Aurelija Čeredaitė

Eželis stebėjo keistą sambrūzdį: į jo laukymę netoli Veprių miestelio rinkosi žmonės. Iš pradžių jie pastatė pavėsinę su dviem ilgais stalais ir pavadino tai – virtuve, vėliau papuošė ornamentais apeiginius vartus, o dar vėliau „išdygo“ visas spalvotų palapinių miestelis, kurio viduryje geltonavo milžiniška palapinė. Keistoje kariškos mašinos priekaboje kunkuliavo puodai.

– Oho! – tyliai sau mąstė Eželis, – kas čia bus? – ir susijaudinęs šmurkštelėjo į krūmus. – Reikia kantriai pralaukti naktį, o ryte tikrai viskas paaiškės, – nusprendė Eželis ir susirietė į kamuoliuką.

Ankstų rytą žmonės keliavo į piliakalnį sutikti saulės, nes rytas – ypatingas metas. Atrodo, kad visa gamta sustingusi pirmo spindulio laukime: mieguistas debesėlis patogiai įsitaisęs rūko glėbyje tik ir laukia, kuomet saulutė parausvins jo skruostus, o paukščiai lenktyniauja, kurio giesmelė bus pirmo spindulio ištikima palydovė. Žolynai, padabinti ryto rasos lašeliais šnibžda: mums trūksta spindulėlio, kuris žibėtų ryto rasoje. Žmonės ankstyvą rytą stengiasi ryto saulės šviesą paversti savo širdies šviesa, kad galėtų su kitais žmonėmis pasidalinti.

Eželis tik dabar suprato, kad žmonėms taip pat svarbus pirmas saulės spindulys su bundančio ryto garsais bei migla. Kitą rytą visi bėgo mankštintis, o kartu su žmonėmis lapsėjo ir linksmas šuo vardu Tukas. Eželis vos spėjo susiriesti į kamuoliuką, kai jis pribėgo prie jo, apuostė ir pasakė:

– Au! – Išvertus iš šunų kalbos tai reiškė „labas“, tačiau ne kiekvienas tai supranta, o kai kurie vaikai net bijo šio amsėjimo. Eželis buvo nemandagus ir nesisveikino, nes nebuvo pratęs sveikintis su šunimis. Taip atsitinka ir vaikams, kurie nepratę sveikintis su šunimis. Jie neatsako į amsėjimą.

Žmonės rinko žemuoges, gėles ir žoleles. Žemuoges valgė. Šuo Tukas taip pat jas ėdė, tik pats nerinko, o stengėsi paragauti uogas iš žmonių saujos. Žolėmis ir gėlėmis puošė audinius ir vėliau iš jų darė apeiginius apsiaustus.

Kiti stovyklautojai, su mokytojo Ramūno pagalba, sukrovė aplink kelmą keturis mažus lauželius. Tiek didelį laužą, tiek mažą lauželį, reikia mokėti sukrauti. Eželis nekantriai laukė, ką gi jie ruošiasi daryti? Netrukus prie keturių lauželių prasidėjo ugnies apeigos. Keturi žmonės kurstė ir prižiūrėjo keturis lauželius, viduryje ant kelmo sėdėjo žmogus, kuris norėjo atlikti ugnies apeigas. Jį šildė ugnelė iš keturių pasaulio pusių ir apvalė nuo visų negerovių, o ši apeiga vadinosi „penkių ugnių apeiga“. „Kodėl penkių ugnių apeiga“, – tyliai sau mąstė Eželis ir pagaliau suprato, kad penkta ugnelė – saulutė, kuri aukštai danguje sėdėdama ir visus stebėdama dosniai šilumą dalina. Po šios apeigos, jau kitoje vietoje, vyko teatralizuota ugnies pagerbimo apeiga ir Eželis išgirdo, kaip buvo dėkojama ugnies deivei Gabijai už tai, kad namus šildo, kad nevaikšto nekviesta kur tik užsigeidė, kad teikia šviesą, kad kantriai guli ugnies patalėlyje, kurį žmonės pakloja. Gabija, kuri buvo raudonai apsirengusi ir su ugniniu kamuoliu rankose dėkojo žmonėms, kad jie gerbia ugnį, kad nespjaudo, vandeniu ar pamazgomis nepila, gražiai ir švariai jos ugninį patalėlį kloja. (Paklotas ugnies patalėlis – tai krosnis arba aukuras vaizdingai žmonių pavadintas.) Po to Gabija paklausė, ar galėtų į svečius pas tokią švarią ir garbingą šeimininkę pasikviesti savo draugus ir bičiulius. Ji sutiko ir Gabija pasikvietė miško deivę Medeiną, kuri atėjo pagaliais barškindama, griausmakalbį Perkūną, kuris atėjo akmenimis dundėdamas, oro dievybę – Bangpūtį, kurio valioje sukelti audrą jūroje, Žemyną – žemės ir augmenijos deivę, Neptūną – vandens vadovą.

Kitą dieną vyko apeigos žemės deivės Žemynos garbei. Kas norėjo, galėjo pabūti Žemyna, tik reikėjo gražųjį gėlėmis ir žolėmis dabintą apsiaustą apsisiausti. Vaikai dėkojo Žemynai už žemės grožį: žydinčius augalus ir žaliuojančius medžius, už žoles, už daržoves ir vaisius, už grūdus iš kurių duona kepama. Žmonės atsiprašė Žemynos už teršalus, kurie liejasi žemę ir pasižadėjo ateityje ją saugoti ir rūpintis žemės švara.

Barzdotas dėdė Česlovas – auksarankis išmokė berniukus pasigaminti lankus, padarė ne tik medinius sostus bei suolus prie apeiginio laužo, bet ir akmeninį pagrindą duonkepei krosniai. Po to vaikai kojomis minkė molį. Labai smagus darbas vaikams. Eželiui taip pat magėjo paminkyti molį, bet jis buvo drovus ir nedrįso paprašyti.

Kai molis jau suminkytas, reikėjo iš jo gaminti molinius labai į cepelinus panašius bumbulus ir dėti juos ant smėlio piramidės, kuri buvo supilta ant krosnies pagrindo. Sudėjus tuos bumbulus, reikėjo užpildyti moliu tarpelius ir smagiai paploti. Per smarkiai ploti negalima, nes tuomet visai suplojamas molis. Bet, kaip tyčia, visi plojo per smarkiai, nes taip ploti žymiai smagiau!

Paskui – vėl minkymas. Tik šį kartą molis maišomas su smėliu, šiaudais ir mėšlu. Vėliau vėl daromi moliniai „cepelinai“, tik niekas jų nevalgė, o dėjo ant pirmojo „cepelinų“ sluoksnio ir paliko išdžiūti. Kitą dieną buvo iškirsta anga ir viduje esantis smėlis iškrapštytas lauk. Angoje sukrautos malkos ir užkurta ugnis, kad išdžiūtų ką tik pastatyta duonkepė krosnis.

Vakare, prie laužo stovyklautojai klausėsi poezijos ir dainų, kurias atliko Gediminas ir Vytautas.

Kitą dieną tiek vaikai, tiek suaugę rinko akmenis. Su dėdės Vaidenio pagalba juos dėliojo į keistą, susuktą eilę ir vadino tai – labirintu, kitus akmenis jie vežė prie upės, kur buvo statoma pirtis. Tuos akmenis sukrovė ir paliko viduje skylę malkoms sudėti. Pačią pirtelę apipynė šakelėmis ir apkaišiojo žolėmis. Ji kvepėjo kaip tik gali kvepėti vasara – visais žolynų kvapais iš karto. Joje buvo smagu pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių, o vėliau, kai pirtelė įkaito, dar smagiau buvo pertis pačių pasidarytomis vantomis.

Paskui visi – maži ir dideli ėjo labirintu. Eželiui patiko eiti labirintu, eidamas jis sukūrė eilėraštį:

Eželio labirintas

Eželis labirintą
Ėjo,
Žiniuonę susitikt
Norėjo.

Sutiko jis usnį,
Gyduoles žoles,
Jaunutį berželį,
Drovias ramunes.

Nupynė žiedelį
Iš lauko žolių,
Ir puokštę sudėjo  
Margųjų žiedų.    

Žiniuone, Ežytę  
Sutikti galiu.    
Patark, kuriuo    
Eiti turiu takeliu?  

Žiniuonė tik akį
Primerkė gudriai
Ir tarė: – teisingi,
Eželi, visi bus keliai…

Tik, suksi į kairę –
Draugų daug turėsi,
Į dešinę eisi –
Ežytę laimėsi!

Eželiui susopo
Mažutę širdelę
Į dešinę suko
Trumpos kojelės…

Tikriausiai žinote, kad pati svarbiausia vasaros šventė – Rasos. Kai žmonės išsiprausia pirtelėje, jie jau gali švęsti Rasas, kurios švenčiamos ilgiausią vasaros dieną ir trumpiausią naktį. Jau senovėje žmonės tikėjo, kad ši naktis – stebuklinga! Dėl to jie eina ieškoti paparčio žiedo, kuris suteikia galių pažinti augalų ir gyvūnų pasaulį. (Vėliau, įvedus krikščionybę, šią šventę pradėta vadinti Joninėmis švento Jono garbei.) Paparčio žiedą ieškoti reikia tyloje, kitaip niekaip neatrasi… Per Rasas žmonės renka vaistažoles, nes tuomet jos turi daugiausia vaistinių galių. Eželis matė, kaip žmonės pynė vainikus ir puošė jais galvas. Šuo Tukas taip pat pasipuošė pintu vainikėliu, kurį labai išdidžiai nešiojo.

Dar matė, kaip buvo minkoma tešla, kad vėliau pačių statytoje krosnyje galima būtų duoną iškepti. Duoną kepė ant varnalėšų lapų. Eželis labai stebėjosi, kad Česlovas paprašė pririnkti varnalėšų lapų ir visą duonkepę varnalėšomis apdėti, kad šiluma iš jos nepabėgtų. „Tai gudruolis tas Česlovas!“ – stebėjosi tyliai Eželis ir laukė pirmos laukymėje iškeptos duonelės. Matė, kaip ją iškepė ir net paragavo nukritusį trupinėlį, kuris buvo labai gardus. Šuo Tukas taip pat laukė, bet jam trupinėlio tikrai neužteko. Jis visą laiką buvo alkanas…

Laukymėje, kur augo trikamienis ąžuolas (iš kurio galima vyriškos jėgos pasisemti) ir penkiakamienė liepa (kuri dosniai moterišką medžio galią dalina), merginos augalais apipynė apeiginius vartus, pro kuriuos praeidami žmonės paliko visas praėjusių metų nesėkmes, bei viską, ko nenorėtų į kitus metus pasiimti, apsiprausė šaltinio vandeniu ir nusišluostė lininiu rankšluosčiu. Po to reikėjo užsimerkus eiti devynis žingsnelius ir skinti po žolelę devynis kartus. Su šia suskinta devynių gėlelių puokšte visi ėjo pas žiniuonius, kurie ateitį iš nuskintų gėlelių ir žolelių būrė. Išsibūrę ateitį, vainikėlius paleido upe plaukti…Tik šuo Tukas nepaleido vainikėlio ir jam ateities niekas neišbūrė…

Šalia didžiosios geltonos palapinės buvo sukrautas milžiniškas apeiginis laužas. Rasuolė turėjo kankles ir labai gražiai dainavo lietuviškas dainas. Žmonės jai pritarė. Tie, kurie nemokėjo, galėjo mokytis dainuoti. O ryte visi ėjo sutikti saulės ir rasoje maudytis. Po to basomis po žarijas lakstė. Vėliau, visai nusilakstę, šiltai kojas kojinėmis apavę, stovyklautojai ėjo miegoti ir paparčio žiedą sapnuoti…

Tai tokia buvo Apeigų stovykla Eželio laukymėje, kurią organizavo „Arbatos magija“.
www.arbatosmagija.lt