Šiluvos Marijos akmuo

Lygiai prieš 400 metų, manoma, ant į Šiluvos koplyčios altorių įmontuoto akmens pasirodė Mergelė Marija. Toje vietoje anksčiau stovėjo bažnyčia, kuri buvo nugriauta aštuoniasdešimt metų prieš apsireiškimą. Sakoma, čia Mergelę išvydo piemenėliai laikančią kūdikį ir graudžiai verkiančią. Tai buvo pirmasis Marijos apsireiškimas Europoje. 

Šiluvos koplyčia

1663 metais ant Marijos akmens vyskupas Aleksandras Sapiega pastatė koplyčią. Daug kartų ji buvo perstatyta. Dabar vietoje medinės koplytėlės stovi didingas baltas statinys, papuoštas freskomis ir Marijos statula. Koplyčios altorius – bažnyčios viduryje, todėl maldininkai dažnai eina aplink jį keliais. 

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika

Ši didelė raudonų plytų bažnyčia buvo pastatyta XVIII amžiuje. Didžiajame jos altoriuje puikuojasi garsusis Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, išgarsėjęs malonėmis. Bazilikos titulas šiai bažnyčiai buvo suteiktas 1976 metais. 

Paveikslas

Tikima, kad šis paveikslas stebuklingas: apie jo suteiktas malones liudija jį supantys votai. 1786 metais popiežiui Pijui VI leidus, vyskupas Steponas Jonas Giedraitis iškilmingai vainikavo paveikslą. 

Atlaidai ir šventės

Dar prieš Marijos apsireiškimą Šiluvoje buvo švenčiami Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, vadinami Šilinėmis. Dabar kiekvienais metais, per atlaidų aštuondienį, piligrimai keliauja į Šiluvą iš Tytuvėnų ir Raseinių. Taip pat tai daroma ir per Marijos dienas – kiekvieno mėnesio tryliktą dieną. Tada vyksta pamaldos, kuriose prašoma Marijos užtarimo.

Konkurso organizatorė Ieva Brukaitė, „Socialinės ir ekonominės plėtros centro“ projektų vadovė, džiaugiasi nuoširdžiu vaikų ir jaunimo dėmesiu aktualiai kultūros paveldo temai ir yra maloniai nustebinta moksleivių aktyvumu. Lietuvos gimnazijų, vidurinių, pagrindinių, profesinių, meno mokyklų 3–12 klasių moksleiviai atsiuntė beveik pusantro tūkstančio kūrinių: fotografijų, piešinių, grafikos ir tapybos darbų, koliažų, komiksų, vitražo ir keramikos darbų. Iš jų komisija, vadovaujama dailėtyrininkės Nijolės Nevčesauskienės, atrinko pusantro šimto įdomiausių, meniškiausių ir geriausiai konkurso potemes „Gyvasis paveldas ir aš“, „Nenoriu, kad išnyktų!“, „Bažnyčios – dangaus kolonos“, „Paveldėta tikrovė ir legendos“ atitinkančių darbų.

Rugsėjo 24 d. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, įsikūrusioje Vilniaus mokytojų namuose, bus atidaryta darbų paroda. Renginio metu „Socialinės ir ekonominės plėtros centras“ geriausiai įvertintų darbų autorius apdovanos vertingais rėmėjų įsteigtais prizais. Prizus įsteigti maloniai sutiko: Kodak įgaliotasis atstovas Lietuvoje – UAB „Prekybos namai D.W.K.“, R. Zdančienės PĮ „Fototechnika“, UAB „Miškotvarkos projektai“, žurnalas „Foto“, leidyklos „Lututė“ ir „Katalikų pasaulio leidiniai“, meno dirbtuvės „Audimo manufaktūra“ ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Meno kiemas“, Vilniaus galerija „Jūratė“, Kauno galerija „Balta“, Vilniaus etninės kultūros centras, Lietuvos karaimų bendruomenė, Lietuvos žydų bendruomenė, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia. Parodos rėmėjai: S. Kirvelos PĮ „Kodak Procentras“ ir UAB „Dvi kryptys“.

Nacionalinis moksleivių kūrybos konkursas ir paroda „Mūsų paveldas ir aš“ rengiami, įgyvendinant LR Švietimo ir mokslo ministerijos finansuojamą Ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą.

Viešosios įstaigos „Socialinės ir ekonominės plėtros centras“ informacija
               

Jeigu nustebę tėvai kilstels antakius ir užklaus, iš kur žinai šį posakį, paaiškink, kad „kultūrinis šokas“ yra ne tas pats kas „elektros šokas“ ar „blogo pažymio šokas“ , – jis kur kas malonesnis. Paprastai šis malonus šokas patiriamas keliaujant į tolimas šalis, kai pamatai, kad užsieniečiai gyvena kitaip nei įprasta mums.
Taigi, mažieji detektyvai, pirmyn!

Filmas iš Olandijos „Kur dingo Vinkės arkliukas?“ sužinosi, kad rūpintis gyvūnais, globoti ir net draugauti su jais (net su dideliais gyvūnais, pavyzdžiui, arkliu) labai įdomu. Ši istorija apie mergaitę Vinkę, kuri mokosi jodinėti poniu Naf-Nafu – lanko jojimo pamokas ir žavisi šiuo pomėgiu. Šešiametei Vinkei išpuola nelengva užduotis – pasirūpinti suaugusiu arkliu Amerigo, kuris paliekamas metams be priežiūros. Diena iš dienos Vinkė rūpinasi Amerigu ir svajoja vieną dieną pasibalnojus jį nušuoliuoti tolyn… Kartą, taip ir nutinka, Vinkė iškrečia pašėlusią šunybę.

Miela ir jausminga juosta „Už debesų“, sukurta Portugalijoje užkariaus tavo ir tavo tėvų simpatijas. Prieraišumas tarp dešimtmečio berniuko Paulo ir jo senelio Miguelio abejingų nepaliks. Tai jautri dviejų širdžių draugystė, kurią stebėti kino ekrane miela ir žavu. Senu raudonu automobiliu jiedu išvyksta į kelionę, per kurią atskleidžiamos šeimos paslaptys ir širdgėlos.

Islandų ir norvegų filmas „Ne ryšio zona“ įdomus tuo, kad jaunas berniukas, užaugęs tik su mama, mėgstantis iliuzijų pasaulį (svajones, filmus, televizijos laidas ir kompiuterinius žaidimus) labiau už realybę, įstumiamas į pavojingą situaciją, kuri „parodo jam nagus“. Nuošalioje kaimo vietovėje, atvykęs švęsti Kalėdų su naująja savo tėvo šeima, jis iš nuobodulio nusprendžia pabėgti (be mobiliojo telefono kišenėje) ir papuolęs į pūgą susitinka su poliarine meška.

Švedų režisuotas filmas „Gatvės vaikai“ pasakoja apie trejų metukų afrikietę mergaitę Aminą, kuri atvyksta gyventi į Švediją, tačiau neturi legalaus leidimo. Be to, miršta jos senelis. Tatuiruotas ir auskarotas rokeris Johanas bei pašėlusi kaimynė Mirė nepalieka draugės bėdoje – visi kartu kovoja už Aminos teisę pasilikti šioje šalyje. Tai filmas apie draugystę, kuri padeda įveikti visas kliūtis.

Filmas iš Tailando „Internatas“ pasakoja apie berniuką, vardu Ton, kuris išsiunčiamas į internatinę mokyklą, kad mažiau gaištų laiko pramogoms. Ten jis jaučiasi vienišas, internate kiti vaikai gąsdina jį kalbomis apie vaiduoklius ir papasakoja apie baseine nuskendusį berniuką. Kartą Ton sutinka kitą vienišą berniuką Vichien ir susidraugavęs su juo suvokia, kad tai tas pats nuskendęs berniukas, o jo mirties scenarijus kartojasi kiekvieną naktį. Ton ieško ir atranda išeitį, kad Vichien pagaliau ilsėtųsi ramybėje.

Matai, skirtingos rasės, skirtingos tautos ir kultūros, tačiau išgyvenimai ir rūpesčiai panašūs į tavuosius. Būtent, detektyve, tu supratai tai! – įvairių kultūrų vaikai ekrane, o vis dėlto labai panašūs į tuos, kurie sėdi patogiai įsitaisę kino teatro salėje.

Gero kino, mažieji detektyvai!
www.kidsfestival.lt
 

Lankydamasis Belgijoje (kuri yra perpus mažesnė už Lietuvą) Piškus girdėjo žmones kalbant tai viena kalba, tai kita. Jam tai pasirodė labai keista – vėliau sužinojo, kad čia žmonės kalba net trimis kalbomis: olandų kalbą (dar vadinamą – flamandų) vartoja 60 proc., prancūzų – 40 proc., o vokiečių – 1 proc. Belgijos gyventojų.

Parkuose galioja labai griežtos taisyklės, pavyzdžiui, triukšmauti galima tik iki 22 valandos, vedžiojant šuniuką būtina turėti maišelį jo paliktam „turtui“ surinkti, kitaip gali gauti 250 eurų (862 litų) baudą.

Belgijoje labai populiaru dalyvauti kokios nors jaunimo organizacijos veikloje. Vaikui atšventus 6-ąjį ar 7-ąjį gimtadienį, tėvai dažnai renka jam organizaciją, kur jis galėtų tobulėti, susirasti draugų. Maždaug ketvirtis milijono mergaičių ir berniukų dalyvauja įvairiuose kassavaitiniuose jaunimo organizacijų susitikimuose. Viena didžiausių organizacijų yra „Chiro“, turinti apie 100 000 narių.

Dauguma belgų yra Romos katalikai (75 proc.), ketvirtis gyventojų – protestantai ir kitus tikėjimus išpažįstantys žmonės. Bitutei, norėjusiai įskristi ir pasidairyti po bažnyčias, pasirodė labai keista, kad dauguma bažnyčių Belgijoje įprastomis savaitės dienomis būna uždarytos. Duris tikintiesiems atveria tik per sekmadienines Mišias. Patys belgai sako, kad taip yra dėl to, kad darbo dienomis žmonės retai užsuka į šventoves, o palikti jų duris visada atviras – nesaugu.

Belgų pasididžiavimas, ypač vaikų mėgstamas, – šokoladas. Šokolado pabarstukai, kurie pas mus naudojami tortams bei desertams puošti, beriami net ant sumuštinių.
 
O ant pusryčių ar vakarienės stalo visada rasi įvairiausių rūšių šokoladinių kremų, kurie tepami ant bandelių.

Belgai labai mėgsta prancūziškas bulvytes, kurias, jų manymu, iš jų pasigrobė prancūzai ir jas išpopuliarino.

Briuselyje – Belgijos sostinėje Piškus nustebo pamatęs ant namų sienų galybę piešinių. Visi tokie įvairūs, o kai kurie tokie tikroviški, kad, pavyzdžiui, ant sienos nupiešta mašina atrodo kaip tikra – rodos, spustelėsi rankeną, įlipsi vidun ir pasileisi Briuselio gatvėmis…

O kaipgi neaplankyti Briuselio simbolio – besišlapinančio berniuko, šalia kurio visada gausu besifotografuojančių turistų. Pasakojama, kad prieš daugelį metų Briuselį siaubdavę gaisrai. Jie taip nuniokodavo miestą, kad prireikdavo daug laiko pastatams atstatyti. Kartą, kai buvo beprasidedąs dar vienas gaisras, mažas berniukas pradėjo šlapintis ir – gaisras liovėsi… Miestas buvo išgelbėtas!

Belgai – labai tvarkingi žmonės. Jie kruopščiai ir dėmesingai prižiūri savo namų aplinką, taip pat daug dėmesio skiria atliekoms rūšiuoti (ko mums dar labai trūksta). Briuselio gatvėse visur prie parduotuvių matyti popierius, kartonas, atskirtas nuo kitų buitinių atliekų.

Kad ir koks oras būtų, belgai – ir mažieji, ir didieji – labai mėgsta minti dviračius. Tai mėgstamiausia jų susisiekimo priemonė.

Rašė Ieva Elzbutaitė

Australija 

Pagrindiniai faktai:
Plotas: 7 741 220 km2
Gyventojų: 18 751 000
Sostinė: Kanbera
Kalba: anglų
Piniginis vienetas: Australijos doleris
Aukščiausias taškas: Kosciuškos kalnas (2228 m)
Ilgiausia upė: Maris (2589 km)
Didžiausias ežeras: Eras (9583 km2)

Australija yra šešta pagal dydį pasaulio šalis, be to, tai mažiausias, plokščiausias ir sausiausias žemynas. Jis buvo atskirtas nuo kitų žemės masyvų, kai prieš kokius 65 milijonus metų atskilo nuo Antarktidos.

Pirmieji Australijos gyventojai buvo aborigenai, atvykę iš Pietryčių Azijos. 1770 metais į rytinę Australijos pakrantę atplaukė kapitonas Džeimsas Kukas ir paskelbė, kad ji priklauso Didžiajai Britanijai. 1901 metais Australija tapo nepriklausoma valstybe.
Didžiausi Australijos miestai – Sidnėjus, Melburnas ir Brisbanas.

Sidnėjuje, arba Sidnyje, gyvena ir Joris. Štai jo laiškas:

Bitute,

Aš esu Joris ir man labai labai greitai bus ketveri.

Jau antrus metus kepu po Australijos saule, gal todėl tėveliai dažnai mane vadina „spirgiuku“. Dvejus metus nemačiau sniego, – laižau jį tik iš tirpstančio šaldytuvo kameros.

Gyvenu Sidnėjuje, prie Botanikos įlankos, kur ištisus metus labai šilta ir viskas apsivertę aukštyn kojomis. Kai Lietuvoje balta, šalta, snieguota žiema, Australijoje – drėgna ir karšta vasara. Net Kalėdų Senelis čia vaikšto su šortais, o vietoj sidabrinės šerkšnuotos lazdos rankose laiko irklus ir pas vaikus atirkluoja banginiais pakinkyta valtimi iš Ramiojo vandenyno.

Kai Lietuvoje diena, ir žvirbliai čirškia ant tvorų, čia jau labai labai tamsu: tik didžiuliai šikšnosparniai skraido tarp namų, netgi man dažnokai būna nejauku.

Tikrai tikrai… Australijoje ir paukščiai, ir žvėreliai truputį keistoki, visai nepanašūs į mūsų lietuviškus žvirblius, varnas, žiogus ir sliekus.

Su vietiniais paukšteliais aš jau baigiu susidraugauti: dažnokai prie namų lesinu žuvėdras. Jei atskrenda triukšmadarė kvatoklė kukabara, ją irgi duonos kriaukšlele pavaišinu. Pelikanas gal kiek išdidus, bet leidžiasi per kelis žingsnius apžiūrimas.

Pasisekė man ir didžiausią pasaulyje miegalę koalą atsimerkusią apkabinti, nes paprastai tos tinginėlės miega po 20 valandų per parą. Kengūrų šeimynėlė labai draugiškai priima visus vaikus į savo būrį.

Vienąkart net saulėje besišildantį krokodilą pasisekė už nosies patampyti.

Tik jeigu pakeliui susitinku apie pusės sprindžio tarakoną (ilgis – be ūsų), mandagiai pasitraukiu ir duodu jam kelią… Kažkada prie laiptinės durų tupėjusiam keturių plytų ūgio žiogui-vorui bijojau net iš tolo „labas“ pasakyti.

Tad taip ir gyvenu aš čia, kartais draugauju, o kartais kariauju.
Turiu dar vieną didelę svajonę – norėčiau patampyti liūtą už ūsų… Bet teks dar paaugti ir Afrikos palaukti…

Siunčiu pačius šilčiausius linkėjimus „Bitutei“ ir visiems visiems vaikams.

Joris Makauskis,
Sidnėjus

Kadaise, rašydamas apie Mažąją Lietuvą, žymus lietuvių tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys rašė, kad mūsų istorijoje šiam kraštui skirtina pirmoji vieta. Mat čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, išversta Biblija, užrašytas ir paskelbtas pirmasis dainynas, pirmieji patarlių ir priežodžių rinkiniai.

Tautosaka Mažojoje Lietuvoje susidomėta gerokai anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Gyvoji kalba, jos posakiai, patarlės ir priežodžiai buvo vartojami religiniuose, moksliniuose ir pasaulietiniuose raštuose. XVII a. čia pasirodė pirmasis smulkiosios tautosakos rinkinėlis su daugiau kaip 100 patarlių ir priežodžių.

Mažosios Lietuvos šviesulio J. Brodovskio trisdešimt metų rengtas vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas vertintinas kaip didžiausias XVIII a. lietuvių kalbos paminklas. Jame pateikiama apie 2000 patarlių ir priežodžių, daugiau kaip 100 mįslių ir minklių. Itin vertingi paties J. Brodovskio paaiškinimai, kaip antai: „Netrenk Dievą medžiuosna. [Nesigirk savo laime. Šiandien tau, rytoj man. Dar niekas nežino, kam laimė nusišypsos]“.

Tautosaką šiame krašte užrašinėjo ir patys lietuviai, ir čia gyvenantys ar pasisvečiuoti užsukę kitataučiai. Didelę įtaką lietuvių tautosakai rinkti ir skelbti Mažojoje Lietuvoje turėjo Mykolo Merlino kvietimas raštuose remtis gyvąja šnekamąja kalba ir tautosaka, taip gryninti literatūrinę lietuvių kalbą ir ją ugdyti.

Jį palaikė Jonas Šulcas, pats rinkęs dainas Mažojoje Lietuvoje. Tam pritarė ir Pilypas Ruigys, rinkęs lietuvių tautosaką, tyrinėjęs lietuvių kalbą, talkinęs verčiant Bibliją, ruošiant įvairius giesmynus, katekizmus. 1747 m. sudarė ir išleido „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną“ su tautosakos pavyzdžių priedu ir straipsniu „Lietuvių kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ vokiečių kalba. Norėdamas pailiustruoti būdingiausias lietuvių kalbos ypatybes – žodingumą, pasak jo, iš graikų kalbos, paveldėtą grakštumą, melodingumą, pirmą kartą išspausdino trijų lietuvių liaudies dainų poetinius tekstus su vertimais į vokiečių kalbą: „Aš turėjau žirgelį norint mažą“, „Aš atsisakiau savo močiutei“, „Anksti rytą rytužį saulužė tekėjo“, taip pat patarlių, priežodžių, mįslių, apie šimtą retesnių lietuviškų posakių.

Pirmasis apie lietuvių dainas palankiai atsiliepė vokiečių filosofas ir rašytojas G. E. Lesingas: „Aptikau įdėtą retenybę, kuri mane be galo nudžiugino. Tai buvo keletas lietuviškų dainų arba dainelių tokia forma, kaip jas ten dainuoja paprastos mergaitės. Koks naivus sąmojis! Koks žavus paprastumas!“ Vėliau vokietis J. G. Herderis „Tautų dainose“ paskelbė aštuonias lietuvių liaudies dainas. Ypatingo dėmesio susilaukė daina „Aš atsisakiau savo močiutei“, mat ją panaudojo garsus vokiečių poetas J. V. Gėtė muzikinėje dramoje „Žvejė“, parašytoje 1781–1782 m.

1825 m. pasirodė žymiausias lietuvių dainų rinkinys – Liudviko Gedimino Rėzos „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Jame buvo skelbiamos 85 dainos, tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis bei muzikinis priedas su 7 dainų melodijomis.

Pasakojamąją tautosaką Mažojoje Lietuvoje 1852 m. rinko ir žymus vokiečių kalbininkas, Jenos universiteto profesorius Augustas Šleicheris.

Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas, leksikografas Vilius Kalvaitis 1888–1894 m. aplankė daugiau kaip 90 Mažosios Lietuvos parapijų lietuviškų kaimų, rinko ir užrašinėjo dainas, pasakas, patarles ir priežodžius, mįsles. Pirmasis jo surinktų dainų rinkinys „Naujausios lietuviškos dainos“ pasirodė 1886 m., kitas „Rūtų lapeliai“ – 1894 m. Apie 560 jo surinktų sakmių ir pasakų paskelbė Jonas Basanavičius knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903).

Nemažai tautosakos užrašė ir kiti šio krašto šviesuoliai, kultūros ir visuomenės veikėjai XX a. pirmojoje pusėje. Šiandien aktyviai ją renka Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ir kitų mokyklų moksleiviai.

XX a. pabaigoje tautosakininkas, baltų mitologijos žinovas Norbertas Vėlius apgailestavo: „Baigia nutilti paskutinis lietuvninkų žodžio aidas, tiek amžių skambėjęs nuo Šventapilės iki Klaipėdos“, tad norint jį išgirsti belieka skaityti senuosius tautosakos rinkinius, giesmynus, Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kitus religinius ir pasaulietinius raštus.

Rašė Rita Repšienė

Ilgiausia pėsčiųjų gatvė Lietuvoje 
Skrisdamas oro balionu virš Kauno, pirmiausia pastebėjau daug raudonų čerpių stogų ir per visą miesto senamiestį bei centrą besitęsiančią gatvę su gražia medžių alėja. Nusileidęs į jos vidurį sužinojau, kad tai pati ilgiausia pėsčiųjų gatvė Lietuvoje – Laisvės alėja (1621 m). Čia gausu parduotuvių, kavinių, restoranų, teatrų. Laisvės alėja visada gyva ir pilna žmonių šurmulio. Šioje gatvėje ir senamiestyje vyksta pagrindinės miesto šventės bei mugės. 

Funikulieriai
Iš draugų buvau girdėjęs, kad Kaune veikia geltoni, maži, žavingi vagonėliai, kuriais žmonės keliasi į Žaliakalnio kalną arba leidžiasi nuo jo. Nusprendžiau paieškoti ir radau. Pasirodo, tai vieninteliai Lietuvoje veikiantys funikulieriai, pastatyti 1931 metais. Dar tokius pačius mačiau ir kylant į Aleksoto kalną, bet jie, deja, žmonių jau nebekeliantys. 

Kauno pilis
Šalia Kauno pilies pamačiau plevėsuojančią turizmo informacijos centrų vėliavą. Užsukau į čia veikiantį Kauno turizmo ir informacijos centrą ir malonūs jo darbuotojai man papasakojo šiek tiek apie Kauno istoriją. Iš viso pasakojimo geriausiai įsiminiau, kad gyvenvietė Nemuno ir Neries santakoje, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą buvo paminėta 1361 metais. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje toje vietoje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis – seniausia Lietuvoje mūro pilis. 
Sužinojau ir dar vieną svarbų faktą – 1920–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos laikinoji sostinė. Tada buvo pradėta statyti ir Prisikėlimo bažnyčia, kuri po sovietinės okupacijos metų tik pernai buvo pašventinta. Jos bokštas iškilęs virš viso Kauno.

Zoologijos sodas
Kadangi zoologijos sodas yra tik vienas Lietuvoje ir jis yra Kaune, apsilankiau jame. Stebėjausi gausybe gyvūnų rūšių, kurių regėti nebuvau regėjęs, o grįžęs namo sėdau prie kompiuterio ir prisijungęs prie interneto atsidariau svetainę www.zoosodas.lt ir sužinojau dar daugiau! 

Stumbras, liūtai, drugelis
Kaunas man pasirodė daug įdomių detalių turintis miestas. Įsiminiau du stiprius liūtus, stovinčius priešais karo muziejų, galingą stumbrą – Kauno simbolį, – stovintį Ąžuolyno parke, ir žavų drugelį, džiuginantį kiekvieną, važiuojantį Aleksoto tiltu ar stebintį miestą nuo Aleksoto apžvalgos aikštelės.  

Kaunas yra labai žalias, lietuviškas miestas. Dauguma kauniečių palaiko „Žalgirio“ krepšinio komandą ir dar.. ir dar… Apie gražius miestus galima kalbėti be galo be krašto, bet geriausia pačiam atvykti ir išsivežti patirtus įspūdžius drauge su savimi. Man Kaune patiko – dar ne kartą jame apsilankysiu!

Šių metų festivalyje svečiuosis rinktiniai vaikams ir jaunimui skirti filmai iš Suomijos, Švedijos, Danijos, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Lietuvos. Tegul pavydi mamos, tėčiai ir išpuikę vyresnieji broliai. Šį kartą ne jie vesis vaikus į kiną, bet – jeigu klausys ir bus geri – vaikai nusives juos! 

Filmą „Vinkės arkliukas“ (Olandija, 2005) geriausiai supras jaunesnieji. Tai istorija apie šešiametę mergaitę Vinkę, kuri su savo mama iš Kinijos atsikrausto į Olandiją. Vinkei sunku mokytis svetimos kalbos ir dar sunkiau – susirasti draugų. Kartą grįždama iš mokyklos ji randa arkliuką ponį ir ima jį lankyti. Kai ponis suserga ir miršta, Vinkė ima svajoti apie savo nuosavą arkliuką. Kartą mokykloje ji sužino apie „kažkokį“ barzdotą Kalėdų Senelį, dalijantį dovanas geriems vaikams. Vinkė jau žino, ko jį paprašys. Bet ar visi išsipildę norai išeina į gera? Tai smagi istorija, kaip vaikams tenka patiems atrasti ir perprasti svetimą kultūrą atsidūrus nežinomoje aplinkoje. Savotiškos slėpynės, kurias tenka žaisti daugeliui vaikų! Visai šeimai skirta juosta „Vilko paslaptis“ (Suomija, 2006) narplioja dvylikametės mergaitės ir ją prieš daugelį metų palikusios mamos santykius. Labai įdomu, kad vieną pagrindinių vaidmenų čia atlieka gamta – nenuspėjami vilkai, kraujo ryšys ir prigimties dėsniai. 

Lietuvių režisierės Inesos Kurklietytės filmas vaikams „Varnų ežeras“ (2006) sparčiai populiarėja visoje Europoje. Keturi didmiesčio pašonėje gyvenantys berniukai kasdien stebi kylančius ir besileidžiančius karinius lėktuvus ir žaidžia savąjį karą. Pasislėpę apleistame angare sukuria lėktuvą-skraidyklę. Vieną dieną atvykę į savo landynę, aptinka įsibrovėlį. Belieka skelbti karą ir ginti savo tvirtovę. Bet ar visos kovos turi nugalėtojus ir pralaimėtojus? Vieną juokingiausių ir kartu rimčiausių istorijų pasakoja filmas „Persis, Bizonas Bilas ir aš“ (Švedija, Danija, 2005). Berniukas Ulfas įsivaizdavo, kad tai bus įprastos vasaros atostogos: jis aplankys senelius saloje, plaukios, erzins brolį, leis laiką su draugais, o naktimis krizendamas skaičiuos, kiek kartų pirsteli senelis. Tačiau šįkart Ulfas įsimyli Pią. Be to, atvažiuoja draugas Persis ir šoka su Ulfo svajonių mergina! Akivaizdu, kad ši vasara Ulfui bus gausi nuotykių, draugystės, pavydo ir meilės. 

Dar vienas filmas apie vaikų ryžtą ir savo svajonių siekimą – „Vitus“ (Šveicarija, 2006). Nepaprastai gabus vaikas Vitus dar nelankė darželio, kai pradėjo skaityti enciklopedijas, o penkerių – jau buvo pianistas virtuozas. Berniukas nepatenkintas genijaus gyvenimu, todėl imituoja nelaimingą atsitikimą, kad galėtų gyventi „normaliai“, kaip visi vaikai. Vienintelė vieta, kur Vitus jaučiasi laimingas, – jo ekscentriškojo krikštatėvio dirbtuvės. Jaunasis genijus, nepaisydamas tėvų prieštaravimo, ima domėtis aviacija. Vienas viltingas šuolis padės įsibėgėti jo svajonei ir gyventi savaip.

Visiems savo klasės draugams rekomenduokite pasižiūrėti filmą „Pavaduojančioji mokytoja“ (Danija, 2007). Jūs suprasite, apie ką kalbama. Dažniausiai vaikai nemėgsta pavaduojančiųjų mokytojų. Filme 6b klasės vaikai įtaria, kad jų naujoji pavaduojančioji mokytoja yra ateivė iš kitos planetos! Mokytoja Ulla Harms ima rengti vaikus kažkokiam paslaptingam tarptautiniam konkursui Paryžiuje, stebina juos ne tik savo nežemišku šaltumu ir šiurkštumu, bet ir antgamtiška savybe skaityti mokinių mintis. Vaikams niekaip nepavyksta įtikinti tėvų, jog jų mokytoja yra ateivė iš nežinomos planetos. Tėvai mano, jog tai – tik neribotos vaikų fantazijos vaisius, vaizdo žaidimų ir beprotiškų filmų padarinys. 

Naivūs tie tėvai, bet reikia suprasti ir juos. Todėl filmas „Mano mama“ (Suomija, 2005) ir kviečia pamąstyti apie tokias gyvenimo istorijas, kurių kartais nepavyksta išvengti nei tobuliems vaikams, nei tobuloms jų mamoms. Veiksmas vyksta Suomijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Devynmečio Eero tėvas išsiunčiamas į frontą. Netrukus šeima lieka be maitintojo, kasdieniai rūpesčiai visiškai sugniuždo Eero motiną Kirsti. Ji nebepajėgia rūpintis sūnumi ir išsiunčia jį į Švediją „dėl jo paties saugumo ir gerovės, kol pasibaigs karas“. Bet Eerui sunku suprasti šias priežastis. Atvykęs į nepažįstamą šalį, Eeras prisiriša prie naujosios mamos Signės. Pasibaigus karui ateina laikas grįžti namo ir berniukas turi priimti sprendimą, nulemsiantį visą jo gyvenimą. 

Graudu, bet tikra. Tuo kinas ir žavus, kad visokią – graudžią, gėdingą, juokingą ir dramatišką – tikrovę leidžia patirti ne savo kailiu. Žiūri ir tiki tuo, kas vyksta, nes tai yra gyvenimas. Gal dar ne tavo, bet tavo bendraamžių. Žiūrėti filmą beveik kaip sėdėti pasislėpus medyje. Stebėdamas gali daug sužinoti, pasimokyti iš kitų patirties. Nes niekada nežinai, kada tu būsi „ieškotojas“, o medyje slėpsis kiti… Susitiksime Tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio slėptuvėje! 

Gero kino ieškotojai

Aurelija Čeredaitė

Eželis stebėjo keistą sambrūzdį: į jo laukymę netoli Veprių miestelio rinkosi žmonės. Iš pradžių jie pastatė pavėsinę su dviem ilgais stalais ir pavadino tai – virtuve, vėliau papuošė ornamentais apeiginius vartus, o dar vėliau „išdygo“ visas spalvotų palapinių miestelis, kurio viduryje geltonavo milžiniška palapinė. Keistoje kariškos mašinos priekaboje kunkuliavo puodai.

– Oho! – tyliai sau mąstė Eželis, – kas čia bus? – ir susijaudinęs šmurkštelėjo į krūmus. – Reikia kantriai pralaukti naktį, o ryte tikrai viskas paaiškės, – nusprendė Eželis ir susirietė į kamuoliuką.

Ankstų rytą žmonės keliavo į piliakalnį sutikti saulės, nes rytas – ypatingas metas. Atrodo, kad visa gamta sustingusi pirmo spindulio laukime: mieguistas debesėlis patogiai įsitaisęs rūko glėbyje tik ir laukia, kuomet saulutė parausvins jo skruostus, o paukščiai lenktyniauja, kurio giesmelė bus pirmo spindulio ištikima palydovė. Žolynai, padabinti ryto rasos lašeliais šnibžda: mums trūksta spindulėlio, kuris žibėtų ryto rasoje. Žmonės ankstyvą rytą stengiasi ryto saulės šviesą paversti savo širdies šviesa, kad galėtų su kitais žmonėmis pasidalinti.

Eželis tik dabar suprato, kad žmonėms taip pat svarbus pirmas saulės spindulys su bundančio ryto garsais bei migla. Kitą rytą visi bėgo mankštintis, o kartu su žmonėmis lapsėjo ir linksmas šuo vardu Tukas. Eželis vos spėjo susiriesti į kamuoliuką, kai jis pribėgo prie jo, apuostė ir pasakė:

– Au! – Išvertus iš šunų kalbos tai reiškė „labas“, tačiau ne kiekvienas tai supranta, o kai kurie vaikai net bijo šio amsėjimo. Eželis buvo nemandagus ir nesisveikino, nes nebuvo pratęs sveikintis su šunimis. Taip atsitinka ir vaikams, kurie nepratę sveikintis su šunimis. Jie neatsako į amsėjimą.

Žmonės rinko žemuoges, gėles ir žoleles. Žemuoges valgė. Šuo Tukas taip pat jas ėdė, tik pats nerinko, o stengėsi paragauti uogas iš žmonių saujos. Žolėmis ir gėlėmis puošė audinius ir vėliau iš jų darė apeiginius apsiaustus.

Kiti stovyklautojai, su mokytojo Ramūno pagalba, sukrovė aplink kelmą keturis mažus lauželius. Tiek didelį laužą, tiek mažą lauželį, reikia mokėti sukrauti. Eželis nekantriai laukė, ką gi jie ruošiasi daryti? Netrukus prie keturių lauželių prasidėjo ugnies apeigos. Keturi žmonės kurstė ir prižiūrėjo keturis lauželius, viduryje ant kelmo sėdėjo žmogus, kuris norėjo atlikti ugnies apeigas. Jį šildė ugnelė iš keturių pasaulio pusių ir apvalė nuo visų negerovių, o ši apeiga vadinosi „penkių ugnių apeiga“. „Kodėl penkių ugnių apeiga“, – tyliai sau mąstė Eželis ir pagaliau suprato, kad penkta ugnelė – saulutė, kuri aukštai danguje sėdėdama ir visus stebėdama dosniai šilumą dalina. Po šios apeigos, jau kitoje vietoje, vyko teatralizuota ugnies pagerbimo apeiga ir Eželis išgirdo, kaip buvo dėkojama ugnies deivei Gabijai už tai, kad namus šildo, kad nevaikšto nekviesta kur tik užsigeidė, kad teikia šviesą, kad kantriai guli ugnies patalėlyje, kurį žmonės pakloja. Gabija, kuri buvo raudonai apsirengusi ir su ugniniu kamuoliu rankose dėkojo žmonėms, kad jie gerbia ugnį, kad nespjaudo, vandeniu ar pamazgomis nepila, gražiai ir švariai jos ugninį patalėlį kloja. (Paklotas ugnies patalėlis – tai krosnis arba aukuras vaizdingai žmonių pavadintas.) Po to Gabija paklausė, ar galėtų į svečius pas tokią švarią ir garbingą šeimininkę pasikviesti savo draugus ir bičiulius. Ji sutiko ir Gabija pasikvietė miško deivę Medeiną, kuri atėjo pagaliais barškindama, griausmakalbį Perkūną, kuris atėjo akmenimis dundėdamas, oro dievybę – Bangpūtį, kurio valioje sukelti audrą jūroje, Žemyną – žemės ir augmenijos deivę, Neptūną – vandens vadovą.

Kitą dieną vyko apeigos žemės deivės Žemynos garbei. Kas norėjo, galėjo pabūti Žemyna, tik reikėjo gražųjį gėlėmis ir žolėmis dabintą apsiaustą apsisiausti. Vaikai dėkojo Žemynai už žemės grožį: žydinčius augalus ir žaliuojančius medžius, už žoles, už daržoves ir vaisius, už grūdus iš kurių duona kepama. Žmonės atsiprašė Žemynos už teršalus, kurie liejasi žemę ir pasižadėjo ateityje ją saugoti ir rūpintis žemės švara.

Barzdotas dėdė Česlovas – auksarankis išmokė berniukus pasigaminti lankus, padarė ne tik medinius sostus bei suolus prie apeiginio laužo, bet ir akmeninį pagrindą duonkepei krosniai. Po to vaikai kojomis minkė molį. Labai smagus darbas vaikams. Eželiui taip pat magėjo paminkyti molį, bet jis buvo drovus ir nedrįso paprašyti.

Kai molis jau suminkytas, reikėjo iš jo gaminti molinius labai į cepelinus panašius bumbulus ir dėti juos ant smėlio piramidės, kuri buvo supilta ant krosnies pagrindo. Sudėjus tuos bumbulus, reikėjo užpildyti moliu tarpelius ir smagiai paploti. Per smarkiai ploti negalima, nes tuomet visai suplojamas molis. Bet, kaip tyčia, visi plojo per smarkiai, nes taip ploti žymiai smagiau!

Paskui – vėl minkymas. Tik šį kartą molis maišomas su smėliu, šiaudais ir mėšlu. Vėliau vėl daromi moliniai „cepelinai“, tik niekas jų nevalgė, o dėjo ant pirmojo „cepelinų“ sluoksnio ir paliko išdžiūti. Kitą dieną buvo iškirsta anga ir viduje esantis smėlis iškrapštytas lauk. Angoje sukrautos malkos ir užkurta ugnis, kad išdžiūtų ką tik pastatyta duonkepė krosnis.

Vakare, prie laužo stovyklautojai klausėsi poezijos ir dainų, kurias atliko Gediminas ir Vytautas.

Kitą dieną tiek vaikai, tiek suaugę rinko akmenis. Su dėdės Vaidenio pagalba juos dėliojo į keistą, susuktą eilę ir vadino tai – labirintu, kitus akmenis jie vežė prie upės, kur buvo statoma pirtis. Tuos akmenis sukrovė ir paliko viduje skylę malkoms sudėti. Pačią pirtelę apipynė šakelėmis ir apkaišiojo žolėmis. Ji kvepėjo kaip tik gali kvepėti vasara – visais žolynų kvapais iš karto. Joje buvo smagu pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių, o vėliau, kai pirtelė įkaito, dar smagiau buvo pertis pačių pasidarytomis vantomis.

Paskui visi – maži ir dideli ėjo labirintu. Eželiui patiko eiti labirintu, eidamas jis sukūrė eilėraštį:

Eželio labirintas

Eželis labirintą
Ėjo,
Žiniuonę susitikt
Norėjo.

Sutiko jis usnį,
Gyduoles žoles,
Jaunutį berželį,
Drovias ramunes.

Nupynė žiedelį
Iš lauko žolių,
Ir puokštę sudėjo  
Margųjų žiedų.    

Žiniuone, Ežytę  
Sutikti galiu.    
Patark, kuriuo    
Eiti turiu takeliu?  

Žiniuonė tik akį
Primerkė gudriai
Ir tarė: – teisingi,
Eželi, visi bus keliai…

Tik, suksi į kairę –
Draugų daug turėsi,
Į dešinę eisi –
Ežytę laimėsi!

Eželiui susopo
Mažutę širdelę
Į dešinę suko
Trumpos kojelės…

Tikriausiai žinote, kad pati svarbiausia vasaros šventė – Rasos. Kai žmonės išsiprausia pirtelėje, jie jau gali švęsti Rasas, kurios švenčiamos ilgiausią vasaros dieną ir trumpiausią naktį. Jau senovėje žmonės tikėjo, kad ši naktis – stebuklinga! Dėl to jie eina ieškoti paparčio žiedo, kuris suteikia galių pažinti augalų ir gyvūnų pasaulį. (Vėliau, įvedus krikščionybę, šią šventę pradėta vadinti Joninėmis švento Jono garbei.) Paparčio žiedą ieškoti reikia tyloje, kitaip niekaip neatrasi… Per Rasas žmonės renka vaistažoles, nes tuomet jos turi daugiausia vaistinių galių. Eželis matė, kaip žmonės pynė vainikus ir puošė jais galvas. Šuo Tukas taip pat pasipuošė pintu vainikėliu, kurį labai išdidžiai nešiojo.

Dar matė, kaip buvo minkoma tešla, kad vėliau pačių statytoje krosnyje galima būtų duoną iškepti. Duoną kepė ant varnalėšų lapų. Eželis labai stebėjosi, kad Česlovas paprašė pririnkti varnalėšų lapų ir visą duonkepę varnalėšomis apdėti, kad šiluma iš jos nepabėgtų. „Tai gudruolis tas Česlovas!“ – stebėjosi tyliai Eželis ir laukė pirmos laukymėje iškeptos duonelės. Matė, kaip ją iškepė ir net paragavo nukritusį trupinėlį, kuris buvo labai gardus. Šuo Tukas taip pat laukė, bet jam trupinėlio tikrai neužteko. Jis visą laiką buvo alkanas…

Laukymėje, kur augo trikamienis ąžuolas (iš kurio galima vyriškos jėgos pasisemti) ir penkiakamienė liepa (kuri dosniai moterišką medžio galią dalina), merginos augalais apipynė apeiginius vartus, pro kuriuos praeidami žmonės paliko visas praėjusių metų nesėkmes, bei viską, ko nenorėtų į kitus metus pasiimti, apsiprausė šaltinio vandeniu ir nusišluostė lininiu rankšluosčiu. Po to reikėjo užsimerkus eiti devynis žingsnelius ir skinti po žolelę devynis kartus. Su šia suskinta devynių gėlelių puokšte visi ėjo pas žiniuonius, kurie ateitį iš nuskintų gėlelių ir žolelių būrė. Išsibūrę ateitį, vainikėlius paleido upe plaukti…Tik šuo Tukas nepaleido vainikėlio ir jam ateities niekas neišbūrė…

Šalia didžiosios geltonos palapinės buvo sukrautas milžiniškas apeiginis laužas. Rasuolė turėjo kankles ir labai gražiai dainavo lietuviškas dainas. Žmonės jai pritarė. Tie, kurie nemokėjo, galėjo mokytis dainuoti. O ryte visi ėjo sutikti saulės ir rasoje maudytis. Po to basomis po žarijas lakstė. Vėliau, visai nusilakstę, šiltai kojas kojinėmis apavę, stovyklautojai ėjo miegoti ir paparčio žiedą sapnuoti…

Tai tokia buvo Apeigų stovykla Eželio laukymėje, kurią organizavo „Arbatos magija“.
www.arbatosmagija.lt

Daugelis žmonių atostogauti vyksta į neaukštų kalnų ir aukštumų kraštą – Čekiją. Turistus žavi nuostabi šalies sostinė Praha, garsėjanti bažnyčiomis su paauksuotais stogais, dėl kurių dar kartais ji vadinama Auksine Praha.  

Atvykus į Prahą, didžiausią turistų dėmesį patraukia 400 metrų ilgio Karolio tiltas. Čia įsikūrę prekybininkai, pardavinėjantys miesto suvenyrus, dailininkai, per keturias minutes nupaišantys žmonių šaržus, portretus, taip pat praeivius linksminantys muzikantai. Tiltą puošia barokinės šventųjų bei karalių skulptūros. Viena iš jų skirta Šv. Jonui Nepomukui. Prie jos būriuojasi žmonės, mat tikima, kad palietus šią skulptūrą išsipildo norai. Ant Karolio tilto visuomet minios žmonių, ypač vakarais, kai nuo jo atsiveria  nuostabus Prahos vaizdas.

Nuo Karolio tilto gerai matyti viena didžiausių bažnyčių ne tik Prahoje, bet ir visoje Čekijoje – tai gotikinė Šv. Vito katedra. Vienas iš jos bokštų siekia net 99,6 metrų. Prie vienos katedros sienos stovi laikrodžio bokštas. Kalbama, kad iš bokšto požemių galima patekti į kambarį, kuriame saugomos Bohemijos karalių brangenybės.

Centrinėje senojo miesto aikštėje stovi Rotušė su didžiuliu astronominiu laikrodžiu bokšte. Čia taip pat būriuojasi galybė žmonių su fotoaparatais. Atrodytų, kuo gi ypatingas tas laikrodis? Ogi jis rodo ne tik laiką, saulės ir mėnulio fazes. Čia rodomas ir žvaigždžių judėjimas, lygiadieniai ir švenčių dienos. Kas valandą giltinė skambina varpeliu, atsidaro du langeliai, pro kuriuos lenkdamiesi publikai praeina dvylika apaštalų. Langeliams užsidarius užgieda gaidys. Visi turistai laukia šios akimirkos tikėdami kažkokia magiška jos galia. 

Prahoje veikia didžiulis zoologijos sodas. 2002 m. jis buvo nusiaubtas potvynio, bet dabar zoologijos sodo gyvūnai gyvena ir auga geromis sąlygomis. Norint apžiūrėti visus ten gyvenančius gyvūnus prireiktų visos dienos, nes jų ten tiek daug! Ką jau kalbėti apie jų gyvenamąją teritoriją… Zoologijos sodo šeimininkai net sugalvojo keturračius medinius karučius, į kuriuos įsisodinę savo atžalas ir tėveliai, ir vaikai drauge kuo daugiau pamatytų.