Kunigo Antano Saulaičio atsakymai

  • Titulinis
  • Kunigo Antano Saulaičio atsakymai

Kaip reikia įtikinti vaiką, kuris netiki Dievu? (klausia Elizabeta, 14 m., iš Klaipėdos r.)

Mokinių mokytojas paklausė: „Kas yra Dievas?“ Viena mergytė (su kasytėm) atsakė:„Kai aš šaukiuo- si, Jis išklauso mane.“ Elizabeta, nei jauno, nei seno neįtikinsi, nes pirma žmogus įtiki, tada suvokia. Močiutė, nieko žodžiais nemokydama, nusiveda anūkėlį į bažnyčią. Ji atsiklaupia, sudeda rankas, gal net užsimerkia melstis. Anūkas irgi atsiklaupia šalia, suglaudžia rankas kaip močiutė ir žiūri į jos veidą ir elgesį. Tikėti reiškia pasitikėti, kai žmogus sako: „Padėk, Dieve“, „Ačiū Dievui“, „Neduok, Dieve“,„Man reikia pagalbos“,„Palaimink mūsų stalą.“ Geriausias mokytojas yra pavyzdys. 

Kokius namus turi Dievas, gal karalystę? Ar jis valgo, ar kada nors miega? (klausia Monika, 10 m., iš Vilniaus)

Tavo klausimas, Monika, labai geras. Evangelijoje skaitome, kad Dievo Sūnus Jėzus valgė, gėrė, nuvargęs užmigo, džiaugiasi ir draugavo, kentėjo, mokė ir mokėsi. Dievo karalystė yra ne vieta, o gyvenimo būdas. Toks kaip Jėzaus – mylėti Dievą ir žmones savo darbais: gerbti, padėti, atleisti, dėkoti. Paveiksluose Dangus vaizduojamas su šv. Petro saugomais vartais, Dievu savo soste, aplink šventieji ir kiti žmonės, angelai, visur šviesu, labai gražu. Būti Dievo namuose reiškia amžinai džiaugtis kartu su visais, kurie mums brangūs, ir su visais, kurie vienas kitą mylėjo. 

Jeigu miręs žmogus patenka į skaistyklą, tai kas jam gali padėti persikelti į rojų? (klausia Jonas iš Vilniaus)

Mokykla, kepykla, skaitykla yra vietos. Tai atrodytų, kad skaistykla irgi yra kokia vieta. Iš tikrųjų skaistykla yra kaip valykla. Kai kas miršta, Dievas žmogų nuskaistina ir priima pas save. Tai nėra vieta, o džiaugsmo pilna būsena prie meilingo Dievo, vadinama Dangumi arba Rojumi. Kai kalbame „Amžiną atilsį“, pasitikime, kad Dievas žmogui gailestingas, atleidžia nuodėmes ir priima į savo glėbį. Visa tai vyksta akimirksniu, Jonai, nes amži- nybėje nėra laiko. Kai meldžiamės už mirusiuosius, tuomet ir prašome, kad mūsų mylimieji mus pas Dievą užtartų ir globotų. 

Kodėl Jėzaus mama Marija visur vaizduojama jauna – ar jinai nesulaukė senatvės? (klausia Urtė iš Vilniaus)

Mes Jėzaus Kristaus motiną vadiname Mergele Marija, o mergelę esame linkę vaizduoti jauną. Pagal Evangeliją ir tradiciją, apaštalas Jonas po Jėzaus mirties ir Prisikėlimo Mariją globojo. Pats Jonas miręs labai senas, tai ir Marija ilgiau gyveno. Nežinome, kiek, bet Marija jau buvo našlė, kai mirė. Nors nesakoma, kad mirė ir palaidota, o paimta į Dangų (mūsų šventė Žolinė). Urte, esama paveikslų, ypač Rytų krikščionių bažnyčiose, vaizduojančių senutę Mariją, užmiegančią šiam pasauliui, apsuptą ją mylinčių ir gerbiančių žmonių.

Ar dievų yra daug? Kiekvieno žmogaus Dievas, gyvūnėlių Dievas? (klausia Gustas iš Vilniaus)

Tautos ir kultūros kartais išpažįsta daug dievaičių – javų, miškų, karo, derliaus, medžioklės, jūrų, dažniausia ir vyriausią dievą (pvz., romėnų Jupiterį, graikų Dzeusą). Jiems priskiriami darbai, kuriuos atlieka žydų, krikščionių, islamo vienas vienintelis Dievas. Dievui kiekvienas žmogus brangus, todėl melsdamiesi garsiai ir širdyje sakome „Mano Dieve“, „Tėve mūsų“. Geriausiai apie Dievą, Gustai, išmokstame iš Jėzaus žodžių ir gyvenimo, mirties ir Prisikėlimo, aprašytų Šventajame Rašte ir Bažnyčios mokyme.

Jeigu žmonės atrastų tokius vaistus, kad taptų nemirtingi, ar Dievas dėl to supyktų? (klausia Joris, 10 metų)

Labai geras klausimas, Jori, nes žmonės vis ilgiau gyvena, ieškoma tobulesnių vaistų. Būtų nelengva labai ilgai gyventi, pavyzdžiui: 50 ar 70 metų sėdėti mokyklos suole, 100 ar 200 metų dirbti prie statybų ar raštinėje, stengtis atsiminti visų savo 500 proproproanūkių vardus, o valdžia privalėtų pensijas mokėti 1000 ar 2000 metų. Dievas nepyksta. Jam rūpi, kad gyventume laimingai padėdami kitiems ir būtume su Viešpačiu amžinai. Ne savo jėgomis gimdami Žemėje atsiradome. Žmogaus kūnas nusidėvi darbuose ir artimo meilės tarnyboje.

Močiutė sako, kad per gavėnią negalima linksmintis, bet jeigu mano gimtadienis per gavėnią, tai nejaugi negaliu švęsti? (klausia Austėja, 11 metų)

Per gavėnią būna svarbių bažnytinių švenčių – Šv. Kazimieras, Šv. Juozapas, Apreiškimas Marijai. Tomis dienomis nėra pasninko, būtinai reikia džiaugtis ir linksmintis. Tavo gimtadienis, Austėja, labai svarbus įvykis. Jeigu bus riešutinis vaisių ir šokolado tortas su žvakutėmis, tai tikrai netinka pabarstyti gavėnios pelenų saldžiam skoniui nuslopinti. Galime džiaugtis gavėnia, kai visi kartu stengiamės vykdyti gerus darbus namie ir artimui, dalyvauti gavėnios pamaldose ir susitelkimuose.

Ar Dievui žmonės Žemėje atrodo kaip skruzdėlytės? (klausia Guoda iš Vilniaus)

Turbūt esi, Guoda, skridusi lėktuvu ar iš 99-o aukšto žiūrėjusi žemyn. Tada ir miestai, miesteliai atrodo kaip skruzdėlynai, upės kaip juostos, miškai it pievos, ežerai lyg kūdros. O Dievas žiūri į širdį, gali matyti ją plačią, dosnią, meilingą. Taip pat mato žmones, kuriuos tenka gydyti ir drąsinti. Myli vargstančius ir trokštančius ramybės, sunkiai dirbančius kaip skruzdėlytės. Atpažįsta labai mylinčius ir tuos, kuriems sunku mylėti, besimokančius kitus gerbti ir branginti. Į kiekvieną savo kūrinį Dievas žiūri su didele ir šilta meile kaip Jėzus.

Kaip apie Kristų sužinojo viso pasaulio žmonės tada, kai nebuvo nei interneto, nei televizijos? (klausia Joris iš Vilniaus)

Tikėjimas, Jori, perduodamas žmogaus žmogui, labiausiai šeimose iš kartos į kartą. Draugiški, džiaugsmingi, patikimi ir dosnūs žmonės pritraukia kitus sekti jų pavyzdžiu. Buvo ir yra veiklių misionierių kaip apaštalai Paulius ir Barnabas. Užtruko daug šimtmečių, kol žinia apie Jėzų pasiekė visus pasaulio kampelius. Mes norime dalytis gerais dalykais kaip saldainiais, įdomiomis naujienomis, savo patirtimi, įsitikinimais. Širdimi sutikusieji ir pažinusieji Jėzų Kristų nori kitus supažindinti žodžiais ir gerais darbais. Asmeniškai perduota Geroji Naujiena (Evangelija) patikimesnė negu gausybė interneto žinučių.

 Ar Dievas gali padaryti, kad būčiau labai stiprus? (klausia Gustas, 6 m.)

Dievas tikrai nori, kad būtume stiprūs kūnu ir dvasia. Reikia mankštintis, Gustai. Viduje stiprūs žmonės yra drąsūs, ištvermingi, moka mandagiai elgtis, susidraugauti, atleisti. Stiprūs žmonės užstoja silpnesnius ir padeda kitiems. Ne visi gali pakelti fortepijoną ar spintą, bet kiekvienas gali būti malonus, linksmas, teisingas ir taikingas. Užtat Dievas Krikštu ir Sutvirtinimu mums suteikia Šventosios Dvasios dovanas.

 Ar kunigai irgi eina išpažinties? (klausia Saulė, 9 m.)

Kai buvau jaunas, maniau, kad gydytojai niekada nesuserga, o kunigai negali klysti ar nusidėti. Pasirodo, yra kitaip. Daugelis krikščionių ir kunigų kasdien peržvelgia savo dienos, savaitės ar mėnesio elgesį, Saule. Ir prašo Dievo pagalbos pasitaisyti, kur reikėtų. Eina išpažinties (Susitaikinimo sakramento) išgirsti, kad Viešpats tikrai atleidžia, gydo ir suteikia ramybę. Kunigai ir vyskupai irgi yra žmonės kaip mamos ir tėčiai, broliai ir seserys. Bus visai šventi tik pas Dievą danguje.

 Mama sako, kad draugaučiau tik su gerais vaikais, ne su išdykėliais, bet juk visi yra Dievo mylimi ir gal pasitaisys? (klausia Monika iš Vilniaus)

Mūsų skautų „Stumbrų“ skiltyje buvo du išdykę ir netvarkingi broliai. Kiti šeši paaugliai skautukai sakė, kad turėtume juos išmesti iš savo vieneto, bet nesutikau. Mums nebuvo lengva, bet vertėjo. Po kelerių metų tųdviejų mama dėkojo, nes tie metai būnant skautuose, kitų rodomas geras pavyzdys jos sūnums padėjo augti ir bręsti. Tavo mama, Monika, teisi, ypač jei „išdykę“ daro ką nors pavojingo, nedoro – tada jau reikia saugotis ir vengti. Svarbu, kad tėveliai žinotų, su kuo bendraujame ir draugaujame.

 Ar gali žmogus nemirti? (klausia Gustas iš Vilniaus)

Žmogus nori gyventi ir gyventi. Dievas, Gustai, mus iš meilės sukūrė, kad gyventume kuo pilniau Žemėje. Užtai Dievas mus palaiko, moko, atleidžia, ramina ir drąsina, kad mylėtume save ir kitus. Mirę šiai Žemei, žmonės gyvi džiaugiasi Dievo akivaizdoje. Medicina ir kintančios sąlygos pakeitė žmogaus amžių. Kai kas sako, kad dėl tokios pažangos kada nors žmogus šioje Žemėje nemirsiąs. Kol kas mes matome, kad yra kitaip – sergame, nesiliauja karai, nutinka įvairių nelaimių. Svarbu kiekvieną dieną dėkingai ir draugiškai gyventi.

 

 

Užduokite klausimą:

 

 

 

 


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?