Kelionės po Lietuvą

Jeigu kada užsuktumėte į Akmenę, būtinai aplankykite unikalų gamtos kampelį – Kamanų valstybinį gamtos rezervatą.

Pelkė gali priminti baisią pasaką

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei staiga vieni atsidurtumėte klampiame pelkyne? Kur žengi žingsnį, ten liūliuoja kemsynai, kur apsidairai, ten žvelgia klampynių akys ir ežerokšniai. Eini eini, o galo nesimato, nes pelkynas – didžiulis… Nė vieno žmogaus, nė vienos sodybos, tik retkarčiais pasigirsta vilko staugimas ar retų nematytų paukščių klyksmai. O kur dar vabzdžių ir vabalų gausybė, sklaidanti tiesiai priešais akis.

Ne kiekvienas drąsuolis išdrįs leistis gilyn į pelkę. Tam gali ryžtis tik gamtininkai ar mokslininkai, kuriems įdomu tyrinėti pelkės augalų ir gyvūnų gyvenimą. Vienas pirmųjų pelkės tyrinėtojų buvo profesorius Povilas Matulionis. Daugiau nei prieš 100 metų jis pastebėjo, kokia nepakartojama ir reta yra Kamanų gamta, todėl ragino žmones neliesti pelkyno, kad neišnyktų jo unikali augalija ir gyvūnija. Tačiau tik po daugelio metų, 1979 metais, Kamanos buvo paskelbtos valstybiniu gamtos rezervatu.

Mokomasis pažintinis takas

Nors šiandien rezervatu rūpinasi daug gamtos specialistų, jis nėra uždaras. Tie, kas domisi gamta, gali pažinti pelkės gyvenimą eidami mokomuoju pažintiniu taku. Ekskursiją, trunkančią apie 2 valandas, lydi direkcijos darbuotojas – jis ne tik saugiai veda per pelkę, bet ir pasakoja apie gamtą. Take yra keletas stotelių. Bebrynės stotelėje galima atpažinti elnio, briedžio, šerno, vilko pėdas. Ir, žinoma, pasidžiaugti bebrų statybininkų triūsu – užtvanka ir jų namais. Senosios sodybvietės stotelėje galima pamatyti vis dar augančius apleistos sodybos augalus, nors žmonės čia nebegyvena jau 30 metų. Kai kurie augalai sulaukėjo, kai kurie visai išnyko… Lago stotelė – tai aukštapelkės pakraščio zona, kur nuo aplinkinių aukštumų subėga vanduo. Čia susiformavę durpynai, kurių storiausias sluoksnis siekia net 7 metrus gylio. Šioje zonoje auga drėgmę mėgstantys augalai: viksvos, samanos, kiminai. O Šiaurinė klampynė – tai atvira pelkės plynė, apsupta kreivų pušelių ir siūbuojanti įvairiarūšių kiminų patalu. Čia atsiveria pelkių akys ir lelijomis pasidabinę ežerokšniai (jei neteko girdėti tokio žodžio, paaiškinsime: ežerokšnis – tai kelių klampynių akių junginys). Iš Šiaurinės klampynės išteka pelkės upelis – klampupis. Klampynės duburiai padengti minkštomis kiminų vejomis. Čia kiminai pasinėrę ar pusiau pasinėrę į vandenį, o jų spalva priklauso nuo aplinkos, kurioje auga – ta pati rūšis skirtingose vietose gali turėti vis kitokį atspalvį.

Žmogui gyventi pelkėje būtų labai sunku, o štai kai kurie augalai ir gyvūnai puikiai prisitaikę prie tokių sąlygų. Ar galite įsivaizduoti, kad Kamanų rezervate užregistruotos net 3652 augalų, grybų ir gyvūnų rūšys! Drėgmėje gausu maisto medžiagų, todėl jie gali puikiai išgyventi. Vien grybų čia daugiau nei 200 rūšių. Tačiau nei grybauti, nei uogauti Kamanose negalima. Žmonės turi netrikdyti gamtos ramybės, kad neišnyktų retos augalijos ir gyvūnijos rūšys.

Akmenės vaikai pažįsta savo pelkyną

Jau pradinėse klasėse Akmenės moksleiviai susipažįsta su gimtojo pelkyno gamta. Vaikai su savo mokytojais išsiruošia į ekskursijas pažintiniu mokomuoju taku. Štai Akmenės gimnazijos ketvirtokė Monika Laucevičiūtė pasakoja: „Kai buvau Kamanų pelkėje, man labai patiko graži gamta. Ypač didžiuliai pelkių plotai. Daug įvairių retų augalų ir gyvūnų. Gyvūnai gyvena laisvi. Anksčiau čia gyveno žmonės, o dabar likę tik natūralūs pievų ploteliai, kurie primena čia buvusias sodybas. Vaikščioti po pelkę galima tik pažintiniu taku, lydint darbuotojui. Čia griežtai draudžiama laužyti medelius, nes Kamanų rezervatas saugomas valstybės.“

Rašė Rimantė Lukošiūtė
M. Mačiulio, E. Platūkytės, A. Urbono ir G. Aleknos nuotr.