Mūsų istorijoje esama daugybės įdomiausių dalykų. Atskirai norėtųsi parašyti apie Mažąją Lietuvą, kurios didelė dalis žemių dabar priklauso Rusijai, nes čia gyvenę lietuviai traukiasi užmarštin, o jų raštijos paminkluose paliktas paveldas mums, lietuviams,  yra be galo svarbus.

Kadaise, rašydamas apie Mažąją Lietuvą, žymus lietuvių tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys rašė, kad mūsų istorijoje šiam kraštui skirtina pirmoji vieta. Mat čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, išversta Biblija, užrašytas ir paskelbtas pirmasis dainynas, pirmieji patarlių ir priežodžių rinkiniai.

Tautosaka Mažojoje Lietuvoje susidomėta gerokai anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Gyvoji kalba, jos posakiai, patarlės ir priežodžiai buvo vartojami religiniuose, moksliniuose ir pasaulietiniuose raštuose. XVII a. čia pasirodė pirmasis smulkiosios tautosakos rinkinėlis su daugiau kaip 100 patarlių ir priežodžių.

Mažosios Lietuvos šviesulio J. Brodovskio trisdešimt metų rengtas vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas vertintinas kaip didžiausias XVIII a. lietuvių kalbos paminklas. Jame pateikiama apie 2000 patarlių ir priežodžių, daugiau kaip 100 mįslių ir minklių. Itin vertingi paties J. Brodovskio paaiškinimai, kaip antai: „Netrenk Dievą medžiuosna. [Nesigirk savo laime. Šiandien tau, rytoj man. Dar niekas nežino, kam laimė nusišypsos]“.

Tautosaką šiame krašte užrašinėjo ir patys lietuviai, ir čia gyvenantys ar pasisvečiuoti užsukę kitataučiai. Didelę įtaką lietuvių tautosakai rinkti ir skelbti Mažojoje Lietuvoje turėjo Mykolo Merlino kvietimas raštuose remtis gyvąja šnekamąja kalba ir tautosaka, taip gryninti literatūrinę lietuvių kalbą ir ją ugdyti.

Jį palaikė Jonas Šulcas, pats rinkęs dainas Mažojoje Lietuvoje. Tam pritarė ir Pilypas Ruigys, rinkęs lietuvių tautosaką, tyrinėjęs lietuvių kalbą, talkinęs verčiant Bibliją, ruošiant įvairius giesmynus, katekizmus. 1747 m. sudarė ir išleido „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną“ su tautosakos pavyzdžių priedu ir straipsniu „Lietuvių kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ vokiečių kalba. Norėdamas pailiustruoti būdingiausias lietuvių kalbos ypatybes – žodingumą, pasak jo, iš graikų kalbos, paveldėtą grakštumą, melodingumą, pirmą kartą išspausdino trijų lietuvių liaudies dainų poetinius tekstus su vertimais į vokiečių kalbą: „Aš turėjau žirgelį norint mažą“, „Aš atsisakiau savo močiutei“, „Anksti rytą rytužį saulužė tekėjo“, taip pat patarlių, priežodžių, mįslių, apie šimtą retesnių lietuviškų posakių.

Pirmasis apie lietuvių dainas palankiai atsiliepė vokiečių filosofas ir rašytojas G. E. Lesingas: „Aptikau įdėtą retenybę, kuri mane be galo nudžiugino. Tai buvo keletas lietuviškų dainų arba dainelių tokia forma, kaip jas ten dainuoja paprastos mergaitės. Koks naivus sąmojis! Koks žavus paprastumas!“ Vėliau vokietis J. G. Herderis „Tautų dainose“ paskelbė aštuonias lietuvių liaudies dainas. Ypatingo dėmesio susilaukė daina „Aš atsisakiau savo močiutei“, mat ją panaudojo garsus vokiečių poetas J. V. Gėtė muzikinėje dramoje „Žvejė“, parašytoje 1781–1782 m.

1825 m. pasirodė žymiausias lietuvių dainų rinkinys – Liudviko Gedimino Rėzos „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Jame buvo skelbiamos 85 dainos, tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis bei muzikinis priedas su 7 dainų melodijomis.

Pasakojamąją tautosaką Mažojoje Lietuvoje 1852 m. rinko ir žymus vokiečių kalbininkas, Jenos universiteto profesorius Augustas Šleicheris.

Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas, leksikografas Vilius Kalvaitis 1888–1894 m. aplankė daugiau kaip 90 Mažosios Lietuvos parapijų lietuviškų kaimų, rinko ir užrašinėjo dainas, pasakas, patarles ir priežodžius, mįsles. Pirmasis jo surinktų dainų rinkinys „Naujausios lietuviškos dainos“ pasirodė 1886 m., kitas „Rūtų lapeliai“ – 1894 m. Apie 560 jo surinktų sakmių ir pasakų paskelbė Jonas Basanavičius knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903).

Nemažai tautosakos užrašė ir kiti šio krašto šviesuoliai, kultūros ir visuomenės veikėjai XX a. pirmojoje pusėje. Šiandien aktyviai ją renka Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ir kitų mokyklų moksleiviai.

XX a. pabaigoje tautosakininkas, baltų mitologijos žinovas Norbertas Vėlius apgailestavo: „Baigia nutilti paskutinis lietuvninkų žodžio aidas, tiek amžių skambėjęs nuo Šventapilės iki Klaipėdos“, tad norint jį išgirsti belieka skaityti senuosius tautosakos rinkinius, giesmynus, Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kitus religinius ir pasaulietinius raštus.

Rašė Rita Repšienė