Kunigo Antano Saulaičio atsakymai

  • Titulinis
  • Kunigo Antano Saulaičio atsakymai

Ar dievų yra daug? Kiekvieno žmogaus Dievas, gyvūnėlių Dievas? (klausia Gustas iš Vilniaus)

Tautos ir kultūros kartais išpažįsta daug dievaičių – javų, miškų, karo, derliaus, medžioklės, jūrų, dažniausia ir vyriausią dievą (pvz., romėnų Jupiterį, graikų Dzeusą). Jiems priskiriami darbai, kuriuos atlieka žydų, krikščionių, islamo vienas vienintelis Dievas. Dievui kiekvienas žmogus brangus, todėl melsdamiesi garsiai ir širdyje sakome „Mano Dieve“, „Tėve mūsų“. Geriausiai apie Dievą, Gustai, išmokstame iš Jėzaus žodžių ir gyvenimo, mirties ir Prisikėlimo, aprašytų Šventajame Rašte ir Bažnyčios mokyme.

Jeigu žmonės atrastų tokius vaistus, kad taptų nemirtingi, ar Dievas dėl to supyktų? (klausia Joris, 10 metų)

Labai geras klausimas, Jori, nes žmonės vis ilgiau gyvena, ieškoma tobulesnių vaistų. Būtų nelengva labai ilgai gyventi, pavyzdžiui: 50 ar 70 metų sėdėti mokyklos suole, 100 ar 200 metų dirbti prie statybų ar raštinėje, stengtis atsiminti visų savo 500 proproproanūkių vardus, o valdžia privalėtų pensijas mokėti 1000 ar 2000 metų. Dievas nepyksta. Jam rūpi, kad gyventume laimingai padėdami kitiems ir būtume su Viešpačiu amžinai. Ne savo jėgomis gimdami Žemėje atsiradome. Žmogaus kūnas nusidėvi darbuose ir artimo meilės tarnyboje.

Močiutė sako, kad per gavėnią negalima linksmintis, bet jeigu mano gimtadienis per gavėnią, tai nejaugi negaliu švęsti? (klausia Austėja, 11 metų)

Per gavėnią būna svarbių bažnytinių švenčių – Šv. Kazimieras, Šv. Juozapas, Apreiškimas Marijai. Tomis dienomis nėra pasninko, būtinai reikia džiaugtis ir linksmintis. Tavo gimtadienis, Austėja, labai svarbus įvykis. Jeigu bus riešutinis vaisių ir šokolado tortas su žvakutėmis, tai tikrai netinka pabarstyti gavėnios pelenų saldžiam skoniui nuslopinti. Galime džiaugtis gavėnia, kai visi kartu stengiamės vykdyti gerus darbus namie ir artimui, dalyvauti gavėnios pamaldose ir susitelkimuose.

Ar Dievui žmonės Žemėje atrodo kaip skruzdėlytės? (klausia Guoda iš Vilniaus)

Turbūt esi, Guoda, skridusi lėktuvu ar iš 99-o aukšto žiūrėjusi žemyn. Tada ir miestai, miesteliai atrodo kaip skruzdėlynai, upės kaip juostos, miškai it pievos, ežerai lyg kūdros. O Dievas žiūri į širdį, gali matyti ją plačią, dosnią, meilingą. Taip pat mato žmones, kuriuos tenka gydyti ir drąsinti. Myli vargstančius ir trokštančius ramybės, sunkiai dirbančius kaip skruzdėlytės. Atpažįsta labai mylinčius ir tuos, kuriems sunku mylėti, besimokančius kitus gerbti ir branginti. Į kiekvieną savo kūrinį Dievas žiūri su didele ir šilta meile kaip Jėzus.

Kaip apie Kristų sužinojo viso pasaulio žmonės tada, kai nebuvo nei interneto, nei televizijos? (klausia Joris iš Vilniaus)
Tikėjimas, Jori, perduodamas žmogaus žmogui, labiausiai šeimose iš kartos į kartą. Draugiški, džiaugsmingi, patikimi ir dosnūs žmonės pritraukia kitus sekti jų pavyzdžiu. Buvo ir yra veiklių misionierių kaip apaštalai Paulius ir Barnabas. Užtruko daug šimtmečių, kol žinia apie Jėzų pasiekė visus pasaulio kampelius. Mes norime dalytis gerais dalykais kaip saldainiais, įdomiomis naujienomis, savo patirtimi, įsitikinimais. Širdimi sutikusieji ir pažinusieji Jėzų Kristų nori kitus supažindinti žodžiais ir gerais darbais. Asmeniškai perduota Geroji Naujiena (Evangelija) patikimesnė negu gausybė interneto žinučių.

 Ar Dievas gali padaryti, kad būčiau labai stiprus? (klausia Gustas, 6 m.)

Dievas tikrai nori, kad būtume stiprūs kūnu ir dvasia. Reikia mankštintis, Gustai. Viduje stiprūs žmonės yra drąsūs, ištvermingi, moka mandagiai elgtis, susidraugauti, atleisti. Stiprūs žmonės užstoja silpnesnius ir padeda kitiems. Ne visi gali pakelti fortepijoną ar spintą, bet kiekvienas gali būti malonus, linksmas, teisingas ir taikingas. Užtat Dievas Krikštu ir Sutvirtinimu mums suteikia Šventosios Dvasios dovanas.

 Ar kunigai irgi eina išpažinties? (klausia Saulė, 9 m.)

Kai buvau jaunas, maniau, kad gydytojai niekada nesuserga, o kunigai negali klysti ar nusidėti. Pasirodo, yra kitaip. Daugelis krikščionių ir kunigų kasdien peržvelgia savo dienos, savaitės ar mėnesio elgesį, Saule. Ir prašo Dievo pagalbos pasitaisyti, kur reikėtų. Eina išpažinties (Susitaikinimo sakramento) išgirsti, kad Viešpats tikrai atleidžia, gydo ir suteikia ramybę. Kunigai ir vyskupai irgi yra žmonės kaip mamos ir tėčiai, broliai ir seserys. Bus visai šventi tik pas Dievą danguje.

 Mama sako, kad draugaučiau tik su gerais vaikais, ne su išdykėliais, bet juk visi yra Dievo mylimi ir gal pasitaisys? (klausia Monika iš Vilniaus)

Mūsų skautų „Stumbrų“ skiltyje buvo du išdykę ir netvarkingi broliai. Kiti šeši paaugliai skautukai sakė, kad turėtume juos išmesti iš savo vieneto, bet nesutikau. Mums nebuvo lengva, bet vertėjo. Po kelerių metų tųdviejų mama dėkojo, nes tie metai būnant skautuose, kitų rodomas geras pavyzdys jos sūnums padėjo augti ir bręsti. Tavo mama, Monika, teisi, ypač jei „išdykę“ daro ką nors pavojingo, nedoro – tada jau reikia saugotis ir vengti. Svarbu, kad tėveliai žinotų, su kuo bendraujame ir draugaujame.

 Ar gali žmogus nemirti? (klausia Gustas iš Vilniaus)

Žmogus nori gyventi ir gyventi. Dievas, Gustai, mus iš meilės sukūrė, kad gyventume kuo pilniau Žemėje. Užtai Dievas mus palaiko, moko, atleidžia, ramina ir drąsina, kad mylėtume save ir kitus. Mirę šiai Žemei, žmonės gyvi džiaugiasi Dievo akivaizdoje. Medicina ir kintančios sąlygos pakeitė žmogaus amžių. Kai kas sako, kad dėl tokios pažangos kada nors žmogus šioje Žemėje nemirsiąs. Kol kas mes matome, kad yra kitaip – sergame, nesiliauja karai, nutinka įvairių nelaimių. Svarbu kiekvieną dieną dėkingai ir draugiškai gyventi.

 
Kodėl Jėzus moko, kad reikia atsukti kitą skruostą tave sumušusiam, nors mano tėtis sako, kad reikia duoti atgal? (klausia Jonas iš Vilniaus)
Jėzaus laikų kultūroje atsukti skruostą reiškė priversti mušantįjį susigėsti. Mat muštų delnu, o antrą kartą atvirkščia ranka, o toks elgesys žemina. Mūsų laikais, manau, tos savigarbos nejaučiama. Ar ne geriau, Jonai, už blogą atsilyginti geru, nuoskaudą kęsti ir pasitraukti? Jeigu skriaudžiamas ar mušamas kitas, mano sesutė ar broliukas, ar draugas, draugė, ar silpnesnis, stengiamės užstoti. Pasaulio taika prasideda namie, kieme, mokykloje, gatvėje.
 
 Mano draugė sako, kad katalikų tikėjimas yra bobučių pasakos. Ką jai atsakyti? (klausia Morta iš Kauno)
Spėju, kad draugė to pati nesugalvojo, o išgirdo namie, mokykloje ar kur kitur. Kad tikėjimas yra bobučių (gal ir diedukų) pasaka, yra kažkieno sugalvota pasaka. Tikėjimas nėra mintys ar žodžiai. Tai – gyvenimo būdas. Mūsų senelė nemokėjo rašyti, gyveno vargingai, tačiau vis padėdavo kaimynams, dalydavosi tuo, ką turi. Melsdavo Šventosios Dvasios savo artimiems, buvo rami ir maloni. Surinkdavo kaimelio žmones kartu melstis ir bendrauti, nors sovietmečiu tai buvo varžoma. Labai norėčiau, kad mūsų bobutė būtų galėjusi daugiau tikėjimo pripasakoti. Gal tavo draugė, Morta, sutiktų dalyvauti toje pasakoje – pabūti jaunimo ar vaikų Mišiose, krikščioniškame ratelyje ar šventėje, aplankyti senelius ar kartu pagiedoti jiems Kalėdų proga ir nunešti dovanėlių.
 
Jeigu Dievas galėtų išpildyti tris jūsų norus, ko paprašytumėte? (klausia Gabrielė iš Vilniaus r.)
Dievas savo stebuklus ir neįmanomus dalykus daro per žmonių širdis ir rankas. Aš turiu 33 norus, Gabriele, visiems aprašyti reikėtų 99 puslapių. Buvau vaikas karo metu, pabėgėlis, labai bijojau sprogstančių bombų, keturiskart buvau imigrantas. Tai prašau Dievo žmonių širdis paveikti, kad nebekariautų ir nebesmurtautų, kad pabėgėliai ir imigrantai rastų saugius namus ir malonių draugų. Ir dar kad čiabuviai (kaip indėnai, inuitai ir kitos gentys) galėtų išsaugoti savo kultūrą bei kalbą kaip svarbią Dievo duotą žmonijos lobį.
 
Mama vis verčia mane kuo daugiau valgyti, bet juk persivalgymas yra nuodėmė? (klausia Monika iš Vilniaus)
Mama turbūt dar liepia užsivilkti megztinį, švarkelį, užsirišti batų raištelius ir taip toliau, nes viską daro iš didelės meilės. (Gali pagalvoti apie šv. Moniką, ištikimai mylėjusią savo sūnų šv. Augustiną.) Man panašiai būna. Šeimininkė įdeda tris cepelinus, suvalgau, tada dar du (3 + 2 = 5), paskui neša dar du (5 + 2 = 7). (Mielai suvalgyčiau septynių cepelinų spirgučius, be jokių cepelinų.) O reikia pataupyti vietos tortui ir ledams. Tikrai labai daug, net šventės proga. Monika, visada galima padėkoti, atsiprašyti, gal dalelytę suvalgyti ar atidėti. Mamos savo vaikus maloniai supranta. 
 
Ar kiekvienas žmogus turi po vieną angelą sargą, ar daugiau? (klausia Jokūbas iš Kauno)
Turbūt klausi apie angelus, nes Šventajame Rašte Jokūbas imtynių ėjo su angelu. Kartais pamanau, jog mane, tokį išsiblaškiusį, saugo du ar trys angelai, kad atsargiai judėčiau ties perėja per gatvę ar slidžiu keliu, ar sukrypusiais laiptais, ar (kūnui ar sielai) pavojingoje aplinkoje. Svarbu, kad Dievas iš meilės kiekvieną sukūrė ir kasdien išlaiko gyvą. Dievas, Jokūbai, paveda Angelei sargei (ar Angelui sargui) mus dieną naktį globoti, kartais ir į ausį pašnibždėti ar širdį įkvėpti gera daryti. Tikrai esame Dievui ir angelams dėkingi.
 
Jeigu gyvūnai neturi nemirtingos sielos, vadinasi, ir rojuje jų nebus. Bet man atrodo, kad rojus turėtų būti liūdnas be gyvūnų... (klausia Austėja, 12 metų)
Austėja, jaunas žmogus popiežiaus Pranciškaus to paties klausė. Danguje, Dievo akivaizdoje bus viskas, ko reikia, kad žmogus ir žmonės būtų labai dėkingi, laimingi, džiaugsmingi, vieningi. Jeigu taip, tai, sako popiežius, bus ir šuniukų, ir kitų augintinių. Gal daug gėlių ir drugelių (peteliškės yra Prisikėlimo simbolis). Čiabuviai tiki, kad mes visi esame giminės, giminingi su akmenimis, augalais, gyvūnais, žvaigždėmis, dangaus kūnais. Gal prie šv. Pranciškaus būtų jo bičiulis vilkas, o prie šv. Antano – jo pamokslų klausiusios žuvytės. 
 
Kodėl musulmonai galvoja, kad tik jų tikėjimas yra teisingas? (klausia Joris iš Vilniaus)
Musulmonai teisingai sako, Jori, nes islamo tikėjimas jiems tikrasis: paklusti Dievui (kaip mes sakome, „teesie Tavo valia“), pasitikėti Dievu (mūsų „kasdienės duonos..., gelbėk mus nuo pikto“). Kiekvienas tikėjimas moko ko nors apie žmogaus ir Dievo santykius, atsakingą žmonių gyvenimo būdą. Tikinčiam žmogui ir tikinčiųjų bendruomenei savas tikėjimas yra tikrasis, teisingas. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus geriausiai išreiškia Dievo meilę žmogui. Todėl taip tvirtai laikomės savo įsitikinimų, tradicijų ir vertybių. Drauge mokomės pažinti bei gerbti kitas religijas, papročius, kultūras.
 
Ar Dievas sukuria kiekvieną žmogų, ar tik pirmuosius – Ievą ir Adomą? (klausia Lukas iš Tauragės)
Dievas kiekvieną žmogų sutveria iš meilės – įkvepia dvasią (sielą), kad mes gyventume. Ir Dievas nuolat mus laiko gyvus, Lukai, ne tik mūsų pradžioje, bet kiekvieną dieną mus kuria, teikia gyvybę. Iš meilės dieną naktį globoja, duoda angelą sargą ar sargę mums padėti. Žmogus Dievo dėka į Žemę atėjo ir pas Dievą einame. Dievas su Adomu ir Ieva eidavo popiet pasikalbėti, rašo Šventasis Raštas. Tai ir mes su Dievu bendraujame malda, padėdami kitiems, būdami dėkingi ir dosnūs, dalyvaudami bažnyčioje, stengdamiesi tiesiu keliu eiti,kaip Jėzus pirmasis nuėjo. 
 
Nenoriu eiti į bažnyčią – ar tai nuodėmė? (klausia Urtė iš Kauno)
Aną karštą vasaros dieną mane kvietė ledų. Tikrai nenorėjau, bet dėl draugystės nuėjau. Buvo visai neblogai, nors tik tris samčius suvalgiau. Kartais žmonės nusineša knygą skaityti, ypač jei pamokslai ilgi, nuobodūs ar nesuprantami. Būna močiučių, kurios per Mišias kalba rožinį. Kas nors tik sėdi ar klūpo ir svajoja, graužiasi ar vargsta, negiedodamas, nedalyvaudamas. Matau vaikučių su religine spalvinimo knygele. Vienas senelis po dienos darbų nuvargęs užmigo ir išvirto – žmonės manė, kad apalpęs. Kartais, Urte, kunigui nelengva nueiti, dėmesingai kalbėti, su žmonėmis bendrauti. Labai svarbu šeimoje ir su kitais Dievui dėkoti ir Dievą garbinti giesme ir vien buvimu. 
 
Kaip nugalėti liūdesį? (klausia Erika iš Vilniaus)
Mano labai senas draugas liūdėjo dėl mirtinos ligos. Sakėsi besidžiaugiantis, nes niekad nesirgęs, o dabar serga ir vargsta kaip daugybė kitų žmonių. Erika, liūdėti gali būti nemalonu, bet nebūtinai blogai – kartais reikia išliūdėti, paverkti, atjausti kitus. Popiežius Pranciškus vis primena, kaip svarbu būti dėkingoms ir dėkingiems. Tai padeda ašaras nušluostyti, prisiminti gražius, gerus, malonius dalykus, visas Dievo ir žmonių dovanas. Kiti einapasivaikščioti, rašo dienoraštį, ką nors piešia ar spalvina, pasikalba su brangiu žmogumi. Aš tai suvalgau saldainį ar du, šokolado su riešutais, ar medaus šaukštą, nusiminęs vengiu krienų, surūgusio pieno, raugintų agurkų, garstyčių ir aitriųjų pipirų.
 
Užduokite klausimą:


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?