Lankydamasis Belgijoje (kuri yra perpus mažesnė už Lietuvą) Piškus girdėjo žmones kalbant tai viena kalba, tai kita. Jam tai pasirodė labai keista – vėliau sužinojo, kad čia žmonės kalba net trimis kalbomis: olandų kalbą (dar vadinamą – flamandų) vartoja 60 proc., prancūzų – 40 proc., o vokiečių – 1 proc. Belgijos gyventojų.

Parkuose galioja labai griežtos taisyklės, pavyzdžiui, triukšmauti galima tik iki 22 valandos, vedžiojant šuniuką būtina turėti maišelį jo paliktam „turtui“ surinkti, kitaip gali gauti 250 eurų (862 litų) baudą.

Belgijoje labai populiaru dalyvauti kokios nors jaunimo organizacijos veikloje. Vaikui atšventus 6-ąjį ar 7-ąjį gimtadienį, tėvai dažnai renka jam organizaciją, kur jis galėtų tobulėti, susirasti draugų. Maždaug ketvirtis milijono mergaičių ir berniukų dalyvauja įvairiuose kassavaitiniuose jaunimo organizacijų susitikimuose. Viena didžiausių organizacijų yra „Chiro“, turinti apie 100 000 narių.

Dauguma belgų yra Romos katalikai (75 proc.), ketvirtis gyventojų – protestantai ir kitus tikėjimus išpažįstantys žmonės. Bitutei, norėjusiai įskristi ir pasidairyti po bažnyčias, pasirodė labai keista, kad dauguma bažnyčių Belgijoje įprastomis savaitės dienomis būna uždarytos. Duris tikintiesiems atveria tik per sekmadienines Mišias. Patys belgai sako, kad taip yra dėl to, kad darbo dienomis žmonės retai užsuka į šventoves, o palikti jų duris visada atviras – nesaugu.

Belgų pasididžiavimas, ypač vaikų mėgstamas, – šokoladas. Šokolado pabarstukai, kurie pas mus naudojami tortams bei desertams puošti, beriami net ant sumuštinių.
 
O ant pusryčių ar vakarienės stalo visada rasi įvairiausių rūšių šokoladinių kremų, kurie tepami ant bandelių.

Belgai labai mėgsta prancūziškas bulvytes, kurias, jų manymu, iš jų pasigrobė prancūzai ir jas išpopuliarino.

Briuselyje – Belgijos sostinėje Piškus nustebo pamatęs ant namų sienų galybę piešinių. Visi tokie įvairūs, o kai kurie tokie tikroviški, kad, pavyzdžiui, ant sienos nupiešta mašina atrodo kaip tikra – rodos, spustelėsi rankeną, įlipsi vidun ir pasileisi Briuselio gatvėmis…

O kaipgi neaplankyti Briuselio simbolio – besišlapinančio berniuko, šalia kurio visada gausu besifotografuojančių turistų. Pasakojama, kad prieš daugelį metų Briuselį siaubdavę gaisrai. Jie taip nuniokodavo miestą, kad prireikdavo daug laiko pastatams atstatyti. Kartą, kai buvo beprasidedąs dar vienas gaisras, mažas berniukas pradėjo šlapintis ir – gaisras liovėsi… Miestas buvo išgelbėtas!

Belgai – labai tvarkingi žmonės. Jie kruopščiai ir dėmesingai prižiūri savo namų aplinką, taip pat daug dėmesio skiria atliekoms rūšiuoti (ko mums dar labai trūksta). Briuselio gatvėse visur prie parduotuvių matyti popierius, kartonas, atskirtas nuo kitų buitinių atliekų.

Kad ir koks oras būtų, belgai – ir mažieji, ir didieji – labai mėgsta minti dviračius. Tai mėgstamiausia jų susisiekimo priemonė.

Rašė Ieva Elzbutaitė

Australija 

Pagrindiniai faktai:
Plotas: 7 741 220 km2
Gyventojų: 18 751 000
Sostinė: Kanbera
Kalba: anglų
Piniginis vienetas: Australijos doleris
Aukščiausias taškas: Kosciuškos kalnas (2228 m)
Ilgiausia upė: Maris (2589 km)
Didžiausias ežeras: Eras (9583 km2)

Australija yra šešta pagal dydį pasaulio šalis, be to, tai mažiausias, plokščiausias ir sausiausias žemynas. Jis buvo atskirtas nuo kitų žemės masyvų, kai prieš kokius 65 milijonus metų atskilo nuo Antarktidos.

Pirmieji Australijos gyventojai buvo aborigenai, atvykę iš Pietryčių Azijos. 1770 metais į rytinę Australijos pakrantę atplaukė kapitonas Džeimsas Kukas ir paskelbė, kad ji priklauso Didžiajai Britanijai. 1901 metais Australija tapo nepriklausoma valstybe.
Didžiausi Australijos miestai – Sidnėjus, Melburnas ir Brisbanas.

Sidnėjuje, arba Sidnyje, gyvena ir Joris. Štai jo laiškas:

Bitute,

Aš esu Joris ir man labai labai greitai bus ketveri.

Jau antrus metus kepu po Australijos saule, gal todėl tėveliai dažnai mane vadina „spirgiuku“. Dvejus metus nemačiau sniego, – laižau jį tik iš tirpstančio šaldytuvo kameros.

Gyvenu Sidnėjuje, prie Botanikos įlankos, kur ištisus metus labai šilta ir viskas apsivertę aukštyn kojomis. Kai Lietuvoje balta, šalta, snieguota žiema, Australijoje – drėgna ir karšta vasara. Net Kalėdų Senelis čia vaikšto su šortais, o vietoj sidabrinės šerkšnuotos lazdos rankose laiko irklus ir pas vaikus atirkluoja banginiais pakinkyta valtimi iš Ramiojo vandenyno.

Kai Lietuvoje diena, ir žvirbliai čirškia ant tvorų, čia jau labai labai tamsu: tik didžiuliai šikšnosparniai skraido tarp namų, netgi man dažnokai būna nejauku.

Tikrai tikrai… Australijoje ir paukščiai, ir žvėreliai truputį keistoki, visai nepanašūs į mūsų lietuviškus žvirblius, varnas, žiogus ir sliekus.

Su vietiniais paukšteliais aš jau baigiu susidraugauti: dažnokai prie namų lesinu žuvėdras. Jei atskrenda triukšmadarė kvatoklė kukabara, ją irgi duonos kriaukšlele pavaišinu. Pelikanas gal kiek išdidus, bet leidžiasi per kelis žingsnius apžiūrimas.

Pasisekė man ir didžiausią pasaulyje miegalę koalą atsimerkusią apkabinti, nes paprastai tos tinginėlės miega po 20 valandų per parą. Kengūrų šeimynėlė labai draugiškai priima visus vaikus į savo būrį.

Vienąkart net saulėje besišildantį krokodilą pasisekė už nosies patampyti.

Tik jeigu pakeliui susitinku apie pusės sprindžio tarakoną (ilgis – be ūsų), mandagiai pasitraukiu ir duodu jam kelią… Kažkada prie laiptinės durų tupėjusiam keturių plytų ūgio žiogui-vorui bijojau net iš tolo „labas“ pasakyti.

Tad taip ir gyvenu aš čia, kartais draugauju, o kartais kariauju.
Turiu dar vieną didelę svajonę – norėčiau patampyti liūtą už ūsų… Bet teks dar paaugti ir Afrikos palaukti…

Siunčiu pačius šilčiausius linkėjimus „Bitutei“ ir visiems visiems vaikams.

Joris Makauskis,
Sidnėjus

Ilgiausia pėsčiųjų gatvė Lietuvoje 
Skrisdamas oro balionu virš Kauno, pirmiausia pastebėjau daug raudonų čerpių stogų ir per visą miesto senamiestį bei centrą besitęsiančią gatvę su gražia medžių alėja. Nusileidęs į jos vidurį sužinojau, kad tai pati ilgiausia pėsčiųjų gatvė Lietuvoje – Laisvės alėja (1621 m). Čia gausu parduotuvių, kavinių, restoranų, teatrų. Laisvės alėja visada gyva ir pilna žmonių šurmulio. Šioje gatvėje ir senamiestyje vyksta pagrindinės miesto šventės bei mugės. 

Funikulieriai
Iš draugų buvau girdėjęs, kad Kaune veikia geltoni, maži, žavingi vagonėliai, kuriais žmonės keliasi į Žaliakalnio kalną arba leidžiasi nuo jo. Nusprendžiau paieškoti ir radau. Pasirodo, tai vieninteliai Lietuvoje veikiantys funikulieriai, pastatyti 1931 metais. Dar tokius pačius mačiau ir kylant į Aleksoto kalną, bet jie, deja, žmonių jau nebekeliantys. 

Kauno pilis
Šalia Kauno pilies pamačiau plevėsuojančią turizmo informacijos centrų vėliavą. Užsukau į čia veikiantį Kauno turizmo ir informacijos centrą ir malonūs jo darbuotojai man papasakojo šiek tiek apie Kauno istoriją. Iš viso pasakojimo geriausiai įsiminiau, kad gyvenvietė Nemuno ir Neries santakoje, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą buvo paminėta 1361 metais. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje toje vietoje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis – seniausia Lietuvoje mūro pilis. 
Sužinojau ir dar vieną svarbų faktą – 1920–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos laikinoji sostinė. Tada buvo pradėta statyti ir Prisikėlimo bažnyčia, kuri po sovietinės okupacijos metų tik pernai buvo pašventinta. Jos bokštas iškilęs virš viso Kauno.

Zoologijos sodas
Kadangi zoologijos sodas yra tik vienas Lietuvoje ir jis yra Kaune, apsilankiau jame. Stebėjausi gausybe gyvūnų rūšių, kurių regėti nebuvau regėjęs, o grįžęs namo sėdau prie kompiuterio ir prisijungęs prie interneto atsidariau svetainę www.zoosodas.lt ir sužinojau dar daugiau! 

Stumbras, liūtai, drugelis
Kaunas man pasirodė daug įdomių detalių turintis miestas. Įsiminiau du stiprius liūtus, stovinčius priešais karo muziejų, galingą stumbrą – Kauno simbolį, – stovintį Ąžuolyno parke, ir žavų drugelį, džiuginantį kiekvieną, važiuojantį Aleksoto tiltu ar stebintį miestą nuo Aleksoto apžvalgos aikštelės.  

Kaunas yra labai žalias, lietuviškas miestas. Dauguma kauniečių palaiko „Žalgirio“ krepšinio komandą ir dar.. ir dar… Apie gražius miestus galima kalbėti be galo be krašto, bet geriausia pačiam atvykti ir išsivežti patirtus įspūdžius drauge su savimi. Man Kaune patiko – dar ne kartą jame apsilankysiu!

Daugelis žmonių atostogauti vyksta į neaukštų kalnų ir aukštumų kraštą – Čekiją. Turistus žavi nuostabi šalies sostinė Praha, garsėjanti bažnyčiomis su paauksuotais stogais, dėl kurių dar kartais ji vadinama Auksine Praha.  

Atvykus į Prahą, didžiausią turistų dėmesį patraukia 400 metrų ilgio Karolio tiltas. Čia įsikūrę prekybininkai, pardavinėjantys miesto suvenyrus, dailininkai, per keturias minutes nupaišantys žmonių šaržus, portretus, taip pat praeivius linksminantys muzikantai. Tiltą puošia barokinės šventųjų bei karalių skulptūros. Viena iš jų skirta Šv. Jonui Nepomukui. Prie jos būriuojasi žmonės, mat tikima, kad palietus šią skulptūrą išsipildo norai. Ant Karolio tilto visuomet minios žmonių, ypač vakarais, kai nuo jo atsiveria  nuostabus Prahos vaizdas.

Nuo Karolio tilto gerai matyti viena didžiausių bažnyčių ne tik Prahoje, bet ir visoje Čekijoje – tai gotikinė Šv. Vito katedra. Vienas iš jos bokštų siekia net 99,6 metrų. Prie vienos katedros sienos stovi laikrodžio bokštas. Kalbama, kad iš bokšto požemių galima patekti į kambarį, kuriame saugomos Bohemijos karalių brangenybės.

Centrinėje senojo miesto aikštėje stovi Rotušė su didžiuliu astronominiu laikrodžiu bokšte. Čia taip pat būriuojasi galybė žmonių su fotoaparatais. Atrodytų, kuo gi ypatingas tas laikrodis? Ogi jis rodo ne tik laiką, saulės ir mėnulio fazes. Čia rodomas ir žvaigždžių judėjimas, lygiadieniai ir švenčių dienos. Kas valandą giltinė skambina varpeliu, atsidaro du langeliai, pro kuriuos lenkdamiesi publikai praeina dvylika apaštalų. Langeliams užsidarius užgieda gaidys. Visi turistai laukia šios akimirkos tikėdami kažkokia magiška jos galia. 

Prahoje veikia didžiulis zoologijos sodas. 2002 m. jis buvo nusiaubtas potvynio, bet dabar zoologijos sodo gyvūnai gyvena ir auga geromis sąlygomis. Norint apžiūrėti visus ten gyvenančius gyvūnus prireiktų visos dienos, nes jų ten tiek daug! Ką jau kalbėti apie jų gyvenamąją teritoriją… Zoologijos sodo šeimininkai net sugalvojo keturračius medinius karučius, į kuriuos įsisodinę savo atžalas ir tėveliai, ir vaikai drauge kuo daugiau pamatytų.