Vaikai žino, ką reiškia žiūrėti filmą. Jeigu suaugusieji dar pamena slėpynių žaidimą – supras ir jie. Kai įsiropšti į medžio lapijoje įkurtą buveinę ir stebi, kaip visi ieško tavęs, šaukia vardu, grasina paliksią ir išeisią, tu tik šypsaisi sau į ūsą ir mėgaujiesi gyvenimu, kuris sukasi tau po kojomis. Stebimas gyvenimas yra tavo, nors dalyvauji jame laikinai. Tik stebi ir mąstai, kaip elgtumeisi, jeigu pats būtum ieškotojas. Panašus jausmas apima kino teatre žiūrint gerą filmą. Daug jų bus 4-ajame Tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje rugsėjo 21–29 d. Vilniaus kino centre „Skalvija“. 

Šių metų festivalyje svečiuosis rinktiniai vaikams ir jaunimui skirti filmai iš Suomijos, Švedijos, Danijos, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Lietuvos. Tegul pavydi mamos, tėčiai ir išpuikę vyresnieji broliai. Šį kartą ne jie vesis vaikus į kiną, bet – jeigu klausys ir bus geri – vaikai nusives juos! 

Filmą „Vinkės arkliukas“ (Olandija, 2005) geriausiai supras jaunesnieji. Tai istorija apie šešiametę mergaitę Vinkę, kuri su savo mama iš Kinijos atsikrausto į Olandiją. Vinkei sunku mokytis svetimos kalbos ir dar sunkiau – susirasti draugų. Kartą grįždama iš mokyklos ji randa arkliuką ponį ir ima jį lankyti. Kai ponis suserga ir miršta, Vinkė ima svajoti apie savo nuosavą arkliuką. Kartą mokykloje ji sužino apie „kažkokį“ barzdotą Kalėdų Senelį, dalijantį dovanas geriems vaikams. Vinkė jau žino, ko jį paprašys. Bet ar visi išsipildę norai išeina į gera? Tai smagi istorija, kaip vaikams tenka patiems atrasti ir perprasti svetimą kultūrą atsidūrus nežinomoje aplinkoje. Savotiškos slėpynės, kurias tenka žaisti daugeliui vaikų! Visai šeimai skirta juosta „Vilko paslaptis“ (Suomija, 2006) narplioja dvylikametės mergaitės ir ją prieš daugelį metų palikusios mamos santykius. Labai įdomu, kad vieną pagrindinių vaidmenų čia atlieka gamta – nenuspėjami vilkai, kraujo ryšys ir prigimties dėsniai. 

Lietuvių režisierės Inesos Kurklietytės filmas vaikams „Varnų ežeras“ (2006) sparčiai populiarėja visoje Europoje. Keturi didmiesčio pašonėje gyvenantys berniukai kasdien stebi kylančius ir besileidžiančius karinius lėktuvus ir žaidžia savąjį karą. Pasislėpę apleistame angare sukuria lėktuvą-skraidyklę. Vieną dieną atvykę į savo landynę, aptinka įsibrovėlį. Belieka skelbti karą ir ginti savo tvirtovę. Bet ar visos kovos turi nugalėtojus ir pralaimėtojus? Vieną juokingiausių ir kartu rimčiausių istorijų pasakoja filmas „Persis, Bizonas Bilas ir aš“ (Švedija, Danija, 2005). Berniukas Ulfas įsivaizdavo, kad tai bus įprastos vasaros atostogos: jis aplankys senelius saloje, plaukios, erzins brolį, leis laiką su draugais, o naktimis krizendamas skaičiuos, kiek kartų pirsteli senelis. Tačiau šįkart Ulfas įsimyli Pią. Be to, atvažiuoja draugas Persis ir šoka su Ulfo svajonių mergina! Akivaizdu, kad ši vasara Ulfui bus gausi nuotykių, draugystės, pavydo ir meilės. 

Dar vienas filmas apie vaikų ryžtą ir savo svajonių siekimą – „Vitus“ (Šveicarija, 2006). Nepaprastai gabus vaikas Vitus dar nelankė darželio, kai pradėjo skaityti enciklopedijas, o penkerių – jau buvo pianistas virtuozas. Berniukas nepatenkintas genijaus gyvenimu, todėl imituoja nelaimingą atsitikimą, kad galėtų gyventi „normaliai“, kaip visi vaikai. Vienintelė vieta, kur Vitus jaučiasi laimingas, – jo ekscentriškojo krikštatėvio dirbtuvės. Jaunasis genijus, nepaisydamas tėvų prieštaravimo, ima domėtis aviacija. Vienas viltingas šuolis padės įsibėgėti jo svajonei ir gyventi savaip.

Visiems savo klasės draugams rekomenduokite pasižiūrėti filmą „Pavaduojančioji mokytoja“ (Danija, 2007). Jūs suprasite, apie ką kalbama. Dažniausiai vaikai nemėgsta pavaduojančiųjų mokytojų. Filme 6b klasės vaikai įtaria, kad jų naujoji pavaduojančioji mokytoja yra ateivė iš kitos planetos! Mokytoja Ulla Harms ima rengti vaikus kažkokiam paslaptingam tarptautiniam konkursui Paryžiuje, stebina juos ne tik savo nežemišku šaltumu ir šiurkštumu, bet ir antgamtiška savybe skaityti mokinių mintis. Vaikams niekaip nepavyksta įtikinti tėvų, jog jų mokytoja yra ateivė iš nežinomos planetos. Tėvai mano, jog tai – tik neribotos vaikų fantazijos vaisius, vaizdo žaidimų ir beprotiškų filmų padarinys. 

Naivūs tie tėvai, bet reikia suprasti ir juos. Todėl filmas „Mano mama“ (Suomija, 2005) ir kviečia pamąstyti apie tokias gyvenimo istorijas, kurių kartais nepavyksta išvengti nei tobuliems vaikams, nei tobuloms jų mamoms. Veiksmas vyksta Suomijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Devynmečio Eero tėvas išsiunčiamas į frontą. Netrukus šeima lieka be maitintojo, kasdieniai rūpesčiai visiškai sugniuždo Eero motiną Kirsti. Ji nebepajėgia rūpintis sūnumi ir išsiunčia jį į Švediją „dėl jo paties saugumo ir gerovės, kol pasibaigs karas“. Bet Eerui sunku suprasti šias priežastis. Atvykęs į nepažįstamą šalį, Eeras prisiriša prie naujosios mamos Signės. Pasibaigus karui ateina laikas grįžti namo ir berniukas turi priimti sprendimą, nulemsiantį visą jo gyvenimą. 

Graudu, bet tikra. Tuo kinas ir žavus, kad visokią – graudžią, gėdingą, juokingą ir dramatišką – tikrovę leidžia patirti ne savo kailiu. Žiūri ir tiki tuo, kas vyksta, nes tai yra gyvenimas. Gal dar ne tavo, bet tavo bendraamžių. Žiūrėti filmą beveik kaip sėdėti pasislėpus medyje. Stebėdamas gali daug sužinoti, pasimokyti iš kitų patirties. Nes niekada nežinai, kada tu būsi „ieškotojas“, o medyje slėpsis kiti… Susitiksime Tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio slėptuvėje! 

Gero kino ieškotojai