2012 m. vasario 4 d.
Buvote miesto ar kaimo vaikas?
Buvau pats tikriausias miesto vaikas, nors žinojau, kad pieną „gamina“ karvės, o kiaušinius – vištos. Patekusi į kaimą, paniškai bijodavau naminių gyvulių ir atsisakydavau iš tetos namelio net koją kelti į lauką, kad koks jautis ar kalakutas manęs nesuėstų.
Ar turite brolių, seserų?
Turiu seserį, daug už save jaunesnę, bet dabar ji yra jau visai suaugęs žmogus, nors man atrodo – kad vaikas.
Kuo norėjote būti užaugęs? Dabar esate ir rašytojas, ir režisierius. Kas dar esate?
Baigęs darželį, norėjau iš karto eiti dirbti Kauno zoologijos sodan direktoriumi, bet tėvai neleido, sakė – per jaunas. Tad norom nenorom teko lankyti Vilniaus A. Vienuolio vidurinę mokyklą. O zoologijos sode norėjau dirbti dėl to, kad buvo labai gaila narvuose laikomų žvėrių. Galvojau – įsidarbinsiu ir kurią nors naktį paleisiu į laisvę! Bet tada dar nepagalvojau, kaip atrodytų Kauno gatvėmis ryte bėgiojantys liūtai ir tigrai… Dabar esu penkių vaikų tėtis – tai pati smagiausia profesija, o iš jos atsiranda ir visos kitos: pasakų rašymas, vaikiškų spektaklių režisavimas Lietuvos teatruose, filmų vaikams ir moksleiviams kūrimas.
Vaikystėje labiau mėgote skaityti ar žaisti su draugais?
Mėgau, o ir reikėjo dirbti suaugusiųjų darbus. Jais tiesiog didžiavausi. Žaidžiančios savęs neprisimenu. Mano vaikystė buvo natūraliai, kaimiškai spalvinga.
Kokią knygą perskaitėte pačią pirmąją?
Reformatų giesmyną. Ir dabar iš visko, ką sukūriau drauge su kompozitoriais, labiausiai vertinu kalėdinę giesmę, kurią atlieka Virgilijus Noreika arba Judita Leitaitė. Ačiū kompozitoriui Jaroslavui Cechanovičiui už nuostabią tos giesmės melodiją.
Kuo skiriasi poetai nuo kitų žmonių?
Šiaip jau tai pats normaliausias žmogus kaip ir kiekvienas kitas. Skiriasi gal tik jo darbo pobūdis. Normalus žmogus kasdien nustatytu laiku eina į darbą, o poetas gali savaitėmis „tinginiauti“, tačiau užėjus „kūrybiniam debesiukui“ – per kelias dienas nuveikti mėnesio darbą.
Ar tikite stebuklais?
Argi reikia tikėti tuo, kas yra? Knygoje apie Katšunį aprašiau, kas Bernardui atsitiko iš tikrųjų. Kol nesutiko Katšunio, stebuklų jis nematydavo. Prausdavosi, laukdavo autobuso, ruošdavo pamokas, skambindavo močiutėms – žodžiu, darydavo begalę gerų ir reikalingų darbų, tačiau per tą skubėjimą nespėdavo pamatyti stebuklų. O norėdamas pamatyti stebuklą turi nors trumpam nustoti daręs tai, ką darei iki tol, primerkti akis ir kelioms akimirkoms nustoti kvėpuoti. To mane išmokė Bernardas, kai pasakojo apie Katšunį. Pabandžiau ir – o stebukle! – iškart pamačiau vaiką su katino uodega. Tai atsitiko vasarą, Vilniuje, Gedimino prospekte esančioje lauko kavinėje.
Dabar vaikštinėju ir žvalgausi. Stebuklai lįste lenda į akis. Patikėkite, gyventi jie nė trupučio netrukdo. Priešingai, padeda. Labai. Visi stebuklus matantys žmonės yra laimingi.
Gimėte Dauguose, dabar gyvenate Klaipėdoje − kaip čia atsitiko?
Mano tėvai − pokario mokytojai, taigi kaip čigonai keliaudavo iš vieno krašto į kitą. Tėvas − dzūkas, mama − žemaitė, greitai persikėlėme į jos tėviškę. Mokyklą baigiau Švėkšnoje, labai gera mokykla buvo, puikūs mokytojai, o ir pats miestelis garsus: prie grafo Pliaterio rūmų…
Esate rašytojas, o studijavote matematiką. Kodėl taip pasirinkote?
Matematika mokykloje man prasčiausiai sekėsi. Anuomet buvo vertinama penkiabale sistema: visų kitų dalykų turėjau penketus, o matematikos − ketvertą. Taigi pamaniau, kad mano matematikos mokytojas geras specialistas, teisingai vertina. Norėjau daugiau išmokti. Paskui pats dirbau matematikos mokytoju. Iš pradžių paprastoje mokykloje, paskui keletą metų teko dirbti ir su aklaisiais.
Kuo norėjote būti užaugusi?
Iš pradžių norėjau būti gydytoja, bet vėliau turėjau slaptą svajonę, apie kurią niekam nepasakojau – tapti rašytoja. Apie šią svajonę papasakojau tik išleidusi pirmą knygą.
Koks žaidimas buvo mėgstamiausias tada ir koks dabar?
Labiausiai mėgau žaisti mokyklą ir būti mokytoja. Kartais dabar taip pat žaidžiu šį žaidimą: mokau mokytojus ir režisierius, kaip žaisti teatrą su vaikais. Manau, kad ir dabar šis žaidimas – vienas iš mėgstamiausių.
Iš sportinių žaidimų labiausiai mėgstu badmintoną, tenisą ir tinklinį. Ir tada, ir dabar.
Bitutė kalbina Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dvyliktokę Urtę Uliūnę. Ji ne tik knygas rašo, bet dar groju smuiku moksleivių stygininkų orkestre ir ansamblyje. Nemėgsta matematikos ir apskritai skaičių, žavisi knygomis. Ypač A. Milno „Mike Pūkuotuku“. „Šis meškiukas turėtų būti pavyzdys visiems paniurėliams ir nuožmiems žmonėms“, – sako Urtė. Šiaip jaunoji rašytoja yra optimistė ir labai spontaniška. Mėgsta visokiausius miltinius patiekalus, savo sodą po lietaus (tada jis pilnas visokių mažų padarėlių) ir, žinoma, nutrūktgalviškas linksmybes su mylimais draugais.
Bitutė kalbina poetą, kuris daugiau rašo suaugusiesiems. Nors gal ir vaikams nemažai kuria, tik, matyt, ne viską linkęs spausdinti ir leidykloms patiki tik pačius geriausius eilėraščius. Štai kodėl taip ilgai laukiame nuostabių Valdemaro Kukulo eilėraščių vaikams. Susipažinkite su poetu ir keletu jo eilėraščių.
Kuo skiriasi poetai nuo kitų žmonių?
Šiaip jau tai pats normaliausias žmogus kaip ir kiekvienas kitas. Skiriasi gal tik jo darbo pobūdis. Normalus žmogus kasdien nustatytu laiku eina į darbą, o poetas gali savaitėmis „tinginiauti“, tačiau užėjus „kūrybiniam debesiukui“ – per kelias dienas nuveikti mėnesio darbą. Skaitykite toliau »
Net neabejoju, kad mokate bent vieną šios poetės eilėraštį mintinai. Pamačiau knygyne naują Violetos Palčinskaitės pjesių ir eilių rinkinį „Skersgatvio palangės“ ir paklausiau ta proga keleto dalykų.
Ar prisimenate savo pirmąjį matytą spektaklį?
O taip! Tai buvo „Vilkas ir septyni ožiukai“ Kauno dramos teatre. Vos tik scenoje pasirodė vilkas, pradėjau garsiai verkti. Mama įtikinėjo, kad vilkas netikras. Bet kai vilkas scenoje pasirodė antrą sykį, grasindamas suėsti septynis ožiukus, neabejojau, kad jis praris ir visus salėje sėdinčius vaikus. Pradėjau taip garsiai bliauti, kad teko mane išvesti iš teatro…
Daugiau straipsnių ieškokite archyve.
