Visai neseniai Piškus susidraugavo su Joriu, kuris dabar su savo tėveliais gyvena Australijoje. Kolorado vabalas pasišaipė: „Kaip tu galėjai susidraugauti, jei su Joriu ir jo mama tik elektroniniu paštu susirašinėji?“ Bet Piškus atšovė: „Aš manau, kad tikrus draugus ir iš laiškų gali pažinti…“ Šįkart pasakojimas apie Australiją, nors Piškus ten ir nesilankė, tačiau Jorio pasakojimas tikrai įdomus.

Australija 

Pagrindiniai faktai:
Plotas: 7 741 220 km2
Gyventojų: 18 751 000
Sostinė: Kanbera
Kalba: anglų
Piniginis vienetas: Australijos doleris
Aukščiausias taškas: Kosciuškos kalnas (2228 m)
Ilgiausia upė: Maris (2589 km)
Didžiausias ežeras: Eras (9583 km2)

Australija yra šešta pagal dydį pasaulio šalis, be to, tai mažiausias, plokščiausias ir sausiausias žemynas. Jis buvo atskirtas nuo kitų žemės masyvų, kai prieš kokius 65 milijonus metų atskilo nuo Antarktidos.

Pirmieji Australijos gyventojai buvo aborigenai, atvykę iš Pietryčių Azijos. 1770 metais į rytinę Australijos pakrantę atplaukė kapitonas Džeimsas Kukas ir paskelbė, kad ji priklauso Didžiajai Britanijai. 1901 metais Australija tapo nepriklausoma valstybe.
Didžiausi Australijos miestai – Sidnėjus, Melburnas ir Brisbanas.

Sidnėjuje, arba Sidnyje, gyvena ir Joris. Štai jo laiškas:

Bitute,

Aš esu Joris ir man labai labai greitai bus ketveri.

Jau antrus metus kepu po Australijos saule, gal todėl tėveliai dažnai mane vadina „spirgiuku“. Dvejus metus nemačiau sniego, – laižau jį tik iš tirpstančio šaldytuvo kameros.

Gyvenu Sidnėjuje, prie Botanikos įlankos, kur ištisus metus labai šilta ir viskas apsivertę aukštyn kojomis. Kai Lietuvoje balta, šalta, snieguota žiema, Australijoje – drėgna ir karšta vasara. Net Kalėdų Senelis čia vaikšto su šortais, o vietoj sidabrinės šerkšnuotos lazdos rankose laiko irklus ir pas vaikus atirkluoja banginiais pakinkyta valtimi iš Ramiojo vandenyno.

Kai Lietuvoje diena, ir žvirbliai čirškia ant tvorų, čia jau labai labai tamsu: tik didžiuliai šikšnosparniai skraido tarp namų, netgi man dažnokai būna nejauku.

Tikrai tikrai… Australijoje ir paukščiai, ir žvėreliai truputį keistoki, visai nepanašūs į mūsų lietuviškus žvirblius, varnas, žiogus ir sliekus.

Su vietiniais paukšteliais aš jau baigiu susidraugauti: dažnokai prie namų lesinu žuvėdras. Jei atskrenda triukšmadarė kvatoklė kukabara, ją irgi duonos kriaukšlele pavaišinu. Pelikanas gal kiek išdidus, bet leidžiasi per kelis žingsnius apžiūrimas.

Pasisekė man ir didžiausią pasaulyje miegalę koalą atsimerkusią apkabinti, nes paprastai tos tinginėlės miega po 20 valandų per parą. Kengūrų šeimynėlė labai draugiškai priima visus vaikus į savo būrį.

Vienąkart net saulėje besišildantį krokodilą pasisekė už nosies patampyti.

Tik jeigu pakeliui susitinku apie pusės sprindžio tarakoną (ilgis – be ūsų), mandagiai pasitraukiu ir duodu jam kelią… Kažkada prie laiptinės durų tupėjusiam keturių plytų ūgio žiogui-vorui bijojau net iš tolo „labas“ pasakyti.

Tad taip ir gyvenu aš čia, kartais draugauju, o kartais kariauju.
Turiu dar vieną didelę svajonę – norėčiau patampyti liūtą už ūsų… Bet teks dar paaugti ir Afrikos palaukti…

Siunčiu pačius šilčiausius linkėjimus „Bitutei“ ir visiems visiems vaikams.

Joris Makauskis,
Sidnėjus