Vieną rytą Piškus pajuto begalinį norą keliauti. Išsitraukė pasaulio žemėlapį, užsimerkė ir bedė pirštu, mintyse slapčia galvodamas: „Kur dursiu, ten ir keliausiu“. Ir pataikė į Belgiją. Tad nieko nelaukęs susikrovė kuprinę, pasiėmė fotoaparatą ir iškeliavo.

Lankydamasis Belgijoje (kuri yra perpus mažesnė už Lietuvą) Piškus girdėjo žmones kalbant tai viena kalba, tai kita. Jam tai pasirodė labai keista – vėliau sužinojo, kad čia žmonės kalba net trimis kalbomis: olandų kalbą (dar vadinamą – flamandų) vartoja 60 proc., prancūzų – 40 proc., o vokiečių – 1 proc. Belgijos gyventojų.

Parkuose galioja labai griežtos taisyklės, pavyzdžiui, triukšmauti galima tik iki 22 valandos, vedžiojant šuniuką būtina turėti maišelį jo paliktam „turtui“ surinkti, kitaip gali gauti 250 eurų (862 litų) baudą.

Belgijoje labai populiaru dalyvauti kokios nors jaunimo organizacijos veikloje. Vaikui atšventus 6-ąjį ar 7-ąjį gimtadienį, tėvai dažnai renka jam organizaciją, kur jis galėtų tobulėti, susirasti draugų. Maždaug ketvirtis milijono mergaičių ir berniukų dalyvauja įvairiuose kassavaitiniuose jaunimo organizacijų susitikimuose. Viena didžiausių organizacijų yra „Chiro“, turinti apie 100 000 narių.

Dauguma belgų yra Romos katalikai (75 proc.), ketvirtis gyventojų – protestantai ir kitus tikėjimus išpažįstantys žmonės. Bitutei, norėjusiai įskristi ir pasidairyti po bažnyčias, pasirodė labai keista, kad dauguma bažnyčių Belgijoje įprastomis savaitės dienomis būna uždarytos. Duris tikintiesiems atveria tik per sekmadienines Mišias. Patys belgai sako, kad taip yra dėl to, kad darbo dienomis žmonės retai užsuka į šventoves, o palikti jų duris visada atviras – nesaugu.

Belgų pasididžiavimas, ypač vaikų mėgstamas, – šokoladas. Šokolado pabarstukai, kurie pas mus naudojami tortams bei desertams puošti, beriami net ant sumuštinių.
 
O ant pusryčių ar vakarienės stalo visada rasi įvairiausių rūšių šokoladinių kremų, kurie tepami ant bandelių.

Belgai labai mėgsta prancūziškas bulvytes, kurias, jų manymu, iš jų pasigrobė prancūzai ir jas išpopuliarino.

Briuselyje – Belgijos sostinėje Piškus nustebo pamatęs ant namų sienų galybę piešinių. Visi tokie įvairūs, o kai kurie tokie tikroviški, kad, pavyzdžiui, ant sienos nupiešta mašina atrodo kaip tikra – rodos, spustelėsi rankeną, įlipsi vidun ir pasileisi Briuselio gatvėmis…

O kaipgi neaplankyti Briuselio simbolio – besišlapinančio berniuko, šalia kurio visada gausu besifotografuojančių turistų. Pasakojama, kad prieš daugelį metų Briuselį siaubdavę gaisrai. Jie taip nuniokodavo miestą, kad prireikdavo daug laiko pastatams atstatyti. Kartą, kai buvo beprasidedąs dar vienas gaisras, mažas berniukas pradėjo šlapintis ir – gaisras liovėsi… Miestas buvo išgelbėtas!

Belgai – labai tvarkingi žmonės. Jie kruopščiai ir dėmesingai prižiūri savo namų aplinką, taip pat daug dėmesio skiria atliekoms rūšiuoti (ko mums dar labai trūksta). Briuselio gatvėse visur prie parduotuvių matyti popierius, kartonas, atskirtas nuo kitų buitinių atliekų.

Kad ir koks oras būtų, belgai – ir mažieji, ir didieji – labai mėgsta minti dviračius. Tai mėgstamiausia jų susisiekimo priemonė.

Rašė Ieva Elzbutaitė