Gegužę jau kukuoja gegutės – matyt, nuo jų šis mėnuo gavo vardą. Dviskiemenė gegutės giesmė – dar ne viskas. Ji moka ir kuksėti, kliuksėti, šnypščioti. Visi šie garsai skirti lizdo teritorijai saugoti ir priešams perspėti. Pala, pasakysite, – kokiam dar lizdui? Juk gegutės lizdų nesuka! Tikrai, jos – vieninteliai mūsų platumų paukščiai, savo vaikų auginimą primetantys kitoms rūšims, dažniausiai smulkiems žvirbliniams. Galime už tai pykti ant gegutės, tačiau ji niekuo dėta: gamta ją tokią sukūrė. Antra vertus, jeigu gegutė bandytų sukti lizdą ir pati perėti, iš to nieko gera neišeitų. Gegutė kiaušinius deda kas kelintą dieną, vadinasi, kol lizde būtų sudėti 5–6 kiaušiniai, praeitų bene 3 savaitės. Per tiek laiko pirmieji kiaušiniai sugestų ir būtų netinkami perėti. Norintiems toliau kaltinti gegutę, negalima pamiršti ir to, kad svetimame lizde ką tik išsiritę gegužiukai beregint išmeta kitus paukščio šeimininko kiaušinius. Žinant, kad gegužiukas išaugs toks, jog po juo tiesiog prasmegs visas nedidelis kielės, devynbalsės, kiauliukės ar kito paukščio lizdelis, galima pateisinti tokį elgesį. Likę paukščiukai paprasčiausiai negalėtų augti kartu ir dėl ypatingo gegužiuko apetito – netikri tėvai vos spėja maitinti jį vieną.

Ne tik gegutės gegužę skardena. Ievoms pražystant paupių karklynuose trioskia ir pernakt negali nurimti lakštingalos. Paežerėse viena kitą pralenkdamos gieda nendrinukės, o geltonose pernykštėse nendrėse garsią melodiją ringuoja didžioji krakšlė. Nuo paukščių balsų skardi miškas, paukščiai netyla sodybose, miestuose. Gandrų lizde lieka vis mažiau laiko pakalenti – jaunikliai auga ir reikalauja vis daugiau maisto.

Visai neseniai girioje įvyko stebuklas – vieną rytą gimė briedžiukas. Žalas, ilgom neklusniom kojom, jis vakarop jau sekė mamą, bet ji, lyg žinodama mažylio galias, toli nėjo: čia pat kramsnojo sočias berželių viršūnes ir graibė pabalio žoles. Pakrūmėje paprastam guoly atsirado gal jau trečia kiškiukų vada. O pempės, papūtusios kuodus, pabalin nulydėjo visai dar mažučius savo pempiukus.

Rūpesčių metas ir mums: juk daug kam tenka laikyti egzaminus, galvoti apie rudenį laukiančias naujas mokyklas. Gyvenimas skuba į priekį, gegužės dienos, nors ir ilgos, bet kaip greitai jos pralekia. Žiūrėkime į jas, grožėkimės: tikrai nerasime dviejų vienodų. Kai gamtoje jau bus žalia žalia ir pradės skraidyti pienių pūkai, atversime vartus vasarai.

Rašė Selemonas Paltanavičius

Kiekviena žiema atneša begales rūpesčių. Užpustyti ir slidūs keliai, geliantis šaltis, perštinti gerklė… O ko verta žiemos diena – tamsi, juoda ir trumpa. Pabandyk kad gudrus išsiversti be žiburio. Taip dažnai ir nutinka, kad nuo ryto iki vakaro regime tik elektros lemputę. Bet akys taip pasiilgsta tikrosios gamtos šviesos – gal tik šviežio sniego baltumas šiek tiek kompensuoja saulės netektį. Tačiau per sprindį nuo horizonto pakilusi geltona žiemos saulė akimirksniu atlieka visus gerus darbus – mes pradedame šypsotis, pamirštame blogas nuotaikas.

Žiemos pradžia gamtoje sutinkama susikaupus. Po pirmojo sniego žvėrys kurį laiką niekur nevaikšto – sakytum, bijo palikti savo pėdas ir išsiduoti. Tačiau sniegas netirpsta, ir jie pamiršta šį atsargumą. O jis, tiesą sakant, visai nereikalingas, nes ir žiemą, ir vasarą žvėrys vieni kitus suranda per uoslę. Pirmasis sniegas purus, po jo sluoksneliu esantį maistą lengva pasiekti. Ne tik žvėrims: štai ant žemės sniegą kapsto, lapus varto ir savo paslėptų riešutų ieško kėkštas. O čia zyliukės – nusileido, nuo medžių kelmų pakrapštė kerpes, samanėles. Surado šį bei tą ir nuskrido tolyn: žiemos diena trumpa, reikia skubėti.

Užšąla ežerai – pradžioje seklieji, po jų, jau šaltukui gerokai spūstelėjus, ir visi kiti. Tik upeliai srūva ilgiau. Prie jų telkiasi daug kas: čia ir bebrai išeina papildyti savo atsargų, čia plauko antys. Kol neužšalę plotai erdvesni, juos laikosi gulbės: jų maistas giliau dugne, ir niekas kitas į jį nesikėsina. Tačiau kai properšos ima trauktis, gulbės suplaka sparnais ir išskrenda. Vienos – tolyn į vakarus, į tolimesnes žiemavietes, kitos – į Nemuną prie Kauno hidroelektrinės užtvankos. Čia jos išbus peržiem, nes kunkuliuojantis didžiosios upės vanduo niekada neužšąla. Tiesa, maisto keletui šimtų gulbių ne visada pakanka. Todėl, jeigu eisi ar važiuosi prošal, pasiimk ką nors ir gulbėms. Ir kitiems paukščiams, kurie gyvena tavo kaimynystėje – juk lesyklą, manau, įrengei seniai, dar lapkritį…

Žiemos naktys – pelėdų naktys… Taip sakoma. Tačiau juodos nepraregimos naktys ir šioms nakties medžiotojoms ne visada tinka. Gal todėl jos kai kada medžioja ir dieną.

Gruodžiui persiritus per pusę, laukiame šventų Kalėdų. Gimimo džiaugsmas, jo laukimas yra labai malonus. Tačiau gamtoje tuo metu įvyksta dar vienas gimimas: pirmąją Kalėdų dieną pradeda ilgėti diena! Iki Naujųjų metų ji taps ilgesnė keletu minučių… Tai taip nedaug. Tačiau gera pradžia, kaip sako…

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius

Kaip rodo lapkričio pavadinimas, jis turėtų nuo šakelių krėsti ir plėšyti medžių lapus. Tačiau didžiąją šių darbų dalį atliko spalis, ir lapkričiui nedaug kas beliko. Tiesa, ne visų medžių lapija vienodai jautri – kai kurių medžių lapai vis dar plazda ant šakelių, juos nuskainios tik pirmasis tikras šaltukas. Kada jo laukti? O… šito nežino niekas! Mūsų klimatui būdingi staigūs pokyčiai, netgi – šuoliai, todėl po darganoto vakaro gali stoti šalnos sidabrą berianti naktis, o rytas – padovanoti pirmą sniegą. Žinoma, jis laikysis neilgai, nes iš žemės kylanti visą vasarą kaupta šiluma ir dienos spindėjimas jį pavers drėgme. 

Ant žemės nukritę medžių lapai turi prasmę: jie pridengia šaknis, po jais saugios glūdi sėklos, slepiasi vabzdžiai. Dabar gali atrodyti, kad lapų prikrito tiek, jog nebus kur jiems dėtis, kad jie draikysis iki kito rudens. Tačiau to nebus, nes jau dabar sumirkusius, prie žemės prigludusius lapus pradeda „virškinti“ sliekai: iki pusės išlindę iš savo urvelių, jie įsitraukia lapus po žeme ir ten iš lėto „perdirba“ į dirvožemiui naudingą humusą. Kur sliekai – daug ir kitų gyventojų. Antai lapus varto ir jų ieško juodasis strazdas, kėkštas. Po žeme juos medžioja kurmiai – tik žiūrėkite, kiek naujų kurmių pilių iškilo! Sliekais mielai pasivaišintų ežys ir barsukas, bet…

Lapkritį daugelis gyvūnų nugrimzta į gilų žiemos miegą. Įmygis būdingas ne tik vabzdžiams, varlėms, ropliams, bet ir šikšnosparniams, miegapelėms, ežiams, barsukams. Iš jų visų gal tik barsukas retkarčiais gali pabusti, ypač jei žiema švelni ir šilta. O ežiai jau dabar snaudžia savo lizduose po kelmais, po malkų krūvomis, po lapais. 

Mes nesuprastume vieni kitų, jei sakytume, kad lapkritis yra liūdnas, apniukęs ir nemielas mėnuo. Kur ten –
gamtoje tiek įdomių dalykų, kuriuos reikia pamatyti. Štai net ir dabar saulutės atokaitoje ant skruzdėlyno mėgsta šildytis skruzdėlės, skraido uodeliai ir… drugiai. Šie drugeliai – žiemsprindžiai, kuriems puikiai tinka vėsus oras. Kai kada šie blyškiasparniai, gležni drugiai skraido net krintant šlapioms snaigelėms. Tiesa, skraido tik jų patinėliai, o patelės yra besparnės, lyg maži paprasti vabzdeliai, ir laipioja žolėmis. Taip geriau, saugiau. Gamta žino, kaip apsaugoti jai svarbius gyvūnus.

Ant šakelių dar raudonuoja šermukšniai. Kai kas pagal jų gausą bando spėti, kokia būsianti žiema: jei šermukšnių daug, ji, sakoma, bus šalta. Tačiau dabar šermukšnius rasi ne visur: jeigu buvo atskridęs strazdų, varnėnų ar svirbelių pulkas, šakelės beregint nupliko. Kol kas dar raudonuoja gudobelės, putinai, rojaus obuoliukai. Tačiau dabar – dar tik lapkritis. Ateis žiema, ir jie tikrai bus prisiminti. 

Sodo gale, po medžiais, stovi aviliai. Spalio gale jų lakose kartais sukrusdavo bitutės, netgi ore apsukdavo ratą. Dabar jos susirinko į šeimą, dūzgia savo nesibaigiančią melodiją ir laukia. Ko? Žinoma, pavasario. Juk čia pat – gruodis, iki Kalėdų liko vos vienas mėnuo. O po Kalėdų… Tačiau neskubinkime laiko. Pamojuokime lapkričiui, paskutiniam lapui, lyg vėliava plazdančiam medžio viršūnėje, ir atverkime duris žiemai. 

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius

Tačiau rugsėjis – vis tiek nuostabus mėnuo. Jis atveria duris rudeniui, bet dar nevisiškai atsisveikina su vasara. Jis užaugina paskutinius jauniklius ir pietų link palydi paukščius. Rugsėjis pripildo aruodus ir pasiūlo „suskaičiuoti viščiukus“. Rugsėjy diena susilygina su naktimi…

Tačiau kam visa tai iš karto. Profesorius Tadas Ivanauskas, žymiausias Lietuvos gamtininkas, rašė apie ypatingą rudens sutikimą: kai šiluose (taip dzūkai vadina pušynus) pražysta viržiai, reikia atsigulti tarp jų ant miško žemės ir ilgai žiūrėti į dangų. Jis aukštas, po lietų skaidrus, jame plauko debesys ir ratus suka kliksintys ereliai, suopiai, gandrai. Kvepia viržiai, švokščia pušų viršūnės ir suka paukščiai… Kokia nuostabi nuotaika. Ar gali ją patirti kitu metų laiku? Tikrai ne.

Po tokios žalios ir žiedais marguojančios vasaros nesistebim žiedais ir juose dar plazdančiais drugiais, skubriai kopinėjančiomis vapsvomis ir rūpestingomis bitutėmis. Nelabai vykusi joms buvo ši vasara – per daug drėgna, šalta. Ne visos bičių šeimos medaus sau prisinešė, ką bekalbėti apie žmones. Tačiau bijodamos, kad be medaus negalės išgyventi, bitutės rado gamtos išbandytą išeitį – spietė, dalijo senąsias šeimas į mažesnes. Šios, išskridusios iš avilių, kūrėsi naujose vietose. Ne visos naujos bitučių šeimos sustiprės ir išgyvens. Bet kai šeimų daug, tikimybė joms išlikti žymiai didesnė…

Žieduose dūzgia kamanės. Jei vakaro vėsa jas nelauktai užklumpa renkant nektarą, pūkuotos bitės naktį praleidžia žieduose. Tik aukštai pakilus saulei ir atšilus, jos vėl pakyla dirbti. Rudenį liūdna regėti darbščias kamanes – jų metas jau baigiasi, o iš gausios šeimos liks tik viena vienintelė motinėlė, kuri peržiemos ir kitą pavasarį viską – vietos lizdui paieškas, korių lipdymą, šeimos auginimą – pradės iš naujo.

Dar plazda drugiai. Bet ir jie kas rytą skuba atrasti vėjo neužpučiamą, saulės apšviestą vietelę. Daugelis jų jau nudriskusiais sparneliais, bet – skrendantys, gyvenantys. Kol kas tie, kuriems lemta peržiemoti suaugusiems, dar neišsirito. Tai įvyks pačiam rugsėjo gale ar spaly. O dabar ant nukritusios kriaušės kartu su vapsvomis plasteli spalvingas amirolas, čia pat nusileidžia geltona spalva apvedžiotais sparnais šeirys. Pievose plazda baltukai, takelio akmenukų šilumą bando spungės.

Keliauja paukščiai. Dar neskuba, nes rudens – tik pati pradžia. Tik kai atslenka šalnos, paukščiai suskumba traukti į pietus daug sparčiau.

Miškuose mauroja taurieji elniai, vestuves kelia briedžiai. Ne visi girdėjom jų balsus. O briedis išeina į savo raistą, sustoja po pilnatim ir kosčioja – taip, kaip moka, kaip negalėtų pamėgdžioti niekas. Jam tai – pati gražiausia gaida.

Vis tolyn nuo vasaros. Vis artyn spalvotų lapų, šuoliu trumpėjančių dienų meto. Sukasi ir sukasi gamtos ratas. Juda ir juda, nes judėjimas ir yra visų gamtos paslapčių prasmė.

Rašė Selemonas Paltanavičius

Liepai baigiantis jau galima įžvelgti didžiuosius gamtos pasikeitimus, ypač spalvas. Tiesa, šiemet lietūs pievų augalus išlaikė žalius net tada, kai jiems buvo metas nudžiūti. Tačiau kas turi vykti – įvyko: pagelto rugiai, juose nusviro taip gražiai mėlynavusios rugiagėlės. Ir kiti laukų augalai virto stagarais, po kuriuos braido neseniai iš lizdų išskridę gandrai. Jiems yra čia ką veikti, nes vabzdžių, vabzdelių, žiogų, cikadėlių – tik straksi, tik spragsi aplinkui. Gandras snapu vikriai stvarsto juos – tokius mažus, bet labai maistingus. Jei suvirva pelėnas ar pelė, gandras driuokteli didelį šuolį, snapu kerta tokį vertingą grobį.

Smagiausia gandrams – ražienose, kur kombainų išbaidyti vabzdžiai, pelės, varlės yra taip lengvai sugaunami. Todėl kiekvieną kombainą lydi gandrų pulkelis. Nesistebėkite, kad gandrai nebijo taip garsiai burzgiančių mašinų – jie žino, kad jos gali būti naudingos ir jiems. Kai merkiasi diena ir kombainai baigia darbą, gandrai skrenda nakvynėn. Pradžioje jie dar atskrenda į savo lizdus, tačiau vėliau juos lyg ir pamiršta: pulkais nakvoja jiems patikusiuose laukų medžiuose, pamiškės medžių viršūnėse. Sako, kad tik prieš išskrisdami jie atskrenda atsisveikinti su lizdu…

Nuo seno sakoma, kad gandrai išskrenda švento Baltramiejaus dieną, taigi – rugpjūčio 24-ąją. Tenka pripažinti, kad ši data tikrai neišgalvota – rugpjūčio gale stebime jau pavienius gandrus, o rugsėjyje jie yra retenybė.

Ne tik gandrai iškeliauja taip anksti: kai vis tirštesni tampa vakaro rūkai ir atvėsta naktys, gimtinę palieka volungės, gegutės, kukučiai, čiurliai. Lietuvoje šie paukščiai neišbuvo net keturių mėnesių! Ženklą keliauti jiems, matyt, duoda vis labiau trumpėjanti diena: atsiverskite kalendorių ir pamatysite, kad kiekviena diena trumpesnė, o naktis ilgesnė 3–4 minutėm. Per dešimtį dienų, žiūrėk, jau pusvalandis.

Ne, rugpjūtis visai ne liūdnas, nors rudenėjanti gamta tokia ir gali atrodyti. Lietuvoje jis dažniausiai šiltas, auginantis daugiausia grybų, nokinantis uogas, vaisius. Jei pavasario šalnos nepasisuko jūsų sode, ten tikrai rasite ką nusiraškyti ir kuo pasmaguriauti. O rugpjūčio maudynės! Jos kaip niekada mielos, nes ir anksti ryte, ir vėlai vakare vanduo vienodai šiltas. O meškeriojimas? O dar kiti vasaros malonumai? Žinoma, ir rūpesčiai bei darbai.

Juk vasarą dirba kruta visi. Padėti suaugusiems privalome visi – kaip kitaip pasidžiaugsime savo darbu, kaip išmoksime ką nors daryti? Nemanykite, kad darbuotis su dalgiu, kauptuku ar grėbliu labai paprasta. Jei dar nebandėte to – būtinai pabandykite. Patirsite, kaip smagu matyti savo nušienautą pirmą pradalgę, sugrėbtą antrojo šieno, kurį kaime vadina atolu, kupetą. Ir kaimo kvapai, garsai bei bitučių dūzgimas, kai pavargusios grįžta į savo namelius, yra pačios gražiausios rugpjūčio akimirkos.

Dar diena kita ir mus pakvies mokykla. Ar ilgai prisiminsime prabėgusią vasarą?

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius

Birželis iš gegužės perima daugelį gražių darbų, kuriuos jai teks pabaigti. Paukščių inkiluose auga ir cirpsėdami maisto prašo jaunikliai. Sunku suskaičiuoti, kiek sykių per dieną tėvai jiems atneša maisto, tačiau 10–12 zyliukų šeimai kasdien reikia bent 200 porcijų. Vadinasi – tiek kartų tėvai turi atskristi su vabzdžių pilnais snapeliais. Paukščių diena trunka ne mažiau kaip 15–16 valandų. Kai kas jau peri antrąją vadą: strazdų, kuoduotųjų zylių, žvirblių pirmosios vados jaunikliai tapo savarankiški, ir tėvai skubiai susuko naujus lizdus. Jei vasara bus palanki – užteks maisto, kregždės, zylės, pečialindos ir kiti sparnuočiai išaugins net tris vadas.

Rasotoj ryto pievoj džeržga griežlė. Slapuką paukštį pamatyti pavyksta retai, apie jų gausumą galima sužinoti tik iš balsų. Kol patinėliai „griežia“, patelės peri. Kai šie nutils, bus tikriausias ženklas, kad lizduose išskilo jaunikliai. Panašiai elgiasi ir putpelės. O genių – be išimties visų rūšių – jaunikliai lizduose būna tokie triukšmingi, jog pagal jų kiksėjimą lengviausia surasti lizdus. Visada alkani, visada maisto prašantys geniukai lizduose praleidžia nepilnas tris savaites. Tačiau jos yra pačios pavojingiausios, nes tokiu metu alkani ne tik jie. Miške gyvenanti kiaunė patikrina šimtus lizdų, inkilų; retas kuris po jos apsilankymo lieka pilnas. Kiaunės jaunikliai pradėjo maitintis mėsa, ir jų tėvai turi nuolat ką nors jiems atnešti. Dar labiau nuo kiaunių nukenčia lizduose esantys voverių jaunikliai. Tačiau jeigu jie spėjo paaugti ir išmoko šokinėti šakomis, jiems niekas nebaisu. Vasaros rytais galima pamatyti voveriukus, snūduriuojančius prieš saulutę. Pamanytum – jie nieko nemato, nieko negirdi. Tačiau iš tikro jie visą laiką budi ir joks pavojus jų neužklups netikėtai.

Jaunikliai ūgtelėjo gandrų lizduose. Išmoko skristi pelėdžiukai. O miško pievoje gimė taškuoti stirniukai. Jie ilgai sekios motiną, slapstysis. Gamtos mokslai nelengvi.

Žydi pievos, ir šienpjovių dalgiai pakerta gražiausias vasaros gėles. Rausta žemuogės, sirpsta mėlynės, soduose ir daržuos tiek vaisių, daržovių. O kur dar meškeriojimas, grybavimas – dažną birželį jau galima paragauti pirmųjų ūmėdžių, raudonikių, voveraičių.

Vasaros aukščiausias taškas – Joninės. Ne tik visiems Jonams, bet ir mums tai yra didelė šventė. Gamtoje – taip pat, nes išaušta pačios ilgiausios dienos. Retas iš mūsų mato jas nuo patekėjimo iki saulėlydžio. Tačiau tai trunka tik visai neilgai – nuo šventų Petro ir Povilo šventės diena ima palengva trumpėti. Nutyla gegutės. Tačiau vasara dar graži. Džiaukitės ja, dūgzkite kaip bitės, judėkite krutėkite. Šios dienos tos vertos.

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius

Kiekviena balandžio diena – vis kitokia, nes gamtoje ir apie mus vyksta vis nauji reiškiniai: gamta bunda, randasi nauja gyvybė. Kai saulelė pakyla aukštėliau, atgyja aviliai: bitutės po apsiskraidymo tiesiog netveria ir veržiasi dirbti. Jos jau išvalė senuosius korius, šiek tiek juos prilipdė. Dabar kiekviena giedra ir bevėjė diena yra darbymetis – kol kas negausiuose blindžių, šalpusnių, šaukščių ir žibuoklių žieduose jos prirenka geltonų lyg auksas žiedadulkių. Avilyje iš jų bus gaminamas medus, bičių duonelė. Iš kitų surinktų gėrybių – vaškas, pikis.

Greta bitučių žieduose plazda drugiai: citrinukai, dilgėlinukai, spungės. Visi jie peržiemojo suaugę ir pasauliui padovanos pirmą šių metų drugelių kartą. Žieduose zvimbia ir pavienės bitės, kurios geltonas žiedadulkes neša į saulės šildomoje pašlaitėje iškastus urvelius. Aptikę tokią vietą, sustokite ir pasigrožėkite bitučių darbu.

Darbymetis visur – antai gandrai ką tik į namus sugrįžo ir kleketuoja, lizdui taisyti medžiagą nešioja. O štai varnėnai – iškuopė pernykštį inkilą ir vidun naujus šiaudus, kieme surinktas plunksnas nešioja. Lizdas jaunikliams turi būti jaukus ir šiltas. Kiemo gale inkiliuką lanko zylės – visą žiemą gyvenę prie namų ir maitinęsi mūsų lesykloje, jos liks čia pat ir saugos mūsų sodą nuo kenkėjų. Kai vakare ima žvarbti oras, iš savo guolio išlenda ežiukas. Žvitriai (ko daugelis iš jo visai nesitiki) jis nuskuba patvoriu, šmurkšteli pro plyšį ir pradingsta tamsoje. Iki pat ryto pupsės jis, ieškos maisto ir skubės atgauti per ilgą žiemos miegą prarastą energiją. Atgijus ežiukui, pradeda ūkauti pelėdos. Jų lizduose jau perimi kiaušiniai, kituose štai pasirodys akli baltapūkiai jaunikliai.

Jaunikliai žvalgosi ir iš kranklių lizdų – kol kiti laukė pavasario, kol keliavo iš tolimų kraštų, krankliai išperėjo savo vaikus ir spėjo juos gerokai paauginti. Kai žemėn pasibels gegužė, jie bus pasirengę savarankiškam skrydžiui.

Balandy jau randame pirmųjų grybų – bobausių. Miške pakilo žalios viksvos. Pabaliuose pražysta purienos.

Velykų stalą mes visada puošiame žalumynais – kad jaustume atgimimo jėgą, jo stebuklą. Tačiau tam turėjome pasiruošti iš anksto – pamerkti beržo šakelių ir sulaukti jų sužaliuojant, kirtvietėj prisiskinti blindės, drebulės ar kitų medžių šakų. Tik jokiu būdu mes neturime skinti pataisų, laužyti žalčialunkių!

Balandis mosuoja mums sprogstančiom medžių šakom, švysčioja saulės spinduliais, plazda drugių sparnais ir skamba paukščių giesmėm. Ar gali būti dar kas nors gražesnio?

Rašė Selemonas Paltanavičius

Gurga iš pašalių sniego tirpsmo upeliukai. Neša viską, ką suradę pakelėj – skiedreles, šakeles, kankorėžius ir sėklas. Upeliukas upelin, upelis – upėn, ši – į dar didesnę. O ten toli, Nemuno deltoje, ir vėl potvynis. Vanduo sugurėjo, sunešė ledus prie bebrų užtvankos. Ar atlaikys bebrų statinys, ar potvynis nepavers jų triūso niekais? Bebrai dieną tūno savo troboj, graužia naktį atsineštų karklų šakelių žievę ir klausosi. Jie ramūs, nes ir užtvanką, ir namelį statė iš širdies. Jie ir medžius graužia ne bet kaip: nedidelis tvirtas bebras savo kapliais, žiūrėk, ne tik nugriauna didelį beržą, bet jį dar suraiko mažesniais gabalais. O tuos specialiai iškastu kanalu nuplukdo į namus. Pavasaris pažadino bebrus, ir jie dirba išsijuosę. Tuo labiau kad medelių ir krūmų žievė dabar – pati skaniausia.

Pavasarį viskas kitaip. Antai – tik pažiūrėkite į juodagurklį pilkakepurį žvirblį, kuris visą žiemą buvo toks susirūpinęs ir tylus. Dabar jis lyg naujai gimęs – čerška vos saulei patekėjus, papūtęs gurklį ir nuleidęs sparnus starkso po sniegą ir net nenori matyti liūdno žiemos galo. Ne žiema žvirblio širdy, o pavasaris.

Pašlaitėje, kur saulė nutirpdė sniegą ir lapus vartydamos maisto ieško zyliukės, pražydo žalčialunkis. Jo svaigiai kvepiantys alyviški žiedeliai nuodingi. Kaip ir visas nedidutis krūmelis, kiekviena jo šaka. Nelieskime jo, nors ir labai norėtume matyti pamerktą ant savo stalo. Jeigu iki Velykų liko dar bent dešimt dienų, susiraskite bebro nugraužto ar miškakirčių nuversto beržo šakelių, pamerkite jas, ir švenčių rytą stalą papuošite išspurusių žalialapių beržų puokšte.

Kai kove nuo stogų kapsi lašai ir pavasarišką motyvą pinksi zylės, metas kelti inkilus, metas tvarkytis ir ruoštis pavasariui. Sakysite – kad dar neverta skubėti. Tačiau išeikite į lauką, pažvelkite į debesis ir pauostykite orą: kokius kvapus atneša vėjas? Ar pajutote tą nerimą, tą džiaugsmą ir kažko mielo artumą? Ar atpažinote pavasario dvelkimą?

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius

Saulė daro didžiuosius darbus – nuo kupstų ir stogų tirpdydama sniegą pastogėse sukabina varveklių virtines, giedoti pažadina zyles. Tačiau didžiausias jos rūpestis – kvietimas gyventi, judėti, krutėti…

Pūgų metą bičių aviliuose gyvenimas teka įprastai – kaip vėlų rudenį, kaip žiemos pradžioje. Per sniegą atbridęs bitininkas pro avilio laką įkiša lankstų vamzdelį, priglaudžia jo galą prie ausies. Gaudžia! Tyliai, bet užtikrintai dūzgia avilio viduje korius apkibusios bitutės. Jei dūzgia – viskas gerai.

Iš toliausių žiemaviečių, visai lyg turėdami kalendorių ir skaičiuodami laiką, pakyla skristi paukščiai – kregždutės, gandrai, daugybė kitų. Vieni jau skuba gimtinėn, kiti skrenda lėčiau: jiems grįžti reikia vėliau, kai nebus sniegų ir skraidys vabzdžiai.

Mes vasarį siejame su žiemiškais džiaugsmais ir darbais. Po žiemos atostogų spėjo įsibėgėti mokslo metai. Tačiau vos vasariui prasidėjus užgriūva Užgavėnės: su blynais, kaukėmis ir, žinoma, su Lašininio ir Kanapinio kovom. Užgavėnių eitynėms kiekvienas gali pasigaminti kuo neįprastesnę kaukę, išmokti ar pakartoti šiai šventei tinkančias dainas, žaidimus.

Žiemos pabaigos nuotaiką tikrai praskaidrins ant palangių sustatyti vazonai ir vazos. Vienuose jau pradeda dygti daržo augalų sėklos, kituose galima pamerkti vyšnių, slyvų, kriaušių, kitų medžių šakeles. Šilumoje, glostomos pro langą šviečiančios saulutės, jos greitai išskleis lapelius, o kai kurios atvers žiedelius. Pačiam vasario gale ar kovo pradžioje pamerktos vyšnių šakelės pražys prieš pat Velykas.

Nors dar žiema, tačiau metas kelti inkilus, kad paukščiai prie jų priprastų. Tačiau negalima pamiršti ir lesyklų, nes jas lankantys paukščiai čia pat liks perėti ir įsikurs jūsų iškeltuose inkiluose.

Įpusėjus vasariui iškrypsta rogių vėžė. Tiesa, taip sakydavo seniau, šiandien retai kas važiuoja rogėmis. Tačiau jeigu vasary iškrinta daug sniego ir mašinos negali pravažiuoti, keleivį išgelbėti gali tik arklio traukiamos rogelės.

Vasaris trumpas – lygiai keturios savaitės. Pasižiūri – ką tik minėjai jo vardą, o jau jau nebėr. Metas gamtai perduoti valdas kovui, taigi – ir pavasariui.

Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius

Tačiau sausis sausiui nelygu. Prisimename tokių šaltų sausių, kai poškėjo tvoros, ežerų ledas siekė 80 centimetrų, o žemė įšalo visą metrą. Sausio pusnyse skendo mašinos ir traktoriai, sniegas laužė miškus ir stogus. Tačiau buvę ir kitaip – atsimename atvejus, kai sausio vidury žydėjo pavienės žibuoklės ir iš žiemaviečių sugrįžo giedantys vieversiai. Tiesa, toks žydėjimas ir giedojimas nelėmė nieko gero – vėluojanti žiema ankstyvas viltis pavasariu pavertė niekais.

Ne tokia bloga žiema. Mums ji – vienintelė galimybė slidinėti, čiužinėti ir prasimanyti kitų žiemos pramogų. Prisiminkime jas ir skubėkime į laukus.

Karuselė. Kažkada kaimo vaikai be jos neapsiėjo. Nors ją įrengti visai paprasta, šiandien karuselės – retenybė. Jos statomos ant ežero, tvenkinio ar paprastos kūdros ledo, o jeigu tokių arti jūsų nėra, galima įrengti ledo aikštelę ant žemės pilant vandenį.

Reikia tvirto kuolo ir apie 4–5 metrų karties. Aikštelės vidury įšaldomas kuolas, prie jo didele ir tvirta vinimi prikalama kartis – taip, kad storesnysis jos galas liktų ore. Prie karties plongalio pririšamos rogutės, kurios sukant kartį skrieja pašėlusiu greičiu. Kad rogutės važiuotų taisyklingu ratu, jas reikia tvirtai pririšti ir pritvirtinti.
Ledu su burėmis. Ne visi turi galimybių vasarą paplaukioti su burėmis. Tačiau būtinai išbandykite tai žiemą. Tiesa, ne vandeny, o ant ledo ar sniego. Sulaukę vėjuotos dienos, iš plonų rykščių pasidarykite bet kokios formos rėmą, aptempkite jį polietilenu ar plona medžiaga, ir – į kelią. Jei važinėsite ežero ledu, rėmą galite tvirtinti prie rogučių, o jeigu šliuošite slidėmis, laikykite jį rankose. Taip bus lengviau vairuoti ir „gaudyti“ vėją. Ši žiemos pramoga turi ir vieną trūkumą: su burėmis tenka grįžti prieš vėją.

Sniego namas, arba iglu. Sako, kad vos pramokęs vaikščioti kiekvienas eskimas jau moka pats pasistatyti iglu. Gal todėl šie šiaurės žmonės nebijo keliauti toli per sniego dykumas, kur šalta, siaučia audros ir nesutiksi jokio žmogaus, nerasi gyvenvietės. Kai reikia apsistoti, eskimas iš sušalusio sniego išpjauna daugybę plytų. Dėdamas vieną plytą ant kitos, beregint surenčia kupolo formos namelį.

Žinoma, jums vieniems toks namas gali pasirodyti per sudėtingas, todėl statykite jį keliese. Kadangi sniego plytos briaunomis „nelips“ viena prie kitos, turėsite jas suremti ir prilaikyti. Kai namas bus baigtas, prieš šąlant galite jį palaistyti vandeniu. Taip jis apledės ir sutvirtės.

Sausį paukščiai, žvėreliai lauks jūsų pagalbos. Manau, kad jūs ir patys tai žinote ir savo mažųjų bičiulių tikrai nepamiršote.

Rašė Selemonas Paltanavičius