje prasideda vasara, o kitoje dalyje, nusisukusioje nuo Saulės, – žiema. Taigi tuo metu, kai pas mus (Šiaurės pusrutulyje) ateina vasara, Australijoje arba Pietų Amerikoje (Pietų pusrutulyje) būna žiema. Lygiai taip pat mainosi ir diena su naktimi. Žemė sukasi ne tik aplink Saulę, bet dar ir aplink savo ašį – vienu metu Saulė apšviečia tik vieną planetos pusę. Tuomet toje pusėje būna diena, o kitoje, tamsiojoje pusėje, – naktis. Kai Lietuvoje diena – Amerikoje naktis, ir atvirkščiai. Tik Žemė aplink savo ašį apsisuka daug greičiau (per 24 valandas) nei aplink Saulę (per 365 dienas, arba maždaug 8760 valandų).

Laikas buvo suskaičiuotas
Jeigu jums kas nors sako: „Neturiu laiko“, galite paklausti to žmogaus, ar apskritai įmanoma turėti laiką. Juk laikas nėra koks nors daiktas. Žmogus tiesiog žino, kad už kelių valandų ateis vakaras, o jis dar nori arba turi atlikti šimtą darbų. Matydamas, kad gali nesuspėti, jis ir sako, kad neturi laiko – tai yra nori padaryti daugiau, negu įmanoma nudirbti iki sutemų.

Tokie gamtos reiškiniai – diena ir naktis, vasara ir žiema – pastoviai kartojosi, tiesiog patys siūlydamiesi, kad žmonės juos suskaičiuotų. Žmonės taip ir padarė. Laiko tarpą nuo vieno ryto iki kito ryto pavadino – para. Paskui padalino ją į 12 lygių dalių – valandų. Kiekvieną valandą – į 60 minučių. O kiekvieną minutę – į 60 sekundžių. Viena sekundė trunka maždaug tiek, kiek trunka ištarti skaičių 101.

Be to, buvo suskaičiuota, kad vienerius metus – laiko tarpą nuo vienos žiemos iki kitos – sudaro 365 paros. Aritmetika gan paprasta, o svarbiausia – paremta aplinkoje vykstančiais reiškiniais. Paprastesnio ir gudresnio laiko skaičiavimo iki šiol niekas nesugalvojo. Yra ir kitų laiko skaičiavimo vienetų, pavyzdžiui, žmogaus gyvenimas – tai laiko tarpas nuo žmogaus gimimo iki mirties. Vidutiniškai dabar žmonės gyvena apie 80 metų.

Įvairūs laikrodžiai ir kalendoriai
Ne per seniausiai mokslininkai nustatė, kad žmogus turi gana tikslų laiko pojūtį. Pavyzdžiui, būdami patalpoje, kur neprasiskverbia nei šviesa, nei garsas, apytiksliai galime pasakyti, kiek valandų ar dienų praėjo. Be to, jeigu neturime laikrodžio ir norime suskaičiuoti laiką – galime skaičiuoti savo pulso ar širdies dūžius. Nesusijaudinusio žmogaus širdis plaka maždaug 1 dūžio per 1 sekundę ritmu. Taigi 60 širdies dūžių bus lygu 1 minutei. Vis dėlto tiksliam laikui skaičiuoti buvo išrasti laikrodžiai. Iš pradžių vandens, smėlio ir saulės, paskui mechaniniai, galiausiai elektroniniai. Paprastai laikrodžiai skaičiuoja iki 12 (naujesni – iki 24) valandų. Jų rodyklėms sugrįžus į pradinę padėtį, laikas vėl skaičiuojamas iš naujo. O štai dienos skaičiuojamos kalendoriais. Maždaug 30 parų sudaro vieną mėnesį, o 12 mėnesių – vienerius metus. Tai Saulės kalendorius. Dar yra Mėnulio kalendorius, kurio vieną mėnesį sudaro vienas Mėnulio ciklas. Vidutiniškai 28 dienos praeina nuo vienos jaunaties iki kitos, o Mėnulio metus sudaro 354 dienos.

Laiko juostos
Kadangi skirtingose pasaulio vietose rytas prasideda skirtingu metu – visas Žemės rutulys buvo suskirstytas į 24 laiko juostas. Jos nusitęsusios šiaurės – pietų kryptimi. Žmonės gyvena pagal juostos laiką. Keliaujant į rytus, laikrodis pasukamas į priekį, o keliaujant į vakarus – atgal. Pavyzdžiui, lėktuvas, pakilęs iš Maskvos 6 valandą ryto vietos laiku, kur nors Japonijoje taip pat nusileis 6 valandą ryto vietos laiku, nors kelionėje ir buvo sugaišta 12 valandų.

Rašė Rytis Daraškevičius

MUSULMONŲ MALDOS MIESTO LINKUI

Vienas iš penkių didžiųjų pranašo Mahometo įsakymų musulmonams yra salatas – priesakas visiems kartu melstis penkis kartus per dieną tiksliai nurodytu laiku. Auštant, vidurdienį, popiet, saulėlydžiu ir sutemus musulmoniškuose kraštuose visur ima skambėti varpai, šaukdami žmones melstis. Išgirdę varpus, musulmonai meta visus darbus, atlieka ritualinį apsiplovimą ir skuba pradėti bendros maldos. Maldos vadovui imamui davus ženklą, vyrai ir moterys išsirikiuoja į gretas arti vienas kito ir pradeda kartoti maldos žodžius iš savo šventosios knygos Korano. Tai darydami jie atlieka ritualinius judesius – pradėję melstis stati, lenkiasi visu kūnu, kol parklumpa ir kakta paliečia žemę. Tai daro visi vieningai. Įdomu, kad musulmonai visada meldžiasi veidu atsisukę į Mekos miestą, kur dunkso Juodasis Kaabos akmuo, musulmonų laikomas didžiausia šventenybe. Taip malda suvienija visą pasaulio musulmonų bendruomenę.  

INDUISTŲ RYTO MALDA

Daugelis induistų maldos ritualą atlieka tris kartus per dieną. Induistai meldžiasi iki pusės apsinuoginę, basi, sėdėdami ant žemės sukryžiavę kojas, akis įsmeigę į savo nosies galiuką, veidą atsukę į tekančią saulę. 

Anksti ryte malda pradedama kartojant mantrą „OM“. Paskui maldininkas kartoja savo garbinamo Dievo vardą. Susiriša ant galvos plaukų kuokštą ir meldžiasi: „Mes medituojame spindulingosios saulės pasigėrėtiną garbę. Tegul ji įkvepia mums išminties.“ Tada tikintysis gurkšteli vandens, pakartoja Dievo vardą ir išpurškia vandenį aplink tą vietą, kur sėdi. Tada jis paliečia šešias savo kūno dalis kaip Dievo buvimo savyje ženklą ir vėl kartoja maldas, medituoja. Malda baigiama vandens paaukojimu ir nusilenkimu. 

ŠOKIAI DIEVUI

Pirmykštes religijas išpažįstančiose tautose nepaprastai svarbi maldos forma yra šokis. Atliekant ritualinius šokius genties nariai išsipaišo kūnus ritualiniais ženklais, užsideda kaukes. Čia kiekvienas judesys ir išvaizdos detalė turi savo prasmę ir reikšmę. Šokėjai tiki, kad kaukės gali suklaidinti piktąsias dvasias ir nukreipti jas nuo namų. Atliekant specialias šokio figūras siekiama atkurti santykius tarp Dievo, žmogaus ir žemės, tikimasi protėvių palaiminimo ir pagalbos. Tam tikri šokiai padeda apvalyti užterštą genties gyvenamos teritorijos erdvę, apsaugoti žmonių gyvybę. 

Dievo garbinimas šokiu būdingas ne tik pirmykštes religijas išpažįstančioms tautoms. Budistų vienuoliai Tibete turi specifinius Dievo garbinimo šokius, vadinamus čamais. Šokant čamą, judesių kalba pasakojama apie šventųjų dvasines patirtis arba Dievų gyvenimą. Vienuoliai, vilkėdami labai įspūdingus kostiumus, įkūnija įvairias gamtos arba mistines jėgas, žvėris. Čamai tęsiasi ištisas savaites nuo ryto iki vakaro. Jie reikalauja ne tik didelio vienuolio fizinio pasirengimo. Tai kartu ir dvasinės praktikos. 

Viena islamo religijos atšakų yra sufizmas. Sufijai (taip vadinami sufizmo sekėjai) praktikuoja labai įdomų ritualą – jie ilgai ilgai sukasi apie savo ašį, kartodami Korano žodžius: „Visa, kas yra Danguje ir Žemėje, kyla iš Dievo.“ Kodėl taip daro? Visatoje vyksta nenutrūkstantis judėjimas: kiekviena mažiausia dalelytė – net ir atomai, elektronai – nepaliaujamai juda, žvaigždės ir planetos keliauja savo orbitomis. Atlikti sukimosi ritualą sufijams reiškia sąmoningai įsilieti į visatos harmoniją ir tokiu būdu pašlovinti jos Kūrėją.  

MALDOS KAROLIAI

Ne tik krikščionys meldžiasi, naudodami karolius. Kiek siekia istorinės žinios, maldos vėrinys sugalvotas Indijoje. 

Budistų ir induistų maldos karoliai vadinasi Japa mala. Japa – tai dievybės vardo arba mantros kartojimas, mala – vėrinys. Įvairiuose kraštuose Japa mala turi nevienodą karoliukų skaičių: nuo 108 iki 111. Japa mala skirta šimtui mantrų sukalbėti, o karoliukai, viršijantys šimtą, – padarytoms klaidoms atitaisyti.

Krikščioniškuosius maldos karolius – rožinį, melsdamasis dykumoje, sugalvojo šv. Antanas IV amžiuje. Tiesa, jo rožinis buvo paprasčiausia virvė su mazgeliais. Romos katalikų rožinį sudaro 60 karoliukų. Ties jais kalbamos „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ arba „Garbė Dievui Tėvui“ maldos. Rytų krikščionys rožinį naudoja Jėzaus Širdies maldai kalbėti. Ties kiekvienu karoliuku Rytų krikščionys ištaria: „Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Kai kurie protestantai melsdamiesi naudoja 18 karoliukų vėrinį, vadinamą „Gyvenimo perlai“. 

MALDOS RATAS

Apsilankę cerkvėje, pamatysite daugybę uždegtų žvakučių. Čia pat galima nusipirkti žvakutę ir ją uždegti greta kitų. Žvakutes cerkvėje žmonės uždega ko nors prašydami arba už ką nors dėkodami Dievui. 

Ši Rytų krikščionių tradicija man kažkuo primena tibetiečių Maldos ratą. Jis paprastai būna padarytas iš metalo, medžio, odos. Ant jo surašytos įvairios maldos, mantros ir religiniai simboliai. Tibetiečiui pasukti Maldos ratą – tai tas pats, kas pasimelsti. Iš tiesų tai ir yra tas pats, nes sukdamas Maldos ratą tikintysis visada meldžiasi (kalbėti tam tikras mantras, sukant Maldos ratą, privaloma, jei nori, kad sukimas turėtų prasmę). Tiesa, yra Maldos ratų, kuriuos suka vanduo, ugnis, vėjas ir net elektra. Tikima, kad šie Maldos ratai taip pat teigiamai veikia visas pasaulio būtybes.  

Rašė Audronė Pociutė

Maždaug prieš 12 tūkstančių metų ištirpo paskutinis dabartinės Lietuvos teritoriją dengęs ledynas. Žemė pradžiūvo, tik gilesnėse įdubose susiformavo ežerai, o ne tokiose giliose atsirado pelkės. Vėjas ir paukščiai iš pietų atnešė sėklų, sudygo žolė, pradėjo augti krūmai ir medžiai. Atklydo pirmosios šiaurinių elnių bei mamutų (didžiuliai senovėje gyvenę plaukuoti drambliai) bandos. Vėliau paskui juos atkeliavo ir pirmieji žmonės. Kraštas jiems patiko, nes buvo gražus, miškuose daugybė žvėrių, ežerai pilni žuvų, pajūry gausu gintaro. Žmonės apsigyveno upių ir ežerų pakrantėse. Akmeniniais kirvukais prasikirsdavo nedidelį plotą savo gyvenvietėms, mat tuo metu visą kraštą jau dengė tankus, neįžengiamas, šimtametis miškas. Daugelio tokių senovinių gyvenviečių vietoje šiandien stovi šiuolaikiniai miestai. Po kiek laiko miško plotus kirsdavo jau ne tik kaimams, bet ir dirbamiems laukams. Mišku neapaugusių plotų reikėjo vis daugiau, nes žmonės pamatė, kad dirbant žemę ir auginant gyvulius daug lengviau pragyventi. Baigėsi medžiotojų ir rinkėjų era, prasidėjo žemdirbystės epocha. Kažkada buvusi būtinybė – medžioklė palaipsniui tapo tik didikų ir turtuolių pramoga.

Sekvojos – didžiausios

Bėgo šimtmečiai, žmonių nuolat daugėjo, drauge buvo iškertama vis daugiau miško. Medžių reikėjo namams statyti, šildyti, stalams ir kėdėms gaminti. Miškas nuolat auga, tačiau labai lėtai. Nukirtus medį ant kelmo galima suskaičiuoti jo rieves – kiekviena rievė žymi vienerius medžio nugyventus metus. Didelė eglė užauga per 80, pušis – 100, ąžuolas – 300 metų. Iškirtus miško plotą, žemė suariama ir joje sodinami nauji medeliai. Maži medeliai daiginami iš sėklų ir auginami specialiai tam skirtuose plotuose – medelynuose. Atsodintame miško plote medžius vėl kirsti galima bus tik po kelių dešimtmečių.

Šiandien seniausias žinomas medis Lietuvoje yra Stelmužės ąžuolas – jam apie 1500 metų. Taip pat yra kelios pušys, tikros galiūnės, kurioms apie 300 metų. Bet tai toli gražu dar ne seniausi medžiai pasaulyje. 1858 m. Kalifornijoje vietinis indėnas monakis parodė vienam kailinių žvėrelių medžiotojui milžiniškus medžius – sekvojas. Šie medžiai buvo tokie dideli, kad iš pradžių niekas nenorėjo tikėti medžiotojo pasakojimais. Įsivaizduokite, didžiausi medžiai užauga iki 134 m aukščio – tai yra tokie kaip Vilniaus dangoraižiai. Jų skersmuo – apie 30 metrų, o amžius siekia 3–4 tūkstančius metų. Greitai daugelis didžiausių sekvojų buvo iškirsta, tačiau dalis išliko – gamtos saugotojų dėka čia buvo įkurtas nacionalinis sekvojų parkas.

Žmonių klaidos

Matome, kad miškai auga šimtmečius ar net tūkstantmečius, o žmonės juos sugeba iškirsti ir sunaudoti per kelis dešimtmečius. Ypač dabar, kai žmonių Žemėje tiek daug, o medkirčiai naudojasi ne paprastais kirviais, o galingais motoriniais pjūklais. Šiandien mediena naudojama ir popieriaus gamybai – medžių reikia daugybei knygų, laikraščių ir žurnalų išleisti. Neretai žmonės pamiršta, kad pažeidus pusiausvyrą gamtoje gali užgriūti didelės bėdos.

Ar žinote, kad dauguma Žemės dykumų atsirado dėl žmogaus kaltės? Kadaise tose vietose, kur šiandien plyti Sacharos ir Arabijos dykumos, augo medžiai, žėlė krūmynai ir žolė. Ten atsikraustę klajojantys gyvulių augintojai iškirto medžius, gyvulių bandos nugraužė krūmus ir žolę, ir vėjui ėmus pustyti lakų smėlį žemė greitai virto dykuma, kur beveik nėra gyvybės.

O štai Nepale dėl labai vertingos medienos žmonės iškirto milžiniškus Himalajų prieškalnių miškų plotus. Medžių šaknys nebesugerdavo tirpstančių sniegynų ir lietaus vandens ir krašte prasidėjo baisūs potvyniai, per kuriuos kasmet žūsta žmonės. Tokių pavyzdžių Žemėje daugybė: Libane ir Sibire beveik nebeliko kedrų, o Lietuvoje – ąžuolų. Išnykus kokiai nors medžių rūšiai, kartu su jais išnyksta ir keliasdešimt rūšių vabzdžių, kurie tuose medžiuose gyveno ar mito jo lapais. Prasideda grandininė reakcija, nes dar po kiek laiko išnyksta paukščiai ir žvėrys, mitę tais vabzdžiais. Galiausiai nukenčia ir patys žmonės – antai pradeda sirgti ligomis, sukeltomis mikroorganizmų, kurie pradėjo sparčiau daugintis, nes aplinkoje nebeliko natūralių jų priešų. Atstatyti pažeistą pusiausvyrą – labai sunku, tam prireikia daugybės žmonių pastangų ir ištisų dešimtmečių.

Girios gyvūnai

Senovės metraščiuose dar galima rasti įrašų, kad Lietuvos giriose knibždėte knibždėjo daugybė laukinių žvėrių. Deja, šiandien Lietuvos miškuose pamatyti briedį ar elnią retai pasiseka. Paskutinis tauras (į stumbrą panašus didžiulis žvėris) Lietuvoje buvo sumedžiotas dar didžiųjų kunigaikščių laikais. Vėliau nebeliko ir stumbrų, meškų. Šie žvėrys išnyko dėl beatodairiškos medžioklės. Be to, iškirtus dideles ir tankias girias – jie neturėjo kur pasislėpti ir susirasti pakankamai maisto. Šiandien visoje Lietuvoje likę vos 100 vilkų, dar mažiau laukinių kačių – lūšių. Nebe daug likę ir briedžių, elnių, kurtinių, gervių, erelių. Žvėrims nepatogūs šiuolaikiniai miškai, kur medžiai susodinti tvarkingomis eilėmis. Jiems reikia šabakštynų ir brūzgynų, kad galėtų pasislėpti nuo medžiotojų ir ramiai auginti jauniklius.

Uogos ir grybai

Birželio pabaigoje prisirpsta pirmosios žemuogės. Paskui prasideda mėlynės, bruknės, gervuogės, spanguolės. Vasaros pabaigoje pasirodo pirmieji grybai. Miškus užplūsta uogautojai ir grybautojai. Iš uogų gaminamos uogienės – vitaminų šaltinis žiemą. Taip pat iš miškuose surenkamų uogų daro vaistus ir limonadą. Grybus džiovina arba konservuoja, vėliau naudoja juos sriuboms ir padažams pagardinti. Nors žmonės ir išmoko dirbtinėmis sąlygomis užauginti ir grybus, ir uogas – vis dėlto miške užaugę jie būna ir gardesni, ir sveikesni.

Miškas gamina orą

Tačiau bene svarbiausia miško funkcija – oro atnaujinimas. Medžiai, kaip ir kiti miškuose augantys augalai, nuolat sugeria iš aplinkos anglies dvideginį (CO2) ir išskiria deguonį (O2). O žmonės, žvėrys, paukščiai, vabzdžiai ir net žuvys – atvirkščiai, kvėpuodami naudoja deguonį ir išskiria anglies dvideginį. Tad medžiai ir kiti augalai – gamina orą, be kurio mes negalėtume gyventi.

Rašė Rytis Daraškevičius

Senovės indėnai įsivaizdavo pasaulį plokščią, rymantį ant milžiniško vėžlio nugaros. Kai jis pradedąs krutėti – žemė sudrebanti. O štai Japonijoje buvo tikima, kad žemės drebėjimų kaltininkė yra didžiulė ūsuota žuvis – „murzė“. Ji savo ilgais ūsais kutena jūros dugną ir šis ima krūpčioti. Kitos tautos tikėjo, kad žemės drebėjimus sukelia įvairūs po žeme įsikūrę dievai, kurie vartosi nuo šono ant šono, važinėja po žemę pasikinkę šunis į roges ar kasosi į medį.

Juda Žemės plutos plokštės

Skaičiai apie bėdas, kurių pridaro žemės drebėjimai, – gan niūrūs. Kasmet Žemėje įvyksta milijonai žemės drebėjimų. Tačiau tik apie 150 yra griaunančios galios, iš jų 20 yra katastrofiški, o bent du labai stiprūs. Visų kitų drebėjimų mes net nepajuntame – jie labai silpni, užfiksuojami tik labai jautrių prietaisų. Suskaičiuota, kad per žmonijos istoriją per žemės drebėjimus žuvo daugiau nei 75 milijonai žmonių, buvo sugriauta ir vėl atstatyta daugybė miestų. Vis labiau tobulėjant žemiškam mokslui atsirado mokslininkų, bandančių paaiškinti žemės drebėjimų priežastis. Mokslo šaka, tyrinėjanti žemės drebėjimus, pavadinta seismologija, o žmonės, tyrinėjantys žemės drebėjimus, – seismologais. Pirmiausia jie nustatė, kad vienose planetos vietose žemė dreba dažnai ir stipriai, o kitose – retai ir silpnai. Vietos, kuriose vyksta daugiausia stiprių žemės drebėjimų, pavadintos seismiškai aktyviomis.. Tokios vietos Žemėje yra: Kurilų salos, Kamčiatka, Naujoji Zelandija, Indonezija, Himalajai, Irakas, Iranas, Kaukazas, Krymas, Karpatai, Apeninai, Pirėnai… O neramiausios Žemės rutulio vietos: Centrinės ir Pietų Amerikos kraštai, Kalifornija ir Japonija. Būtent šiose planetos vietose po žeme susiduria milžiniškos uolienų plokštės. Veikiamos savo didžiulio svorio jos slegia viena kitą. Kol galiausiai neišlaikiusios spaudimo lūžta, pasislenka ar užšoka viena ant kitos, taip sudrebindamos žemės paviršių daugelį kilometrų aplinkui.

Žemės sandara

Kad geriau suprastume, kaip įvyksta žemės drebėjimai – šiek tiek susipažinkime su Žemės rutulio sandara – ją matote paveikslėlyje. Žemė yra milžiniškas kietas rutulys, besisukantis kosmose. Rutulį sudaro skirtingi metalų ir uolienų sluoksniai. Be to Žemę gaubia atmosfera – oro sluoksniai, kurie saugo planetą nuo kosmose skraidančių meteoritų. Pačiame Žemės rutulio viduryje yra branduolys, sudarytas beveik vien iš geležies ir nikelio. (Tiesa, niekas iki to branduolio nukeliavęs nebuvo ir tos geležies nematė. Žemės gelmėse labai karšta.) Jį gaubia mantija, sudaryta iš sunkių tamsių uolienų. O Žemės rutulio paviršių sudaro pluta. Ji storesnė ten, kur stūkso aukšti kalnai, ir plonesnė ten, kur telkšo gilūs vandenynai. Būtent Žemės plutoje ir vyksta žemės drebėjimai. Mat ji nėra vientisa, o pasidalijusi į daugybę plokščių, kurias savo ruožtu vagoja daugybė įskilimų ir įtrūkimų. Seismiškai aktyvios žemės vietos būtent ir yra virš šių plyšių. Lietuva yra vienos iš plokščių viduryje ir žemės drebėjimai mūsų krašte labai reti ir silpni. Tačiau…

Žemės drebėjimai Lietuvoje

…vyksta. Ir būtent ne kas kitas, o kuo tikriausias žemės drebėjimas paskatino parašyti šį straipsnį. Rugsėjo 21 dienos popietę kuo ramiausiai sėdėjau prie rašomojo stalo, bet staiga pajutau, kaip smarkokai susvyravo kėdė, o po kiek laiko dar kartą ir dar smarkiau. Pašokau ir jau susiruošiau bėgti į gatvę, kad iš ten saugiai pažiūrėčiau, kaip grius mano namas, bet žemė daugiau nebedrebėjo. Nors ir nestiprus buvo šis drebėjimas, bet vis dėlto tokio stipraus Lietuvoje niekas prieš tai nebuvo patyręs. Šio žemės drebėjimo epicentras buvo kaimyninio Kaliningrado teritorijoje – 20 kilometrų gylyje. Jo metu niekas nežuvo, sugriuvo keli blogai pastatyti kaminai ir įtrūko kelios sienos. Vis dėlto svyravimai buvo jaučiami stiprūs. Ypač gerai juos jautė viršutinių aukštų gyventojai. Po šio drebėjimo Lietuvos žmonės išsigando – ar nesudrebės vėl žemė, tik dar smarkiau. Per paskutiniuosius 500 metų Lietuvoje yra buvę apie 20 gerai juntamų žemės drebėjimų. Šis paskutinysis išsiskyrė savo stiprumu. Mokslininkai suskubo svarstyti: ar nereiškia šis drebėjimas, kad atsirado naujas įskilimas Žemės plutos plokštėje ir nuo šiol žemė Lietuvoje gali drebėti ir dažniau? Bet kokiu atveju žemės drebėjimas yra reiškinys, kurio žmogus suvaldyti kol kas negali. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo jo – statyti ypač patvarius pastatus, laiku nustatyti, kada drebės žemė, ir pranešti apie tai miestų gyventojams. Jei kada besėdint ant kėdės stipriai sudrebės žemė, tai žinok, kad reikia kuo skubiau išsinešdinti iš namų ir atsidurti kuo atviresnėje vietoje. Daugiausia žmonių per žemės drebėjimus nukenčia būtent nuo to, kad juos prispaudžia griūvantys namai. Be to, miestuose nutrūkus dujų vamzdžiams ir elektros laidams neretai kyla gaisrai.

Stiprumas matuojamas balais

„Prieš dvi valandas iki žemės drebėjimo Ašchabado žirgyne arkliai pakėlė aliarmą: ėmė trepsėti, žvengti, nutraukė pavadžius ir pabėgo. Juos sugavo ir grąžino atgal. Likus ketvirčiui valandos iki katastrofos, gyvuliai sulaužė užtvaras ir iššuoliavo iš arklidės. Kai vėl buvo mėginta juos sugaudyti, pasigirdo požeminis smūgis ir arklidė sugriuvo“ (A. Muranovas). Dažnai gyvūnai pirmieji pajunta artėjantį žemės drebėjimą ir savo elgesiu įspėja žmones. Seniai pastebėta, kad driežai ir gyvatės jau prieš kelias dienas palieka žemės drebėjimo zonas. O Japonijoje artinantis požeminiams smūgiams į paviršių išnyra stambios giliavandenės žuvys. Tai aiškinama tuo, kad gyvūnai sugeba girdėti daug žemesnio dažnio garsus nei priima žmogaus ausis. Vis dėlto kol kas žemės drebėjimai užklumpa žmones netikėtai. Daugybė visame pasaulyje įkurtų seismologinių stočių tik užfiksuoja drebėjimus ir įvertina jų stiprumą balais. Dažniausiai jie matuojami pagal 9-ių balų Richterio skalę. Šį rudenį Kaliningrade vykęs drebėjimas buvo 5,6 balo stiprumo. Stipriausi, 9 balų žemės drebėjimai vyksta gan retai, palikdami sugriovimus daugiau nei 1000 km spinduliu aplink.

Rašė Rytis Daraškevičius

Vilnai liečiantis su plaukais pasigirsta spragsėjimas – tai irgi yra elektros iškrova. Galima sakyti, kad šie nedideli elektros pasireiškimai – lyg maži žaibai. O žaibas yra milžiniška elektros energijos iškrova – jos galia skaičiuojama tūkstančiais voltų. Žaibai susidaro susidūrus dviem nuo trinties su oru įelektrintiems debesims. Dažniausiai žaibas žiebia į aukščiausius medžius, tad po jais žaibuojant geriau nesislėpti.

Kaip dažnai būna, didžiausi moksliniai atradimai padaromi atsitiktinai. Taip nutiko ir su elektra. Vienas italų mokslininkas biologas L. Galvanis darydamas bandymus pastebėjo, kad skystyje varlės letena, patekusi tarp dviejų skirtingų metalų gabalėlių, ima trūkčioti. Tik L. Galvanis suklydo teigdamas, kad elektros šaltinis yra varlės raumenyje, ir manydamas atradęs naują „gyvūnų elektrą“. Jo tyrimus tęsė kitas mokslininkas A. Volta, kuris išaiškino, kad varlės letena trūkčioja tik todėl, kad ją veikia tarp dviejų skirtingų metalų plokštelių susidaranti elektros srovė. A. Volta sukonstravo pirmąjį elektros elementą – bateriją. Tai buvo prieš 200 metų.

O iki tol žmonės elektros nežinojo. Tiesa, archeologai, kasinėdami šumerų civilizacijos miestus (dabartiniame Irake), atrado keistų prietaisų (į grandinę sujungtų molinių puodų), kurie galbūt taip pat tarnavo kaip elektros šaltinis. Vis dėlto jei elektra ir buvo kažkada anksčiau naudojama – vėliau ją pamiršo. Vakarais namus apšviesdavo žvakės, fakelai ir balanos (sakingo medžio lazdelės). Nebuvo jokių elektros prietaisų: televizorių, kompiuterių, radijo, virtuvės kombainų. Viso to nebuvo ir žmonės net neįsivaizdavo, kad dantis galima valytis elektriniu dantų šepetuku. Vietoje troleibusų miestų gatvėmis važinėjo arklių traukiami furgonai, vaikai žaidė ne kompiuteriniais žaidimais, bet futbolą, o vietoje animacinių filmų žiūrėdavo lėlių teatro vaidinimus.

Visa tai buvo ne taip ir seniai. Mat po A. Voltos atradimo dar 100 metų mokslininkai tobulino, kaupė žinias apie elektrą ir darė įvairiausius bandymus. Buvo išsiaiškinta, kad elektra – tai kryptingas elektringųjų dalelių judėjimas. Paskui sužinota, kad vienos medžiagos praleidžia elektros srovę, o kitos ne, išmokta gaminti elektros energiją. Išradimas sekė išradimą. Tarp 1800 ir 1900 metų išrasti: telegrafas, telefonas, elektros lemputė, elektros variklis, pradėjo važiuoti pirmieji elektra varomi traukiniai. Pradėtos statyti pirmosios elektrinės.Pirmoji elektrinė Lietuvoje buvo pastatyta Rietave 1892 metais – ją varė garo mašina.

1959 metais pastatyta Kauno hidroelektrinė. Čia elektrą gamino krentantis užtvenktos upės vanduo. Hidroelektrinė veikia panašiai kaip vandens malūnas – vanduo suka ratą, kuris diržais sujungtas su elektros generatoriumi. Pagaminta elektra laidais keliauja į fabrikus ir į žmonių namus. Lygiai tokiu pat principu veikia prie dviračio pritaisytas žibintas. Mini pedalus – sukasi ratai, o prie rato pritaisytas mažytis generatorius gamina elektros energiją. Įelektrintos dalelės laidais keliauja į žibintą, kur jos susijungia ir uždega metalinį siūlą. Iš atsparaus karščiui metalo pagamintas siūlas įkaista, dega ir šviečia. Be hidro, taip pat statomos ir šiluminės elektrinės. Jose generatorių suka iš degančios naftos gaunama energija. Didžiausia Lietuvoje tokia elektrinė veikia Elektrėnuose.

Dar po kiek laiko buvo išrasta atominė energija, susidaranti skylant atomų branduoliams. Atomai – mažytės dalelės. iš kurių susideda visa aplinka. Pavykus suskaldyti atomo branduolį, prasidėjo grandininė reakcija ir išsiskyrė didžiulis energijos kiekis. Beliko surinkti ją ir paversti elektros energija. Atominėse elektrinėse elektra gaminama skaldant gamtoje randamo metalo – urano atomus. Deja, atominė energija, nors ir labai galinga, bet sunkiai sutramdoma. Niekas dar nesugalvojo, ką daryti su panaudoto urano atliekomis – jos labai teršia aplinką. Be to, kartais elektrinės sprogsta – tuomet gero 100 kilometrų spinduliu žmonės dar ilgai negali gyventi – aplinka tampa radioaktyvi. Taip atsitiko Ukrainos mieste – Černobilyje. Lietuvoje taip pat yra atominė elektrinė, beje, viena galingiausių Europoje. Tačiau jos įrenginiai jau pasenę ir netrukus Ignalinos atominę elektrinę teks uždaryti.

Kartą, dar nežinodamas, kas ta elektra, ėmiau ir kyštelėjau į lizdą tetulės medicininį pincetą. Pasigirdo garsus pokštelėjimas, visame name dingo šviesa, pincetas net išsilydė nuo karščio, o paskui dar ilgai skaudėjo nudegintus pirštus. Dar ilgiau klausiausi tetulės priekaištų: koks, girdi, geras buvo jos pincetas. Žmogaus kūnas – taip pat laidininkas, tad prie atvirų laidų geriau nesiliesti.

Rašė Rytis Daraškevičius

Daugybę metų šią dieną visi rinkdavę vaistingas žoles ir gėles, pindavę iš jų vainikus ar šiaip norėdavę sužinoti, kas ateityje laukia.

Kaimuose ir miesteliuose kurdavę laužus tikėdami, kad ugnis apsaugos visus nuo piktųjų dvasių ir visokių negerovių: žmones ir jų gyvulėlius – nuo ligų ir nelaimių, namus – nuo negandų, pasėlius – nuo sausros.

Buvo tikima, kad naktį prieš švento Jono dieną žydi papartis. Kas suranda tą žiedą, prasiskleidžiantį patį vidurnaktį, tampa laimingas ir turtingas. Tik reikia neišsigąsti visokiausių baisybių, norinčių nubaidyti ir tą žiedą nutverti.

Dar 1889 metais viename pirmųjų lietuviškų laikraščių „Varpas“ buvo rašoma, kad norint rasti paparčio žiedą reikia vidurnaktį, prieš šventą Joną, nueiti vienam prie devynmečio paparčio krūmo, apsibrėžti ratą šermukšniniu pagaliu arba maršalkos lazda, patiesti šilkinę skepetėlę, užsidegti žvakę (grabnyčią) ir melstis nesižvalgant į visas piktybes. Žiedas, kaip aukso grūdelis, nukris ant skepetėlės.

Apie paparčio žiedą pasakojama įvairiausių dalykų: vieni sako, kad jis baltas kaip mėnulis ar žiba kaip žvaigždė, didelis kaip trys kumščiai ar yra visai mažas. Ne visi paparčiai žydi, o tik tam tikra jų rūšis arba tik vienas žiedas per metus visame pasaulyje.

Radęs paparčio žiedą, turi jį gerai paslėpti, kad nepamestum ar nepavogtų. Geriausiai prapjauti rankos odą (mažajame pirštelyje), įdėti jį į žaizdą ir užgydyti ar delne užsiūti. Tokie papročiai išties nėra sektini.

Motiejus Valančius rašęs, kad ieškodami paparčio žiedo žmonės tikėdavo, kad radę taps didžiai protingi, galės kiaurai matyti, kur žemėje pinigai užkasti, akies mirksniu pažinsią visus negerus žmones ir ypač žmogui kenkiančias raganas, galės persikelti iš vienos vietos į kitą nežengdami nė žingsnio. Šitas žiedas duodąs ir galios žinoti savo ateitį. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad kas turįs radęs paparčio žiedą, tas viską žino: ir kas pasaulyje dedasi, ir ką kiti žmonės galvoja, ir visų gyvūnų, ir paukščių kalbas supranta, ir ką medžiai ūžia, ir ką bitelės zvimbia. Bet tik tai negerai, kad papartis taip trumpai žydi, kad niekas nesugeba jo žiedo rasti.

Švento Jono naktį rinkdavę ir šviečiančius švento Jono vabalėlius, kuriuos naudodavo vaistams, burtams ar pokštams. Švento Jono vabalėlį galima padėti ant baltos lėkštės ir šalia mažą sliekelį. Jei tas vabalėlis persirita, persiverčia tris kartus per sliekelį, tai tikėta, kad tas žmogus bus laimingas ir jo norai išsipildys, jei nepersirita, tai neturės laimės.

Pernakt nemigę žmonės anksti rytą eidavę saulės pasitikti, kuri patekėdama, kaip ir per Velykas, šokanti ir gražiausiomis spalvomis besimainanti. O tie, kurie ramiai miegosią, turi žinoti, kad ką Joninių naktį sapnuosi, tas išsipildys, jei sapno spėjimui nusipinsi vainikėlį iš devynių rūšių gėlių, iš devynių laukų surinktų, per devynis kaimus nešdamasi.

Kaip ir visais liaudiškais dalykais, Joninių nakties pasakojimais, tikėjimais, papročiais taip pat nereikia tikėti beatodairiškai. Laikai keičiasi, keičiasi ir mūsų gyvenimas, ir papročiai, bet pažinti savąjį paveldą ir įdomu, ir naudinga.

Rašė Rita Repšienė

Ne visiems reikia stalo

Ne visose pasaulio šalyse žmonės laikosi papročio valgyti prie stalo. Daug kur valgoma sėdint ant žemės. Valgyti tiesiog ant žolės susėdama Polinezijoje. Kai kur patiesiamas specialus patiesalas, pavyzdžiui, Arabų šalyse – kilimas.
 
Japonai klūpėdami ant žemės, pasikloję tatamį, geria arbatą. Tai nepaprastai sudėtingas ir svarbus ritualas. Merginos prieš tekėdamos įstoja į specialią mokyklą, kurioje mokoma, kaip šeimininkė ir svečiai turi elgtis arbatos gėrimo ceremonijoje, mokoma, kaip parinkti ir serviruoti indus, kaip turi būti pilamas vanduo iš virdulio, kaip laikyti puodelį geriant arbatą ir t. t.

Stalo įrankiai

Seniausias stalo įrankis, be jokios abejonės, yra peilis. Jis žinomas visuose pasaulio kraštuose jau nuo akmens amžiaus. Šaukštas, kaip valgymo įrankis, atsirado V–III tūkst. pr. m. e., bet jis pasirodė reikalingas ne visoms tautoms. Japonijoje šaukštai nenaudojami net kai valgoma sriuba – čia ji geriama iš lėkščių. Šioje šalyje valgant siurbčioti visai nėra nemandagu. Beje, kiniškas šaukštas visai kitokios formos nei europietiškas, ir ne metalinis, o keramikinis.

Šakutė, palyginti su peiliu, dar visai jaunutė. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta maždaug prieš tūkstantį metų. Net Europoje ji įsitvirtino vos prieš šimtą ar du šimtus metų, nes tikėta, kad Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotais pirštais.

Kad šakutės populiarios šiandien, taip pat negalima sakyti. Mat su ja valgyti patogu gal tik pusei pasaulio žmonių. Visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Kinijoje, Vietname, Korėjoje) valgoma su specialiomis lazdelėmis. Šis valgymo įrankis išrastas Kinijoje maždaug prieš 3000 arba 5000 metų. Nuo vaikystės įpratę valgyti lazdelėmis žmonės lengvai ir greitai jomis paima net ryžių grūdelius. Tačiau tiems, kas pratęs valgyti su šakute, pirmą kartą į rankas paėmus lazdeles, gali tekti likti visai alkaniems.

Valgyti rankomis

Arabų šalyse daug patiekalų valgoma rankomis, tiksliau pasakius, viena ranka – dešiniąja. Kairioji ranka arabų kultūroje yra skirta „nešvarioms“ užduotims ir su ja liesti maisto negalima. Išimtis – kairiarankiai. Jei valgo su kaire, tai neliečia maisto su dešine, tik iš anksto dėl to turi perspėti šeimininkus. Valgyti „arabiškai“ europiečiui taip pat nėra paprasta – reikia įgudimo viena ranka nulaikyti didelę ėriuko šlaunį, kai nuo jos varva padažas. Ranka arabai valgo net ryžius – pirmąjį gumulą ryžių svečiui ranka suspaudžia pats šeimininkas, kitus ryžių gumulus svečias gali susispausti pats. 

Kalbant apie valgymą rankomis, galima prisiminti ir prancūzus, kurie mėgsta naudotis duona lyg papildomu stalo įrankiu: ja pastumia maistą, o baigę valgyti duonos kąsneliu švariai išvalo lėkštę. 

Tabu prie stalo

Tikri musulmonai negeria alkoholinių gėrimų ir nevalgo kiaulienos. Kiaulę musulmonai laiko nešvariu gyvuliu. Indą gali supykinti pasiūlydamas suvalgyti bet kokį mėsišką patiekalą. Didžioji indų dauguma – vegetarai. Jie tiki, kad į bet kurį gyvį gali būti įsikūnijusi protėvio siela. Taigi, visai netyčia gali suvalgyti savo senelį, ko niekam nesinorėtų…

Kai kuriose tautose yra su maistu susijusių draudimų, kuriuos sunku paaiškinti. Pavyzdžiui, italai geria kapučiną tik rytais apie 10 val. Jei kavinėje užsisakysite puodelį kapučino popiet, padavėjas tikrai jūsų nesupras. 

Kadangi japonai teikia pirmenybę šviežiam maistui, krevetės čia dažnai kepamos gyvos stebint klientui. Japonai visai negeria pieno, jį netgi laiko kenksmingu.  

Pavalgius

Niekada nesuvalgykite paskutinio lėkštėje esančio kąsnelio svečiuodamiesi Kinijoje, nes šeimininkas pamanys, kad blogai jus vaišino ir likote alkanas. Fidžyje pavalgius privalu garsiai atsiraugėti. Tai ženklas šeimininkams, kad svečias liko patenkintas. Žinoma, jei taip padarytumėte Europoje, šeimininkė galėtų nualpti.