Šiluvos Marijos akmuo

Lygiai prieš 400 metų, manoma, ant į Šiluvos koplyčios altorių įmontuoto akmens pasirodė Mergelė Marija. Toje vietoje anksčiau stovėjo bažnyčia, kuri buvo nugriauta aštuoniasdešimt metų prieš apsireiškimą. Sakoma, čia Mergelę išvydo piemenėliai laikančią kūdikį ir graudžiai verkiančią. Tai buvo pirmasis Marijos apsireiškimas Europoje. 

Šiluvos koplyčia

1663 metais ant Marijos akmens vyskupas Aleksandras Sapiega pastatė koplyčią. Daug kartų ji buvo perstatyta. Dabar vietoje medinės koplytėlės stovi didingas baltas statinys, papuoštas freskomis ir Marijos statula. Koplyčios altorius – bažnyčios viduryje, todėl maldininkai dažnai eina aplink jį keliais. 

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika

Ši didelė raudonų plytų bažnyčia buvo pastatyta XVIII amžiuje. Didžiajame jos altoriuje puikuojasi garsusis Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, išgarsėjęs malonėmis. Bazilikos titulas šiai bažnyčiai buvo suteiktas 1976 metais. 

Paveikslas

Tikima, kad šis paveikslas stebuklingas: apie jo suteiktas malones liudija jį supantys votai. 1786 metais popiežiui Pijui VI leidus, vyskupas Steponas Jonas Giedraitis iškilmingai vainikavo paveikslą. 

Atlaidai ir šventės

Dar prieš Marijos apsireiškimą Šiluvoje buvo švenčiami Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, vadinami Šilinėmis. Dabar kiekvienais metais, per atlaidų aštuondienį, piligrimai keliauja į Šiluvą iš Tytuvėnų ir Raseinių. Taip pat tai daroma ir per Marijos dienas – kiekvieno mėnesio tryliktą dieną. Tada vyksta pamaldos, kuriose prašoma Marijos užtarimo.

Kadaise, rašydamas apie Mažąją Lietuvą, žymus lietuvių tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys rašė, kad mūsų istorijoje šiam kraštui skirtina pirmoji vieta. Mat čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, išversta Biblija, užrašytas ir paskelbtas pirmasis dainynas, pirmieji patarlių ir priežodžių rinkiniai.

Tautosaka Mažojoje Lietuvoje susidomėta gerokai anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Gyvoji kalba, jos posakiai, patarlės ir priežodžiai buvo vartojami religiniuose, moksliniuose ir pasaulietiniuose raštuose. XVII a. čia pasirodė pirmasis smulkiosios tautosakos rinkinėlis su daugiau kaip 100 patarlių ir priežodžių.

Mažosios Lietuvos šviesulio J. Brodovskio trisdešimt metų rengtas vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas vertintinas kaip didžiausias XVIII a. lietuvių kalbos paminklas. Jame pateikiama apie 2000 patarlių ir priežodžių, daugiau kaip 100 mįslių ir minklių. Itin vertingi paties J. Brodovskio paaiškinimai, kaip antai: „Netrenk Dievą medžiuosna. [Nesigirk savo laime. Šiandien tau, rytoj man. Dar niekas nežino, kam laimė nusišypsos]“.

Tautosaką šiame krašte užrašinėjo ir patys lietuviai, ir čia gyvenantys ar pasisvečiuoti užsukę kitataučiai. Didelę įtaką lietuvių tautosakai rinkti ir skelbti Mažojoje Lietuvoje turėjo Mykolo Merlino kvietimas raštuose remtis gyvąja šnekamąja kalba ir tautosaka, taip gryninti literatūrinę lietuvių kalbą ir ją ugdyti.

Jį palaikė Jonas Šulcas, pats rinkęs dainas Mažojoje Lietuvoje. Tam pritarė ir Pilypas Ruigys, rinkęs lietuvių tautosaką, tyrinėjęs lietuvių kalbą, talkinęs verčiant Bibliją, ruošiant įvairius giesmynus, katekizmus. 1747 m. sudarė ir išleido „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną“ su tautosakos pavyzdžių priedu ir straipsniu „Lietuvių kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ vokiečių kalba. Norėdamas pailiustruoti būdingiausias lietuvių kalbos ypatybes – žodingumą, pasak jo, iš graikų kalbos, paveldėtą grakštumą, melodingumą, pirmą kartą išspausdino trijų lietuvių liaudies dainų poetinius tekstus su vertimais į vokiečių kalbą: „Aš turėjau žirgelį norint mažą“, „Aš atsisakiau savo močiutei“, „Anksti rytą rytužį saulužė tekėjo“, taip pat patarlių, priežodžių, mįslių, apie šimtą retesnių lietuviškų posakių.

Pirmasis apie lietuvių dainas palankiai atsiliepė vokiečių filosofas ir rašytojas G. E. Lesingas: „Aptikau įdėtą retenybę, kuri mane be galo nudžiugino. Tai buvo keletas lietuviškų dainų arba dainelių tokia forma, kaip jas ten dainuoja paprastos mergaitės. Koks naivus sąmojis! Koks žavus paprastumas!“ Vėliau vokietis J. G. Herderis „Tautų dainose“ paskelbė aštuonias lietuvių liaudies dainas. Ypatingo dėmesio susilaukė daina „Aš atsisakiau savo močiutei“, mat ją panaudojo garsus vokiečių poetas J. V. Gėtė muzikinėje dramoje „Žvejė“, parašytoje 1781–1782 m.

1825 m. pasirodė žymiausias lietuvių dainų rinkinys – Liudviko Gedimino Rėzos „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Jame buvo skelbiamos 85 dainos, tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis bei muzikinis priedas su 7 dainų melodijomis.

Pasakojamąją tautosaką Mažojoje Lietuvoje 1852 m. rinko ir žymus vokiečių kalbininkas, Jenos universiteto profesorius Augustas Šleicheris.

Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas, leksikografas Vilius Kalvaitis 1888–1894 m. aplankė daugiau kaip 90 Mažosios Lietuvos parapijų lietuviškų kaimų, rinko ir užrašinėjo dainas, pasakas, patarles ir priežodžius, mįsles. Pirmasis jo surinktų dainų rinkinys „Naujausios lietuviškos dainos“ pasirodė 1886 m., kitas „Rūtų lapeliai“ – 1894 m. Apie 560 jo surinktų sakmių ir pasakų paskelbė Jonas Basanavičius knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903).

Nemažai tautosakos užrašė ir kiti šio krašto šviesuoliai, kultūros ir visuomenės veikėjai XX a. pirmojoje pusėje. Šiandien aktyviai ją renka Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ir kitų mokyklų moksleiviai.

XX a. pabaigoje tautosakininkas, baltų mitologijos žinovas Norbertas Vėlius apgailestavo: „Baigia nutilti paskutinis lietuvninkų žodžio aidas, tiek amžių skambėjęs nuo Šventapilės iki Klaipėdos“, tad norint jį išgirsti belieka skaityti senuosius tautosakos rinkinius, giesmynus, Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kitus religinius ir pasaulietinius raštus.

Rašė Rita Repšienė

Jeigu kada užsuktumėte į Akmenę, būtinai aplankykite unikalų gamtos kampelį – Kamanų valstybinį gamtos rezervatą.

Pelkė gali priminti baisią pasaką

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei staiga vieni atsidurtumėte klampiame pelkyne? Kur žengi žingsnį, ten liūliuoja kemsynai, kur apsidairai, ten žvelgia klampynių akys ir ežerokšniai. Eini eini, o galo nesimato, nes pelkynas – didžiulis… Nė vieno žmogaus, nė vienos sodybos, tik retkarčiais pasigirsta vilko staugimas ar retų nematytų paukščių klyksmai. O kur dar vabzdžių ir vabalų gausybė, sklaidanti tiesiai priešais akis.

Ne kiekvienas drąsuolis išdrįs leistis gilyn į pelkę. Tam gali ryžtis tik gamtininkai ar mokslininkai, kuriems įdomu tyrinėti pelkės augalų ir gyvūnų gyvenimą. Vienas pirmųjų pelkės tyrinėtojų buvo profesorius Povilas Matulionis. Daugiau nei prieš 100 metų jis pastebėjo, kokia nepakartojama ir reta yra Kamanų gamta, todėl ragino žmones neliesti pelkyno, kad neišnyktų jo unikali augalija ir gyvūnija. Tačiau tik po daugelio metų, 1979 metais, Kamanos buvo paskelbtos valstybiniu gamtos rezervatu.

Mokomasis pažintinis takas

Nors šiandien rezervatu rūpinasi daug gamtos specialistų, jis nėra uždaras. Tie, kas domisi gamta, gali pažinti pelkės gyvenimą eidami mokomuoju pažintiniu taku. Ekskursiją, trunkančią apie 2 valandas, lydi direkcijos darbuotojas – jis ne tik saugiai veda per pelkę, bet ir pasakoja apie gamtą. Take yra keletas stotelių. Bebrynės stotelėje galima atpažinti elnio, briedžio, šerno, vilko pėdas. Ir, žinoma, pasidžiaugti bebrų statybininkų triūsu – užtvanka ir jų namais. Senosios sodybvietės stotelėje galima pamatyti vis dar augančius apleistos sodybos augalus, nors žmonės čia nebegyvena jau 30 metų. Kai kurie augalai sulaukėjo, kai kurie visai išnyko… Lago stotelė – tai aukštapelkės pakraščio zona, kur nuo aplinkinių aukštumų subėga vanduo. Čia susiformavę durpynai, kurių storiausias sluoksnis siekia net 7 metrus gylio. Šioje zonoje auga drėgmę mėgstantys augalai: viksvos, samanos, kiminai. O Šiaurinė klampynė – tai atvira pelkės plynė, apsupta kreivų pušelių ir siūbuojanti įvairiarūšių kiminų patalu. Čia atsiveria pelkių akys ir lelijomis pasidabinę ežerokšniai (jei neteko girdėti tokio žodžio, paaiškinsime: ežerokšnis – tai kelių klampynių akių junginys). Iš Šiaurinės klampynės išteka pelkės upelis – klampupis. Klampynės duburiai padengti minkštomis kiminų vejomis. Čia kiminai pasinėrę ar pusiau pasinėrę į vandenį, o jų spalva priklauso nuo aplinkos, kurioje auga – ta pati rūšis skirtingose vietose gali turėti vis kitokį atspalvį.

Žmogui gyventi pelkėje būtų labai sunku, o štai kai kurie augalai ir gyvūnai puikiai prisitaikę prie tokių sąlygų. Ar galite įsivaizduoti, kad Kamanų rezervate užregistruotos net 3652 augalų, grybų ir gyvūnų rūšys! Drėgmėje gausu maisto medžiagų, todėl jie gali puikiai išgyventi. Vien grybų čia daugiau nei 200 rūšių. Tačiau nei grybauti, nei uogauti Kamanose negalima. Žmonės turi netrikdyti gamtos ramybės, kad neišnyktų retos augalijos ir gyvūnijos rūšys.

Akmenės vaikai pažįsta savo pelkyną

Jau pradinėse klasėse Akmenės moksleiviai susipažįsta su gimtojo pelkyno gamta. Vaikai su savo mokytojais išsiruošia į ekskursijas pažintiniu mokomuoju taku. Štai Akmenės gimnazijos ketvirtokė Monika Laucevičiūtė pasakoja: „Kai buvau Kamanų pelkėje, man labai patiko graži gamta. Ypač didžiuliai pelkių plotai. Daug įvairių retų augalų ir gyvūnų. Gyvūnai gyvena laisvi. Anksčiau čia gyveno žmonės, o dabar likę tik natūralūs pievų ploteliai, kurie primena čia buvusias sodybas. Vaikščioti po pelkę galima tik pažintiniu taku, lydint darbuotojui. Čia griežtai draudžiama laužyti medelius, nes Kamanų rezervatas saugomas valstybės.“

Rašė Rimantė Lukošiūtė
M. Mačiulio, E. Platūkytės, A. Urbono ir G. Aleknos nuotr.

Iš tiesų kuo toks garsus tas netoli Šiaulių esantis kalnelis, kad čia važiuoja ir važiuoja ekskursijos ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio?
Dvylika kilometrų nuo Šiaulių, šalia Šiaulių – Rygos plento ir geležinkelio, yra Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, vadinamas Kryžių kalnu. Senovėje lietuviai jį dar vadino Maldų kalnu, Šventkalniu. Spėjama, kad kadaise čia stovėjo pilis, kuri minima Livonijos kronikose, nes kartu su dar trimis pilimis 1348 m. ją užpuolę sudegino kalavijuočiai.
Manoma, kad kryžius ant piliakalnio žmonės pradėjo statyti po 1831 m. sukilimo, kuris buvo numalšintas žiauriai susidorojus su jo dalyviais.
Apie Kryžių kalno istoriją ir dabartį pasakoja jo kaimynystėje gyvenantys vaikai – Meškuičių vidurinės mokyklos ketvirtokai.

Aurimas Lukošaitis:
Toje vietoje, kur dabar stovi Kryžių kalnas, vyko mūšis, kuriame mūsų protėviai kovėsi su Livonijos ordino riteriais. Vėliau kelis dešimtmečius vyko sukilimai. Jų aukoms atminti vietiniai gyventojai ant kalno ir pradėję statyti kryžius.
Prie Kryžių kalno yra nedidelis Domantų kaimas. Jame gyveno mano seneliai. Į Kryžių kalną veda du keliai. Vieną jų, sukančio nuo pagrindinio Šiauliai – Ryga kelio, medžiais apsodino mano senelis ir prosenelis. Jie norėjo, kad didžiuliais medžiais gėrėtųsi ateinančios kartos.
Mano tėtis su draugais, eidami tarnauti į sovietinę armiją, Kryžių kalne pastatė savo kryžius. Tai buvo tarsi Dievo prašymas sėkmingai grįžti namo. Kryžiai tebestovi ten iki šiol.
Mūsų mokytoja visada su savo ketvirtokais dviračiais važiuoja į Kryžių kalną ir veža kryžių. Kadangi šiemet mes jau ketvirtokai, šį pavasarį kartu vešime kryžių ir pastatysime jį kalne.

Inesa Švalkūnaitė:
Girdėjau pasakojimą, kad seniai seniai, kai dar ant kalno nebuvo kryžių, čia stovėjo bažnyčia, į kurią žmonės rinkdavosi melstis. Vieną kartą, užėjus stipriai audrai, žaibas trenkė į bažnyčią ir ji pradingo. Kartu su žmonėmis ją užpustė smėlis. Bažnyčia turėjo du bokštus, todėl ir Kryžių kalnas turi dvi viršūnes. Žmonės patikėjo, kad kalnas yra šventas, ir ėmė ant jo statyti kryžius. Tikintieji visą kalną apstatė dideliais ir mažais kryžiais. Žmonėms Kryžių kalnas yra labai svarbus, nes ten jie randa ramybę ir paguodą.

Klaudijus Radušis:
Tarybiniais laikais vieni Kryžių kalną griovė, kiti naktimis juos vėl atstatinėjo. Slapta kryžiai gabenti net Kulpės upe.
Aš su savo šeima į Kryžių kalną važiuojame kiekvieną vasarą. Liepos mėnesį ten vyksta atlaidai, susirenka tikintieji iš viso pasaulio. Per vestuves čia apsilanko jaunieji, tėvai per krikštynas veža savo kūdikius, – visi tikisi Dievo palaimos.

Kristina Dulkinaitė:
Lankydamiesi Kryžių kalne žmonės paprastai prie jo palieka nors mažytį kryželį. Jei jo neturi, sudėlioja iš akmenėlių ar sausų šakelių.
Prie įėjimo į Kryžių kalną stovi didžiulė Jėzaus Kristaus skulptūra. Jo rankos pakeltos aukštyn į dangų. Atrodo taip, lyg laimintų visus lankytojus ir žadintų amžinąjį gyvenimą.

Linas Sarpauskas:
Prieš keturiolika metų į Kryžių kalną buvo atvykęs popiežius Jonas Paulius II. Jis sakė, kad tikintieji privalo išsaugoti Kryžių kalną – vienintelį pasaulyje.
Praeitais metais, gruodžio pabaigoje, kalne kilo gaisras. Išdegė dalis kryžių, kryželių, rožinių. Manoma, kad liepsna įsiplieskė nuo paliktos degančios žvakės. Tačiau per kelias dienas žmonės kalną vėl sutvarkė.

Jeigu kada lankysitės Kryžių kalne, neskubėkite kuo greičiau apibėgti visų takelių. Įsiskaitykite į kiekvieną užrašą, ir suprasite, kodėl šią vietą žmonės laiko šventa. Ant kryželių rasite įamžintus žmonių gyvenimus, jų viltis, troškimus. Vienos šeimos dėkoja už brangaus giminaičio pasveikimą, kitos prašo stiprybės, sveikatos, sėkmės pradedant naujus darbus ar sukūrus naują šeimą. Rasite ne tik lietuviškų užrašų. Iš viso pasaulio žmonės ant šio kalno palieka savo troškimus. Išsakykite ir savuosius…

Rašė Ginta Liaugminienė