Jau tapo tradicija, kad per Kalėdas mums rodomas fantastinis filmas. Jaunieji žiūrovai juos ypač mėgsta, nes tai ne vien paprastas pasakojimas, bet istorija, vykstanti išgalvotame pasaulyje. Mus žavi, kad tokiame pasaulyje paprastai galima daugiau, negu realiame gyenime, o jo herojus turi įvykdyti likimo jam paskirtą misiją – mažų mažiausiai išgelbėti pasaulį nuo gresiančios katastrofos (ar ne todėl mėgstame ir kompiuterinius žaidimus?). Tačiau, kaip ir pasaka, fantastinis filmas yra žiūrovą auginanti pamoka, padedanti gyvenime atskirti gera nuo bloga ir pasirinkti tai, kas yra teisinga.

Trejus metus sekėme hobito Frodo žygį „Žiedų valdovo“ trilogijoje, o praėjusiais žavėjomės keturių vaikų nuotykiais Narnijos karalystėje. Šiemet su filmu „Auksinis kompasas“ esame kviečiami persikelti į dar vieną fantastinį pasaulį. Prieš džiaugsmingai bėgdami pirkti bilietų į kiną truputį stabtelkime. Gal žvilgtelkime, koks jis ir kuo skiriasi nuo ankstesnių filmų?

Visi trys filmai sukurti pagal populiarias knygas vaikams. „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas ir „Narnijos kronikų“ autorius C. S. Lewisas savo knygose norėjo pavaizduoti amžiną gėrio ir blogio kovą, vykstančią ir realiame gyvenime, o „Auksinio kompaso“ autoriaus Philipo Pullmano knygų tikslas yra visiškai kitoks – parodyti, kad Dievo nėra. Tiksliau, kad tai, kas vadinama Dievu (knygoje jis vadinamas Autoritetu), tėra tik klastingai pasaulį valdantis niekingas apsimetėlis, kurį galima ir reikia nuversti nuo sosto. Pulmanas apverčia aukštyn kojomis tradicinę gėrio ir blogio sampratą. Jo knygose gėrį simbolizuoja ne Dievas, bet Šėtonas (kurio vardu knygoje veikia lordas Asrielis). Pulmanas ne tik yra ateistas (žmogus, neigiantis Dievo buvimą), bet ir siekia įrodyti, kad religija yra blogis. Jo knygose rasime Bažnyčią (dar vadinamą Magisteriumu), kuri yra blogio įrankis, veikiantis apsimetėlio Dievo vardu. O matant, kaip ji vaizduojama knygoje, tampa aišku, kad jo pyktis visų pirma yra nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią.

Filmo kūrėjai, bijodami perkelti į ekraną aiškią nekrikščionišką religinę knygos žinią, galinčią atbaidyti dalį žiūrovų, pasistengė ją sušvelninti. Dar prieš filmo pasirodymą buvo pareikšta, kad jame ir jo tęsiniuose nebus jokios užuominos apie Dievą (vietoj to naudojant žodį Autoritetas). Paslaptinga vaikus grobianti organizacija, vadinama tik Magisteriumu vengiant knygoje pasitaikančio Bažnyčios vardo. Filmo režisierius yra prasitaręs, kad pirmu filmu siekė neišgąsdinti žiūrovo ir pripratinti jį prie naujo pasaulio, vildamasis, kad kitos ekranizacijos labiau atitiks originalo dvasią. Tad labai galimas dalykas, kad filmo tęsiniuose į paviršių išplauks atviresnė ir aiškesnė antikrikščioniška nuostata.

Už iš pirmo žvilgsnio nekalto pramoginio filmo slypi tikinčiajam nelabai maloni žinia. Ji vos įžiūrima ir vaikas jos neįžvelgs. Ar tai reiškia, kad numoję ranka galime eiti į šį filmą? Atsakysiu pasinaudodamas Philipo Pullmano knyga. Joje sutinkame paslaptingą materiją, pavadintą Dulkėmis, kuri kažkokiu nematomu būdu veikia pasaulio gyventojus. Tačiau tikrai žinoma, kad būtent Dulkės turi įtakos daemonui, t. y. žvėreliui, kurį turi kiekvienas knygos veikėjas, įgaunant galutinę formą. Šis žvėrelis, įkūnijantis žmogaus sielą ir atspindintis jo charakterį tam tikrą laiką gali keisti savo pavidalą, kol galiausiai veikiamas Dulkių įgyja pastovią formą. Philipas Pullmanas sako, kad daemonas simbolizuoja žmogišką išmintį, mokslą ir meną. Kitaip sakant, kultūrą. Taigi, autorius nedviprasmiškai mums sako, kad būtent kultūra keičia ir formuoja žmogų. Tad, mieli tėveliai, gerai pagalvokite, ar verta, kad ir pramogos dėlei, investuoti į filmą, kuris galbūt kaip tos Dulkės, nepastebimai formuos svetimą krikščioniškai pasaulėžiūrą. Gal geriau kartu su šeima sekmadienį nueiti į bažnyčią ar pasimelsti – nes žmogų augina ne tik jį supanti kultūra, bet ir buvimas su Dievu.